R.Lazutkos vertinimu, tai, kad valdžios atstovai palaiko tokias maisto dalijimo labdaros akcijas, tolygu jų prisipažinimui, jog jie blogai dirba.

Atkurtos Lietuvos šimtmečiui dedikuota „Maisto banko“ akcija šiemet pasiekė net gūdžią provinciją – labdara maistu buvo rinkta šimte šalies miestų ir miestelių. Kai kurie nuskurdintos provincijos gyventojai jautėsi nejaukiai, kai žvalūs savanoriai parduotuvėse siūlė paremti varguolius. „Ilgai mąsčiau, kaip turėčiau pasielgti: nupirkti kruopų ir įdėti į labdaros krepšelį ar pačiam laukti išmaldos“, – liūdnai prisipažino vieno Aukštaitijos miestelio senukas.

Aukoti skatino provinciją

„Maisto banko“ labdaros akcijos, žmonių vadinamos kruopų dalijimu bėdžiams, Lietuvoje įgyja nacionalinės šventės bruožų. Tereikia įteisinti  nacionalinę skurdo šventę, gal net suteikti ir poilsio dieną. Lietuva tikrai to verta – pagal skurdo rizikos rodiklius ir pajamų nelygybę Europos Sąjungoje esame vieni iš lyderių.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje pernai žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 650 tūkst. asmenų – 22,9 proc. visų šalies gyventojų. Palyginti su 2016-aisiais, skurdo rizikos lygis padidėjo 1 procentiniu punktu ir buvo didžiausias nuo pat Lietuvos įstojimo į ES.

Aukščiausi šalies vadovai, kurių valioje imtis priemonių, kad šalyje būtų mažiau skurstančiųjų, neraudonuodami iškilmingai palaimina tokias akcijas ir paragina tautiečius būti dosniems ir labdaringiems.

„Maisto bankas“ pranešė, kad šiemet per akciją paaukota maisto už beveik pusę milijono eurų – daugiau nei pavasarį ir praėjusį rudenį vykusiose tokiose akcijose. Tokia suma labdaringi piliečiai padidino mūsų didžiųjų prekybos tinklų, kuriuose vyko ši akcija, apyvartą. Anot „Maisto banko“ atstovų, aukštus aukojimo rodiklius pasiekti padėjo geografinė plėtra – labdara maistu šįsyk buvo rinkta šimte Lietuvos miestų ir miestelių. Taigi vieni kitiems aukoti buvo raginami ir skurdžios provincijos gyventojai.

Vis dėlto ne vienas jų, kad ir dėdamas kruopų ar cukraus į labdaros krepšelį, nevienareikšmiškai vertina tokias akcijas. Daugeliui akivaizdu, kad jeigu žemiau skurdo ribos atsiduria net dirbančios šeimos, tai jau valstybės lygio anomalija.

Kai kam toks labdaringas kruopų dalijimas šalyje, kur yra didžiulė turtinė nelygybė ir ištaškoma daug lėšų pompastikai bei abejotiniems projektams, panašus į savo piliečių žeminimą. Ekonomisto, sociologo, Vilniaus universiteto profesoriaus Romo Lazutkos vertinimu, tokio masto labdaros akcijos – nesubrendusios modernios visuomenės požymis. O tai, kad valdžios atstovai palaiko tokias akcijas, tolygu jų prisipažinimui, jog jie blogai dirba.

Pasak jo, labdara – ne šio amžiaus Europos šalių instrumentas socialinėms problemoms spręsti.

Labdara yra populiaresnė atsilikusiose šalyse. Tarptautinės organizacijos mėgsta labdaros akcijas rengti Afrikoje. Ir JAV toks reiškinys yra labiau paplitęs, nes šios šalies valdžia irgi mažiau įsipareigoja dėl žmonių gerovės. R.Lazutka įsitikinęs, kad Europoje tuo nėra ko didžiuotis, ypač valdžios atstovams, nes tokių akcijų poreikis yra ten, kur gilios socialinės politikos skylės.

Įvairių šalių akademinio sluoksnio atstovai dabar vis dažniau išsako nuogąstavimus, kad ir išsivysčiusiose šalyse auga nemažos dalies visuomenės netikrumas dėl savo pajamų stabilumo ir ateities.

Išpūstas burbulas

Rokiškio rajono ūkininkas, kaimo turizmo verslininkas Rolandas Jasiūnas prisipažino tokiose akcijoje nedalyvaujantis ir kruopų bei miltų neaukojantis. „Tai daugiau išpūstas labdaros burbulas nei reali pagalba žmonėms. Pas mus valstybėje per daug pinigų nueina ne ten, kur reikia. Gal kažkam lengviau nupirkti kruopų ar kelis eurus paaukoti, bet aš atsakingai žiūriu į socialinius reikalus ir manau, kad ne tokiu būdu juos reikia spręsti. Esu verslininkas, stengiuosi išlaikyti darbuotojus, žiūriu, kaip išmokėti jiems atlyginimus“, – aiškino jis.

Verslininkas yra Duokiškio miestelio bendruomenės pirmininkas, stengiasi skatinti miestelio gyventojus, kad jie būtų aktyvesni, prireikus neatsisako padėti pinigais ar kitaip. Ne tik savo kiemo reikalais besirūpinantis vyras apgailestavo, kad daug žmonių emigravo, o tarp likusiųjų yra daug nusivylusių tuo, kas vyksta valstybėje.

„Visi tikėjomės, kad gyvensime oriau, bet sąlygos ir verslui, ir ūkininkavimui darosi vis sudėtingesnės, žmonėms pragyventi darosi vis sunkiau. Kai palygini, kaip buvo esant litui ir dabar, įvedus eurą, darosi labai liūdna ir neramu. Neseniai kaimo turizmo sodyboje lankėsi estai, jie gyvena kur kas geriau ir stebisi tuo, kaip mes gyvename. Žmonėms reikia sudaryti sąlygas leisti užsidirbti, o ne masiškai dalyti labdarą, o pas mus viskas vyksta atvirkščiai“, – apgailestavo kaimo turizmo sodybos savininkas.

Vieni kitus remia tyliai

Telšių rajono Varnių seniūnijos seniūnas Rolandas Bružas įsitikinęs, kad labdara – kilnus ir geras darbas, bet jos nebūtina garsiai reklamuoti. „Mes irgi kasmet atliekame tokį darbą. Socialiniai darbuotojai tuo rūpinasi, ir mūsų ūkininkai neabejingi, paremia šventes, kam reikia nuveža daržovių, vaisių, tik jie nenori garsintis“, – sakė seniūnas.

Varniai pirmą kartą buvo įtraukti į maisto labdarai rinkimo akciją. R.Bružas svarstė, kas galėjo joje dalyvauti. „Socialiniai ir kultūros darbuotojai, mokytojai ir kiti biudžetininkai, kurie prašo didinti atlyginimus. Didesnių verslo įmonių mieste nėra. Apskritai visoje seniūnijoje apie 60 proc. gyventojų yra pensinio amžiaus, dar yra apie 100–130 socialiai remtinų šeimų. Tad tų, kurie dirba ir daugiau ar mažiau uždirba, nėra tiek daug“, – sakė jis.

Labdarą vertina skeptiškai

Molėtų rajono Giedraičių seniūnijos seniūnas Vytautas Valansevičius taip pat pabandė suskaičiuoti, kiek miestelio gyventojų būtų galėję prisidėti prie labdaros akcijos, pasklidusios plačiau po provinciją. Tiesa, į Giedraičius savanoriai nebuvo užsukę.

„Manau, mūsų miestelyje ši akcija nebūtų sulaukusi didelio pasisekimo. Nėra čia daug gyventojų, kurie galėtų paremti kitus, gal būtų 20–30 žmonių. Tai gimnazijos mokytojai, seniūnijos darbuotojai, keli pardavėjai, dar kelių įmonių darbuotojai“, – skaičiavo seniūnas ir prisipažino, kad pats parduotuvėje vykstant akcijai paaukoja maisto nepasiturintiesiems.

Giedraičiai – ne iš tų miestelių, kurie miršta. Jie įsikūrę šalia kelių plentų sankirtos, patogu pasiekti Širvintas, Ukmergę, Vilnių. „Pas mus atvyksta gyventi iš Vilniaus, kai kuriuos žmones vežioja ten dirbti. Aišku, turime ir bedarbių, vien miestelyje jų yra 20, dar daugiau nei dvi dešimtys – kitose seniūnijos gyvenvietėse. Yra žmonių, kurie nedirba ir nedirbs, jiems užtenka pašalpų“, – aiškino V.Valansevičius.

Seniūnas girdi, kad nemažai gyventojų gana skeptiškai vertina kruopų dalijimo akcijas. Anot jo, žmonėms reikia į rankas įduoti meškerę žuviai gaudyti, o ne žeminti labdara. V.Valansevičius su tuo sutinka, bet kartu priduria, kad žuviai gaudyti reikia ne tik meškerės, bet dar ir ežero ar bent tvenkinio.

Stiprina dvasinę jungtį

Romualdas Grigas 2

Romualdas Grigas, profesorius, akademikas, habilituotas socialinių mokslų daktaras

Visos akcijos, susijusios su socialiniu gyvenimu, yra sveikintinos, nes jos stiprina žmonių dvasinę jungtį. Tie, kurie gauna paramą, jaučiasi, kad nėra užmiršti, tai jiems suteikia ne tik materialinę, bet ir moralinę paspirtį. O tie, kurie nuperka cukraus, miltų ar kruopų ir įdeda į labdaros vėžimėlį, įtvirtina moralumą savo širdyse. Tai ypač svarbu išsivaikštančios Lietuvos kontekste. Labdaros akcijos stiprina žmogiškąjį moralinį kapitalą, kuris pas mus nėra stiprus, ypač kalbant apie valdžios ešeloną.

Tokias akcijas galima vertinti įvairiais aspektais. Teigimas, kad toks labdaros dalijimas yra savotiškas žmonių įžeidimas, yra pamatuotas. Teisūs ir tie, kurie sako, kad vietoj pašalpos žmonės turi gauti normalų atlyginimą.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, visi tikėjosi, kad sparčiau plėsis ir kils visuotinė socialinė gerovė, tačiau to neįvyko. Buvo padaryta daug esminių politinių klaidų. Kapitalas atsidūrė nesąžiningų žmonių rankose, jis tarnavo ir tarnauja jiems, o ne visuomenei. Pavyzdžiui, Vokietijos konstitucijoje parašyta, kad privatus kapitalas turi tarnauti ir visuotinei gerovei. Estijos konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybė turi užtikrinti ne tik estų tautos gerovę, bet ir amžiną jos išlikimą. Ir tai buvo įtvirtinta Estijai tapus ES nare. Pas mus tai neįmanomas dalykas.

Lietuvoje yra korporacijų, kurios disponuoja milijardais, ir joms valstybė bei viešasis interesas neegzistuoja. Jos daro įtaką valstybei, siekdamos sau palankių sprendimų. Bet lietuviai pasyvūs ir su tuo nuolankai taikstosi.

Gerovė ritasi žemyn

arvydas Guogis

Arvydas Guogis, Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto Viešojo valdymo fakulteto profesorius, socialinių mokslų daktaras

Tai graži akcija, kuria parodoma, kad yra atjaučiama nepritekliuje gyvenanti visuomenės dalis.

Tačiau toks reiškinys turi ir mažiau patrauklių pusių. Valdžia gali galvoti, kad skurdo problema gali būtų sprendžiama be jos pastangų. Problema ta, kad pas mus vienas mažiausių ES bendrojo vidaus produkto perskirstymas per biudžetą – tik 30 proc. Taigi Lietuvoje sukurtomis viešosiomis gėrybėmis dalijamasi labai mažai. Tad ir valdžios indėlis mažinant skurdą yra labai mažas.

Masiška labdara, sudaranti socialinės apsaugos pagrindą, būdinga liberaliam marginaliniam socialinės politikos modeliui. Pavyzdžiui, Amerikoje labdara pasiekia net universitetus, kalėjimus. Pas mus turėtų veikti europietiškas socialinis modelis, pagal kurį labdara galima remtis tik kraštutiniu atveju. Valstybė, skirdama socialinę paramą, turėtų padėti išvesti žmogų iš socialinės atskirties.

Galima sutikti, kad tokios akcijos dalį mūsų skurdžiai gyvenančių piliečių galbūt žemina. Mes, kaip ir rumunai, bulgarai, maistui santykinai išleidžiame labai daug savo pajamų. Tad parama maistu nepasiturintiesiems gana reikšminga.

Reikėtų pabrėžti, kad pasaulyje viešasis perskirstymas yra gerokai sumažėjęs. Gerovės valstybės Vakaruose savo auksinį amžių išgyveno 50–80-ais praėjusio amžiaus metais. Kai pasaulį užliejo neoliberalizmo banga, jos ėmė ristis žemyn ir buvo nublokštos praktiškai į XX amžiaus pradžios lygį. Teigiama, kad gerovės valstybės dabar išgyvena jau ne sidabrinį, o bronzinį amžių ir nežinia, ar čia bus sustota, ar smunkama iki geležinio amžiaus.

Neoliberalizmas sukūrė daugybę problemų – didėja konkurencija, pajamų ir turto skirtumai, daugėja prieštaravimų, mažėja ekonomikos suvaldomumas, daugėja ekonominių nusikaltimų, dėl kurių nukenčia milijonai žmonių, ir kt. Duomenys, kad 1 proc. pasaulio gyventojų valdo 50 proc. viso žmonijos turto, kelia didžiulį nerimą.