Protestų ir streikų banga Lietuvoje netyla – galvas kelia vilkikų vairuotojai, dėstytojai, pedagogai, žemdirbiai, rimtai nusiteikę protestuoti ir medikai. Vyriausybė ir Seimas tikina, kad bent dalį milijonų kažkaip sukrapštys, tačiau pavargusių nuo pažadų žmonių tai anaiptol nedžiugina. Apie tai, kodėl taip masiškai darbuotojai eina į gatves, „Valstiečių laikraštis“ pasiteiravo psichologo Gedimino Navaičio. 

Kas, jūsų manymu, sukėlė tokius masinius streikus ir protestus?

Siūlau į šią situaciją pažvelgti plačiau ir prisiminti, kaip prieš kelerius metus buvo priimamas naujasis Darbo kodeksas. Jį priiminėjo partija, tradiciškai Vakarų Europoje atstovaujanti dirbančiųjų interesams, tačiau Lietuvoje, stumdama šį kodeksą, ji akivaizdžiai atstovavo verslo interesams. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga pasisakė prieš tą kodeksą, tačiau atsidūrusi valdžioje pamiršo savo pasisakymus, norą atstovauti dirbančiųjų interesams ir pasisuko į verslą. Pats savaime verslo atstovavimas nėra nei geras, nei blogas dalykas. Svarbu tik tai, kad matome apsimetinėjimą, bandymus aiškinti, kad rūpinamasi dirbančiaisiais, iš tikro pati formuluotė, esą nieko baisaus, tai tik liberalesnis Darbo kodeksas, reiškia daugiau ginčų, derybų ir konfliktų. Taigi tie konfliktai jau buvo užprogramuoti sakant, kad, remiantis šiuo kodeksu, darbdaviui bus lengviau atleisti darbininką ir pan. Prisimindami šį kontekstą, galime žvelgti į dabar kylančius streikus kaip į darbo konflikto formą ir pastebėti, kad ji buvo tarsi užprogramuota.

Prisiminkime 2008-aisiais prasidėjusią krizę – akivaizdu, kad tuo metu ne vieno dirbančio asmens materialinė padėtis gerokai pablogėjo. Tačiau tuo metu streikų, ypač masinių, buvo mažiau negu dabar...

Šiuo metu susiduriame dar su vienu nepasitenkinimą keliančiu veiksniu, kurio nebuvo tais metais. Krizė buvo visiems, tačiau šiandien pasikeitimai finansų sferoje paliečia ne visus vienodai. Pakaks priminti, kad šiandien vidutinis atlyginimo vidurkis priartėjo prie tūkstančio eurų. Paverskime šį skaičių litais – trys su puse tūkstančio litų – tai buvo didžiuliai pinigai anksčiau. Tačiau kas gali šiandien pasakyti, kad gauna didžiulius pinigus gaudamas vidutinį atlyginimą? Akivaizdu, kad tiek infliacija, tiek kainų kilimas sumažino realų darbo užmokestį. Šiuo metu kalbame apie ekonomikos kilimą, taigi turime tarsi daugiau pinigų, ekonomika auga, o naudą iš to gauna anaiptol ne visi. Vadinasi, protestai ir reikalavimas didinti algas yra kitokio perskirstymo reikalavimas. Esamas perskirstymas vis labiau neatitinka socialinio teisingumo jausmo. Kylančioje ekonomikoje žmonės negali pasinaudoti to kilimo vaisiais, todėl labai niūriai skamba pastebėjimas, kad esame arti ES vidurkio, kainos yra tokios kaip ES, o kartais ir didesnės, o atlyginimai yra keletą kartų žemesni. Taigi yra prieštaravimų, kuriuos valdantieji turėtų spręsti. Jie juos didele dalimi sprendė netiesiogiai skatindami emigraciją, nors visuomet sakė, kad jos nereikia, užpildydami Lietuvoje darbo vietas imigrantais iš Baltarusijos ir Ukrainos, kitų ne ES šalių. Todėl neatsitiktinai šiandien streikuoja tie, kurie nelabai gali emigruoti. Juk jei išvažiuos vairuotojas arba statybininkas, jis tą pačią dieną gaus darbą, geriau apmokamą nei Lietuvoje, o jei išvažiuos mokytojas, jis irgi gali gauti darbą, bet tikrai ne mokytojo. Jis negali emigruoti kaip tam tikros srities profesionalas. Todėl šitos grupės gina savo interesus tokiais būdais. Nepamirškime, kad, norint surengti streiką, reikia nemažai organizacinių ir bendro veikimo gebėjimų. Mūsų visuomenė keičiasi, ji pradeda geriau suvokti savo teises ir interesus, todėl pradeda organizuotis ir veikti. Mes visada kalbėjome apie pilietinę visuomenę, aiškinome, kad jos trūksta Lietuvoje, tai šiandien kaip tik ją ir matome, jos reiškimąsi ginant savus interesus. Dar pabrėžčiau, kad streikas yra ir tam tikra viešųjų ryšių akcija – kaip jis pristatomas, kaip pasisako jo oponentai. Tiesiog tragikomiškai graudu, kad valdžia, kuri nenori pakankamai finansuoti aukštojo mokslo, kartu neskiria lėšų darbo santykių specialistams parengti. Vadinasi, neskiria lėšų tiems žmonėms, kurie galėtų šias problemas spręsti mažiau konfliktiškais būdais.

O ar yra realus pagrindas bangoms – juk kalbama apie būsimą krizę, būtinybę taupyti ir pan?

Reikia paminėti reikšmingą faktą. Planuojamos biudžeto pajamos kitais metais – iki 11 545 mln. eurų, taigi vienuolika su puse milijardo. Pamėginkite iš šio skaičiaus nubraukti nulius ir įsivaizduokite, kad kalba eina apie šeimos biudžetą, sudarantį 11,5 tūkst. eurų. Taigi šiuo atveju aistringai ginčijamasi dėl 140 eurų, juk tik apie tokias sumas kalba ir eina, tarkim, tiek reikėtų pakelti mokytojams atlyginimus. Taigi nulių nubraukimas gali būti akivaizdus pristatymas, kaip iš tikro nenorima spręsti problemos. Turime 12 tūkstančių ir pradėjome ginčytis dėl šimto eurų. Juk tai nerimta.

Bet teigiama esą nepakaks biudžeto viskam padengti?

Tai yra sukurtas mitas, kad kažko nepakanka. Vėliau bus skelbiama, kad paieškojome ir radome. Čia aš matau akivaizdų nenorą spręsti mokytojų, gydytojų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, gaisrininkų problemas. Tai ne lėšų stokos problema, o tiesiog stengimasis visais būdais ekonomiškai apriboti viduriniąją klasę. Visai sistemai tai naudinga – nevyksta perskirstymo. Vienintelis realus perskirstymo scenarijus – ryžtingai apmokestinti itin didelį turtą turinčius asmenis. Dabar vyksta diskusijos apie automobilių apmokestinimą – jį turi kone kiekviena šeima, vadinasi, iš visų paims. O kai prasideda kalbos apie bankų ar prekybos centrų apmokestinimą, staiga įsivyrauja tyla. Laimės ekonomika siūlo sprendimą – itin didelio turto apmokestinimą. Jungtinių Tautų atstovai apskaičiavo, kad šioje planetoje socialinės problemos pasibaigtų, jeigu didesnis nei milijardo turtas papildomai būtų apmokestintas 10 procentų, o turtas, didesnis nei milijonas, –vienu procentu. Ir viskas būtų išspręsta. Kodėl šito nepadaroma – akivaizdu. Nuėmus 10 proc. nuo milijardo turtuoliui būtų nei šilta, nei šalta, tiesiog nesijaustų. Tačiau turintiesiems milijardą tai yra ne vartojimo įrankis, o valdymo, todėl atiduoti dalį valdymo būtų labai skaudu. Taigi atitinkamos grupės priešinasi, nes nenori perleisti valdymo.