Lenkijos ministras pirmininkas Mateušas Moravieckis (Mateusz Morawiecki), atsakydamas į Rusijos prezidento Vladimiro Putino „istorinius“ išpuolius, JAV tinklalapyje „Politico“ kaltina Tarybų Sąjungą karine agresija, bendradarbiavimu su nacistine Vokietija bei vengimu padėti Varšuvos sukilimui ir nenoru išlaisvinti Aušvico koncentracijos stovyklą. Pastarojo įvykio 75-metį pasaulis kaip tik mini šiomis dienomis.

Skelbiame premjero komentarą: „Tarybų Sąjunga buvo anaiptol ne „išvaduotoja“, o nacių Vokietijos bendrininkė, vykdžiusi savo nusikaltimus tiek iki Aušvico išvadavimo, tiek ir po to. Kadangi Europos Sąjunga gimė iš Antrojo pasaulinio karo pelenų, mes turime vengti istorinių mitų, panašių į tuos, kurie platinami šiandien.

Vakarų Europai šis tragiškas istorijos laikotarpis baigėsi 1945 metais nacių režimo kapituliacija Vokietijoje. Tačiau daugeliui Europos valstybių taika reiškė ne tragedijos pabaigą, o tik naujosios tragedijos pradžią.

Tarybinė okupacija, kuri tęsėsi 45 metus, pasiglemžė milijonus gyvybių ir atėmė Lenkijos bei kitų Vidurio Europos šalių nepriklausomybę, o taip pat normalaus ekonominio vystymosi galimybes. Okupacijos metu tarybinis režimas iškreiptai traktavo Antrojo pasaulinio karo istoriją, esą TSRS „išvadavo“ Europą nuo nacizmo, ignoruojant realų Maskvos vaidmenį šiame konflikte. Šis melagingas mitas šiandien vėl reabilituojamas, Rusijai mėginant permesti savo atsakomybės naštą už bendradarbiavimą su Adolfu Hitleriu ant Lenkijos ir kitų Europos šalių. Bandydamas pavaizduoti Tarybų Sąjungą pasaulio gelbėtoja nuo nacizmo Vladimiras Putinas užmiršta apie karinę Maskvos agresiją ne tik prieš Lenkiją, bet ir prieš Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją – 1940 m. birželį, o taip pat sprendimą nuo 1939 m. lapkričio pradėti Žiemos karą prieš Suomiją. Ši stalininė istorijos traktuotė ne tik prieštarauja faktams, bet ir įžeidžia milijonų komunizmo aukų atminimą.

Iš tikrųjų kelią Antrajam pasauliniam karui kaip tik atvėrė 1939 m. nacių Vokietijos ir TSRS paktas. Trečiasis Reichas nepajėgtų atstatyti Vokietijos karinio potencialo be gamtinių išteklių tiekimo ir karinio bendradarbiavimo su TSRS. Jis nebūtų taip lengvai įveikęs Lenkijos bei Prancūzijos ir neturėtų tiek laisvės pasirengti holokaustui. Tarybų Sąjunga ne „išvadavo“ Varšuvą, kaip tvirtina Rusijos valdžia, – Raudonoji armija abejingai stebėjo Varšuvos agoniją. Du sukilimai – pirmas žydų gete 1943 metais, o antras visame mieste 1944 metais – liudijo apie žiaurius vokiečių nusikaltimus. Tačiau kol Varšuvos gyventojai su viltimi laukė pagalbos, Josifas Stalinas įsakė Raudonajai armijai nesikišti.

Nors Aušvicą galų gale išvadavo Raudonoji armija, lagerį buvo galima išvaduoti puse metų anksčiau. 1944 m. vasarą tarybinė kariuomenė stovėjo už 200 km nuo Aušvico, tačiau puolimas buvo sustabdytas. Žydų gelbėjimas niekada nebuvo Stalino ir Raudonosios armijos prioritetu.

Pokarinėje Lenkijoje Antrojo pasaulinio karo traktavimą diktavo tarybinė propaganda. Tiesa buvo nutylima, kadangi ji prieštaravo stalininei „išvadavimo“ propagandai. Dėl to iki 1989 metų Lenkijos dvigubos okupacijos istorija nebuvo pasakojama.

Su naujais bandymais vaizduoti Lenkiją nusikaltėle, o ne auka, taikstytis negalima. Antrojo pasaulinio karo metais Lenkija patyrė baisias netektis: žuvo 6 milijonai lenkų, įskaitant ir 3 milijonus Lenkijos žydų. Šalis buvo visiškai sugriauta.

Rusijos istorinė propaganda apie Antrąjį pasaulinį karą – žema apgaulė ir melagingas bandymas apkaltinti kitus dėl Tarybų Sąjungos veiksmų. Tai tik pasako, jog šalis taip ir nesusitvarkė su savo totalitariniu paveldu ir nesuvokė jo tikrosios kainos. Europos Sąjunga atsirado tam, kad XX a. pirmosios pusės tragedija daugiau niekada nepasikartotų. Mes negalime leisti kitiems perrašinėti mūsų bendros istorijos.“