Nedidelių miestelių ar kaimų gyventojams mėnuo iki artėjančių Kalėdų pirmiausia asocijuojasi su kalėdojimo pradžia – visiems smalsu, kada šiemet bus lankomi parapijiečiai ir šventinami jų namai. Tuo metu didmiesčiuose ši sena tradicija nyksta. Kas yra kalėdojimas ir kokia jo prasmė šiandien?

Sena tradicija

Kalėdojimas – tikinčių parapijiečių lankymas baigiantis metams. Tai sena tradicija, kurios šaknys siekia net XVI a. Prasidėjus adventui, anksčiau klebonai važinėdavo po valstiečių kiemus surinkinėti duoklės – kaip mokesčio bažnyčiai. Parapijos turėdavo žemės, kurią dirbdavo, laikydavo arklių, tad klebonas rūpindavosi išlaikyti ne tik bažnyčią, kleboniją, bet ir bažnyčioje patarnaujančius asmenis, prie klebonijos gyvenančius tarnus. Iš parapijiečių būdavo surenkama įvairių pragyvenimui būtinų dalykų. Senajame Lietuvos kaime kalėdojimas buvo labai populiarus, o klebono apsilankymas tapdavo didžiausia švente.

Šiais laikais pagrindinis kalėdojimo tikslas siejamas su parapijiečių namų palaiminimu. Jei tikintysis nori, jis gali duoti auką bažnyčiai, tačiau tai nėra privaloma.

Aukos prasmė

Kavarsko klebonas kun. dr. Nerijus Vyšniauskas kalėdoti pradeda dar prieš adventą, kad suspėtų aplankyti visų trijų parapijų gyventojus. „Šilta ir gera susitikti su parapijiečiais, – pasakojo kun. dr. N.Vyšniauskas. – Esu dėkingas, kad prie parapijos išlaikymo noriai ir uoliai prisideda tikintieji savo auka, malda, darbais. Aš ir šiose parapijose besisvečiuojantys kunigai esame sužavėti žmonių gerumo, nuoširdumo ir svetingumo.“

Pasak Kavarsko klebono, kalėdojimas – tai pirmiausia parapijiečių namų palaiminimas. „Lankydamas savo trijų parapijų žmones, palaimindamas jų namus, randu puikią galimybę ramioje aplinkoje aptarti visus jiems svarbius dalykus, kurių jie gal nedrįsta išsakyti kunigui bažnyčioje ar neturi tam laiko. Ir dabar kalėdojimo tikslas – ne pelnas. Tai nėra vien tik aukų rinkimas. Tačiau penktas Bažnyčios įsakymas įpareigoja kiekvieną kataliką išlaikyti savo parapijos bažnyčią, jiems tarnaujančius kunigus ir jos tarnus. Taip buvo per amžius. Dabar irgi taip yra – Bažnyčia ir jos tarnai išlaikomi iš parapijiečių, tikinčiųjų, geros valios žmonių aukų. Todėl jei žmonės aukoja, mes auką priimame, nes reikia dar ir bažnyčios pastatą išlaikyti, remontuoti. Tačiau jei žmogus neturi galimybių aukoti, jis gali prie bažnyčios gerovės prisidėti malda ir konkrečiais darbais. Sutinku ir tokių žmonių, kurie tikrai sunkiai verčiasi ir neišgali paaukoti, tad nieko neprašau ir nereikalauju. Kartą sužinojau, kad šeima, turinti kelis vaikučius, net pasiskolino, kad turėtų, ką klebonui duoti. Nė cento nepaėmiau. Nupirkau maišelį saldainių ir visus juos vaikučiams palikau. Einame ir beldžiamės į namus tam, kad kartu pasimelstume, kad palaiminčiau namus. Jei žmogus nori, gali kažkiek paaukoti, bet nenuskriausdamas savęs“, – kalbėjo kun. dr. N.Vyšniauskas, taip pat aptarnaujantis Kurklių ir Užunvėžių parapijas.

Kunigas dr. N. Vyšniauskas: "Einame ir beldžiamės į namus tam, kad kartu pasimelstumėm, kad palaiminčiau namus"

Laikas pažinti

Klebonai jau seniai nebeturi ūkių, kuriuos reikėtų išlaikyti, tad šiandien pagrindinis kalėdojimo tikslas – aplankyti parapijiečius, palaiminti namus. Pasak Kavarsko klebono, tai laikas ir puiki proga, kai galima artimiau susipažinti su parapijiečiais, sustiprinti tarpusavio ryšius.

„Stengiuosi pažinti visus parapijos teritorijoje gyvenančius žmones ir jų rūpesčius. Pagal Bažnyčios kanonų teisės kodeksą kunigas privalo lankyti savo parapijiečius ir susipažinti su jais, kaip tėvas ateiti pas savo vaikus. Gal ne dažnas susimąsto, kokia yra gilesnė kalėdojimo prasmė, koks jo tikslas. Atsakymas slypi mūsų visų gyvenimo, ypač kunigų pašaukimo, pasiuntinybėje uoliai eiti ir skelbti Jėzaus Evangeliją žmonėms. Tai mūsų kasdienis pašaukimas Gerojo Ganytojo pavyzdžiu ieškoti tos paklydėlės avies, rasti ją ir saugiai parsivesti, palydėti  ją į Tėvo namus.

Kunigas, palaimindamas namus, atneša į juos tą šviesą. Žmogus pats iš savęs šviesti negali. Nei kūno, nei sielos gyvybės žmogus pats iš savęs neturi. Tai – Dievo dovana. Evangelija mums parodo Jėzų kaip gyvybę teikiančią šviesą, ragindama mus kasdien jai vis iš naujo atsiverti, priimti ją. Tačiau ši šviesa, Geroji naujiena, apie Dievo karalystę niekada savęs niekam neprimeta, jeigu jai neatveriamos durys, jėga nesiveržia vidun. Žmogus, turėdamas laisvą valią, yra laisvas likti nevilties tamsoje, prislėgtas savo vidinių baimių, neteisybės, pagiežos artimui, arba išgirsti Jėzaus kvietimą  priimti Jį kaip viltį, kaip savo gyvenimo šviesą, turinčią galią perkeisti tamsą, liūdesį, neviltį, kurioje žmogus gyvena“, – aiškino kunigas.

Švara ir laukimas

Patys vyriausi kaimo žmonės dar prisimena, kokia šventė buvo kalėdojimas tuomet, kai jie buvo dar tik vaikai, kaip į kiemą įsukdavo keli kinkiniai arklių.

„Buvo laikai, kai rinkdavo klebonui, zakristijonui ir vargonininkui – kiekvienam atskirai. Gyventojai susitvarkydavo, visur iššluodavo, aslą pabarstydavo smėliu ir laukdavo klebono. Sutardavo, pas kurį iš visų to kaimo gyventojų bus ruošiami pietūs. Prieš klebonui atvykstant tėvai mus, vaikus, poterių pamokydavo, nes juk būtų nesmagu, jei klebonas paklaustų, o vaikai nemokėtų. Būdavo, kad klebonas atveždavo plotkelių (kalėdaičių – aut. past.) ar duodavo kortelę Velykų išpažinčiai atlikti. Ją atlikus, reikėdavo tą kortelę grąžinti klebonui – taip, matyt, jis fiksuodavo, ar tikintysis įvykdė Bažnyčios įsakymą bent vieną kartą per metus prieiti išpažinties. Pamenu, tėvai iš anksto paruošdavo nemažai grūdų, nes pinigų juk niekas neturėjo. O duoti reikėdavo ne tik klebonui. Kiti kaime duodavo, kas ko turėdavo: kas vilnonių siūlų, kas lašinių, medaus“, – pasakojo iš Šovenių (Anykščių r.) kaimo kilęs, dabar Ukmergėje gyvenantis Alfonsas Dapkus.

Klebonas kun. dr. N.Vyšniauskas užtikrina, kad parapijiečių lankymas kalėdojant tikrai padeda geriau pažinti vieniems kitus

Ypatinga švara namuose ir ilgas laukimas – būtent taip dažniausiai atsimena kalėdojimą vyresnio amžiaus sulaukę žmonės, paprašyti prisiminti savo vaikystę ir klebono vizitą į namus. Stasė Rulevičienė kalėdojimą prisimena kaip kažką nepaprasto. „Pamenu, man, vaikui, bobutės sesuo, tuo metu gyvenusi su mumis, iš pat ryto pasakė: „Greičiau kelkis, pavalgyk, susišukuok, atvažiuos klebonas“. Iššlavė gryčią, pagalves naujais užvalkaliukais įvilko, kuo gražiausiai paklojo lovas, kiekvieną dulkelę nušluostė. Mums, vaikams, prisakė, kad reikia gražiai elgtis. Pagaliau įėjo klebonas juoda sutana. Ir ta baimė natūraliai išgaravo. Tai būtent taip ir atsimenu – kaip nepaprastą įvykį – ilgą laukimą ir švarią aplinką. Verandoje buvo paruošti maišeliai, matyt, su grūdais. Tėtė išėjo verandon, padavė“, – prisiminė moteris.

Anot prisistatyti nepanorusios kavarskietės močiutės, šiais laikais kalėdojimas nuo anų laikų skiriasi kaip diena nuo nakties. „Pamenu, mes maži dar buvome. Keturi vaikai šeimoj. Kelias dienas iki klebonui atvykstant mama nei sviesto, nei sūrio mums nebeduodavo, juk reikėdavo turėti, ką klebonui duoti. O mums, vaikams, taip norėdavosi to sūrio... Mūsų dienomis netgi atsiklausia: „O ar savęs nenuskriausit?“ Ir tai malonu girdėti“, – sakė kavarskietė.

82-ejų Elena Mackevičienė, vaikystę praleidusi Musninkuose (Širvintų r.), pasakojo: „Moterys iššvarindavo kiekvieną namų kampą, ištraukdavo viską, ką turėdavo gražiausio: ir užuolaidas, ir lovatieses. Žinau atvejį, kad kaimo moterims besitvarkant klebonas atvyko. Suklaupė visos – o kulnai šviečia, nebespėjo kojinių pasikeisti! – juokėsi močiutė ir tęsė: – Mūsų tėvelis visada kleboną vežiodavo po kaimą. Draugiškai su klebonu sugyvenome, jis ir į pirtelę ateidavo – miestelyje tais laikais vienintelė pirtis tebuvo.“

Gražina Radzevičienė, gimusi Mieliūnų kaime (Rokiškio r.), pasakojo, kad atvažiuodavo klebonas, zakristijonas, vargonininkas ir „špitolninkas“. „Sutikdami visi išsirikiuodavome. Vargonininkas užtraukdavo giesmę, tada sukalbėdavo visi maldą. Kai jau duodavo pietus, tai mes, vaikai, tam kambary nebūdavome“, –prisiminė ji.

„Klebonas kartais paklausdavo vaikų, ar moka skaityti, „Tėve mūsų“. Tada paglostydavo galvelę, po saldainį ar kokį paveiksliuką ištraukdavo. Mano tėtis buvo mokytojas, tai klebonui pinigais duodavo. Pamenu, ant lėkštutės padėdavo. Ir grūdų įpildavo, nes ūkį turėjo“, – pasakojo Gražinos vyras, 88-erių Juozas Radzevičius.

Alberto Burneikos, kilusio iš Budrių kaimo, o dabar gyvenančio Kaune, tėvas buvo bitininkas, laikydavo maždaug 15–20 bičių šeimų, tad klebonui visada medaus duodavo.

Laukia senoliai

„Mūsų gatvėje klebonas kalėdoja prieš pat Kalėdas, nes arčiausiai bažnyčios gyvename. Gal 7–8 namai Šaltinio gatvėje stovi tušti. Džiaugsmingas vaikų klegesys nedideliame miestelyje jau nedaug kur skamba – duris dažniausia atveria garbingo amžiaus žmonės, ir net ne po du, o po vieną gyvenantys. Kitas močiutes vaikai neretai išsiveža pas save žiemą gyventi į butus, tad daug tuščių kiemų lieka prieš Kalėdas. Gyventojai laukia kunigo, savo rūpesčius, bėdas išpasakoja. Vienus klebonas savo žodžiu stengiasi pastiprinti, paguosti, kitus paragina ateiti į bažnyčią. Paskui palaimina ir atsisveikina: „Iki pasimatymo sekmadienio Mišiose“. Graži tradicija“, – teigė kavarskietė Emilija Stravinskienė, gimusi Pumpučių kaime (Anykščių r.), o dabar su dukra Vida Lisauskiene gyvenanti Kavarsko miestelyje.

Kavarskietė Stanislava Sudeikienė, šiemet pasitikusi 90 metų jubiliejų, iš savo kiemo nebeišeina. Kada klebonas žada jos gatvėje kalėdoti, praneša socialinė darbuotoja. „Laukiam. O prisiminimuose išlikęs vaizdas, kaip užeina klebonas su vargonininku. Klebonas užgieda, vargonininkas lotyniškai pabaigia giedoti. Pašventina, duoda kryželį pabučiuoti, vaikus palaimina. Mūsų su sesyte tai neklausinėdavo poterių. Mano tėtis visada vežiodavo kleboną po kaimą, o vakare kviesdavo prie stalo. Atsimenu, mama virdavo sriubą, kepdavo dešreles. Mat prieš Kalėdas jau būdavo papjauta kiaulė. Mes, vaikai, sėdėdavome kur nors virtuvėje. Tėvai dar, pamenu, specialiai išvirdavo degtinės su kmynais ir medumi. Paimdavo po „čerkutę“ prie stalo“, – pasakojo šviesios atminties močiutė.

„Labai malonu, kad ateina, pašventina, palinki sveikatos“, – sunkiai paeiti begalinčiai 83-ejų Alfredai Žukauskienei naujienas apie kalėdojimą praneša kaimynas.

Miestas keičia tradicijas

Kaimo parapijose ar mažuose miesteliuose pakanka po šv. Mišių bažnyčioje paskelbti žinią apie kalėdojimo pradžią ir informacija greitai paplinta tarp visų ten gyvenančiųjų. „Vieni kitiems praneša telefonu ar susitikę kur. Senyvo amžiaus žmonėms pasako socialiniai darbuotojai, kurie lanko senjorus, padeda jiems“, – pasakojo socialinio darbo organizatorė Kavarsko miestelyje Vida Šovienė.

Didmiesčiuose gyvenančių parapijiečių klebonas savo iniciatyva nebelanko. „Keleri metai atgal dar vaikščiodavo moteriškė ir klausdavo, ar norėtume, kad klebonas ateitų kalėdoti, o dabar jau niekas ir nebesudaro tokių sąrašų. Jei tikintysis nori, pats paprašo, kad ateitų, pašventintų namus“, – pasakojo A.Dapkus.

Kaunietė Nijolė Burneikienė maždaug prieš trejus metus buvo asmeniškai pasikvietusi kunigą į namus: „Pamenu, tada dar savo mamą buvau atsivežusi. Tiesa, nebūtina laukti advento – žinau, kad sutarus klebonas gali atvykti ir kitu laiku, mat miestuose kalėdojimo tradiciją keičia šeimų lankymas.“

Dėkokime vieni kitiems

Klebonai taip pat ruošiasi kalėdojimo laikotarpiui – pasirūpina kalendoriais, katalikiškomis skrajutėmis ar šventais paveiksliukais, vaikams nuperka saldainių.

Klebonas kun. dr. N.Vyšniauskas užtikrina, kad parapijiečių lankymas kalėdojant tikrai padeda geriau pažinti vieniems kitus. „Norėčiau palinkėti, kad toks klebono ir parapijiečių geranoriškas susikalbėjimas – atgniaužiant širdį ir kumščius eiti bendrai su ištiestais, duodančiais gailestingumą, nesmerkimą, atleidimą delnais – primintų kiekvienam žmogui, jog jis yra Bažnyčios bendruomenės narys, visuomet laukiamas, kviečiamas bendradarbiauti, apaštalauti, patarnauti vieni kitiems gerumo žodžiu ir darbais.

Taip pat šis kvietimas ir palinkėjimas yra kaskart vis naujai pakartojamas priminimas, kad kiekvienas bendruomenės narys, kiekvienas parapijietis turi tam tikras pareigas ir teises.

Džiugu, kad dar yra daug sąmoningų, nuoširdžių, atvirų, šiltų ir tikinčių žmonių. Sakoma, kad kai žmogus pasijunta Dievo šeimos nariu, spontaniškai pajaučia poreikį dėkoti. Norėčiau palinkėti sau ir visiems kitiems daugiau ir dažniau dėkoti Dievui, dėkoti vieni kitiems, dėkoti vieni už kitus, kad galėtume visi jaustis Dievo šeimos nariais, pirmiausia savo aplinkoje ir parapijos bažnyčioje. Susitikę praeikime vieni šalia kitų taip, kad kartu praslinktų Dievo meilės spindulys, šviesa, gailestis, ramybė, atlaidumas. Tebūnie kasdien lenktyniavimas gerumo darbais, maldomis, auka jungiantis į vieną darnią gyvąją bendruomenę – Bažnyčią, kad atspindėtume Dievo šviesą visiems, aplink esantiems“, – linkėjo N.Vyšniauskas.