Valstybės atkūrimo šimtmetį pasitiksime visoje Lietuvoje ir daug kur pasaulyje iškeltomis trispavėmis, dalyvausime šventiniuose renginiuose, stebėsime iškilmių transliacijas per televizorių, klausysimės į Vilnių atvykusių kitų valstybių vadovų kalbų... Tačiau ar tik tokį vaizdą matysime Vasario 16-osios istoriniame veidrodyje?

Pakėlus akis

Rytoj 11 valandą ryto sukaks lygiai 100 metų, kai Vilniuje, Lietuvos draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti patalpose, esančiose dabartinės Didžiosios gatvės 30 name, Lietuvos Tarybos posėdžio metu, atsistojus visiems jos nariams, buvo perskaitytas nutarimas dėl nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimo. Už šį dokumentą balsavo visi dvidešimt Lietuvos Tarybos narių: Kazimieras Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Mykolas Biržiška, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis, Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys, Justinas Staugaitis, Stanislovas Narutavičius, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Kazimieras Steponas Šaulys, Steponas Kairys ir Jonas Smilgevičius.

Pareikštoji signatarų valia, atliepianti lietuvių tautos siekį gyventi savo pačios namuose, perėjo ilgą, sunkų, tarpais beviltiškai atrodantį istorinį procesą, kuris galop baigėsi Lietuvos valstybės sugrąžinimu į pasaulio žemėlapį. Minėdami šios istorinės dienos šimtmetį, prisimindami 1918–1920 m. kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės sudėtas aukas, galėtume – o gal ir privalėtume – susimąstyti , kaip švenčianti Lietuva atrodo Vasario 16-osios šimtmečio veidrodyje. Ką jame išvystume pakėlę akis nuo šventines transliacijas rodančių televizorių, išmaniųjų telefonų, kompiuterių ekranų?

Ne gimtadienis

Rolandas Paulauskas, Nepriklausomybės akto signataras, sakė manąs, kad atsakymas į šį klausimą priklausytų nuo to, kaip konkretus žmogus suvokia pasaulį. „Jeigu į tą veidrodį žiūrėtų lietuvis, pažvelgęs į šimto metų praeitį, jis matytų tokį vaizdą: Lietuvos nėra, nėra paties valstybingumo. Prieš 100 metų vietoj Lietuvos buvo gubernijos – Kauno, Vilniaus, Gardino, Suvalkų. Lietuvių mieste beveik negyveno, Vilniuje tuo metu lietuvių buvo gal pora procentų. Panašiai ir kituose Lietuvos miestuose – 10, 15, 20 procentų, niekur lietuviai nesudarė daugumos. XX amžiaus pradžioje Vokietijoje išleistoje Brokhauzo enciklopedijoje apie lietuvių tautą rašoma kaip apie mirusią tautą, kuri nebeturi jokios ateities. Vis dėlto tokiomis, atrodytų, beviltiškomis aplinkybėmis po Pirmojo pasaulinio karo mes staiga pašokame ant kojų – sukuriame savo valstybingumą ir, nuaidėjus visiems karams, įtvirtiname maksimalų, kiek tuo metu buvo įmanoma, savo valstybės suverenitetą. Sutikite, tai yra pasiekimas. Tuo metu žlugo Vokietijos, Austrijos ir Vengrijos, Osmanų, Rusijos imperijos, o Lietuva kaip valstybė grįžo į pasaulio geografiją“, – sakė pašnekovas.

Rolandas Paulauskas

Pasak R.Paulausko, svarbu pabrėžti ir tai, kad Lietuvos valstybingumas prieš 100 metų ne gimė, o atgimė, priešingai nei, pavyzdžiui, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos ar Estijos. Lietuva valstybingumą atkūrė, o minėtos valstybės dar tik gimė. Anksčiau jų nebuvo buvę. O Lietuva ir Lenkija, susiklosčius istorinėms aplinkybėms, atkūrė valstybingumą tuo metu okupuotoje teritorijoje: vyko Pirmasis pasaulinis karas, Lietuvoje buvo dislokuota vokiečių kariuomenė.

Sėkmingas šimtmetis

Prisimindami valstybingumo atkūrimo pradžią, pasak pašnekovo, turėtume neišleisti iš akių, kad tai neatsiejama nuo teritorijos. „Reikia nepamiršti, kad dėl jos buvo kariaujama su aplinkinėmis tautomis. Per 100 metų ji labai keitėsi. Po Pirmojo pasaulinio karo mes neturėjome Vilniaus. O Klaipėdą, susiklosčius palankioms geopolitinėms aplinkybėms, 1923-iaisiais atsiėmėme, ir tik dėl to, kad rėmė ir vokiečiai, ir rusai. Daug kam gali atrodyti keista, kodėl. Greičiausiai todėl, kad jiems buvo daug patogiau turėti stipresnę Lietuvą nei stipresnę Lenkiją. Tai puikus pavyzdys, kaip teisingai suprantant geopolitinį žaidimą galima išplėsti ir savo teritoriją. Vėliau – Antrasis pasaulinis karas. 1939 metais netekome Klaipėdos. Nors 1940-aisiais praradome savo suverenitetą, bet paradoksaliai išplėtėme valstybingumą, nes atgavome Vilnių. Žmonės dažnai painioja nepriklausomybę su valstybingumu. Tai yra skirtingi dalykai. Ką matome po 1945-ųjų? Valstybingumą mes išlaikėme ir išplėtėme teritoriją, nes pirmą kartą Lietuvos valstybės istorijoje valdome Klaipėdą, Kauną ir Vilnių. To niekada anksčiau nėra buvę. Ir nors mūsų valstybingumo suverenitetas Tarybų Sąjungoje buvo ribotas, savo teritoriją išplėtėme“, – sakė R.Paulauskas.

Anot signataro, apibendrinant galima būtų pasakyti, kad praėjęs šimtmetis, vertinant iš bendrųjų lietuvių tautos pozicijų, nepaisant daugybės aukų, begalės asmeninių tragedijų, trėmimų, pūdymo kalėjimuose, mums buvo sėkmingas. „Mes jį pradėjome be valstybės, be lietuvių kultūros dominavimo tuometinėje teritorijoje, o dabar turime tvirtus valstybingumo pamatus, lietuviai sudaro daugumą beveik visuose miestuose ir miesteliuose, ir tai labai skiriasi nuo to, kas buvo prieš 100 metų. Tiesa, suvereniteto klausimas vėl yra keblus, bet juk mes patys pasirinkome apriboti dalį jo mainais į narystę ES“, – teigė R.Paulauskas.

Laiko atgyvena

Svarstydamas, kaip dabartinė Lietuva suvokia savo nepriklausomybės šimtmetį, ir tą suvokimą lygindamas su veidrodžiu, istorikas ir politologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Antanas Kulakauskas mano, kad jis tarsi uždengtas vualiu ar kokiu celofanu.

„Dabar gyvename visiškai kitokiame pasaulyje nei tas, kuriame buvo kuriama Lietuvos Respublika po Pirmojo pasaulinio karo. Tada buvo kuriama tautinė valstybė, valstybė nacija. O dabartiniame pasaulyje dominuojančios jėgos iš esmės laiko ją atgyvena. Kad ir ką kalbėtų mūsų valdžia, prieš rinkimus politinės partijos, vis prieinama prie išvados, kad daugelį dalykų reikia derinti su tarptautinėmis organizacijomis, kurioms priklauso ir Lietuva. Jų atstovai pasižiūri, ko norime, ir atsako, kad čia prirašyta visokių niekų, ir jeigu norime būti tarptautinėje bendruomenėje, gauti kreditų ir palankių vertinimų, reikia atitinkamai ir elgtis. Lietuva, kaip ES narė, žaidžia pagal jos taisykles, tačiau ir dauguma ES nepriklausančių šalių vienaip ar kitaip turi atsižvelgti į tuos dalykus“, – teigė A.Kulakauskas.

Antanas Kulakauskas

Pasak jo, tos taisyklės diktuoja, kad nacionalinės valstybės pirmiausia turi būti politikos, atitinkančios globalių galios centrų, transnacionalinių korporacijų interesus, vykdytojos. Jie laikomi neva universaliais, nors akivaizdu, kad taip nėra. Ir esą jau daug kas Vakaruose tai pripažįsta. „Kalbant apie Vasario 16-osios idealus, jų šviesoje Lietuva yra nacionalinė valstybė, kurios tikslas – sukurti savus namus visiems lietuviams. O dabar girdime, kad internetas leidžia lietuviams būti lietuviais visame pasaulyje, tad kokie jų namai Lietuvoje, jau nebesvarbu, jie visiems turi būti atviri. Tačiau tas atvirumas labiau tinka bendrabučiui, o ne savam namui“, – pabrėžė pašnekovas.

Prieššventinis šurmulys A.Kulakauskui kiek primena galvos kišimą į smėlį. „Iš esmės sakoma: nepaisant visų sunkumų, šiaip viskas gerai. Dar niekada taip gerai negyvenome, niekada tokie saugūs nebuvome. Tam tikra prasme tai tiesa. Bet tas saugumas gali žlugti per dvi dienas. Gyvename ant kunkuliuojančio ugnikalnio. To nepakeisi. O kas yra vidinis saugumas? Jis būna tada, kai dauguma žmonių sąmoningai pritaria valdžios vykdomai politikai. Ar galima pasakyti, kad taip yra? Ar žmonės jaučia, kad jų gyvenimas gerėja? Kai kam gerėja, bet kaip gali būti kalbama apie vieningą Lietuvą, kai 20 proc. joje – skurdžiai?“ – klausė pašnekovas.

Vis dėlto, anot A.Kulakausko, Vasario 16-osios Lietuva, nors ir apsilpusi, bet dar nemirusi. „Be abejo, ji gali atsigauti, nes tautinis idealas gyvas“, – pridūrė jis.

Esame susmulkėję

„Pažvelgę į Vasario 16-osios veidrodį matytume, kad esame nepaprastai susmulkėję, sugobšėję, nebejaučiame dvasinės ir tikslo vienybės. Mūsų valstybė, valstybingumas nebėra šventi dalykai. Anksčiau tame veidrodyje būtume matę ir tuos didžius žmones, nepaprastai išsilavinusius, labai plataus akiračio, geopolitiškai mąstančius tautos, valstybės, Europos kategorijomis, dirbančius didelį pasiaukojamą kultūrinį darbą. O kur dabar galėtume išvysti visuomenės sluoksnius, kurie be ironijos galėtų pasakyti, kad dirba Lietuvai? Tokių sluoksnių, ryškių visuomenės grupių juk nematyti“, – svarstė filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius.

Vytautas Rubavičius

Jo teigimu, veidrodyje pamatytume, kad nebekeliame nacionalinių tikslų, nebesuvokiame savęs kaip nacijos, nebesuvokiame savo likimo. Esą reikėtų pradėti galvoti, kodėl nepriklausomybės sąlygomis mes taip netalentingai gyvename, kodėl visai nekuriame bendro gyvenimo būdo.

„Išvystume ganėtinai nelinksmus dalykus. Ir ypač aiškiai – valstybinės atsakomybės stoką, kuri yra būdinga dabartiniam mūsų politiniam elitui. Švenčių proga linkiu žmonėms pakelti akis ir į tą veidrodį, ir į Gedimino kalną su pilyje plazdančia trispalve“, – sakė pašnekovas.

Lietuva išsilaikys

Nikolajus Medvedevas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo narys

Veidrodyje aš matyčiau Lietuvą, kuri atgavo Vilnių, kuri turi vartus į jūrą – Klaipėdą, kuri turi nepriklausomybę, savo valstybę, tik gėda, kad nepakankamai moka visu tuo naudotis. Neišnaudoja savo unikalios geografinės padėties, vartų į jūrą, kelio tarp Rytų ir Vakarų, ir ne tik tarp Vakarų Europos bei Rusijos, bet ir tarp Kinijos, Vidurinės Azijos. Reikėtų daugiau pasinaudoti savo padėtimi ir būti turtingiems. Žiūrėdami į tą veidrodį mes labai išgyvename, kad buvo daug niūrių dienų. Bet pasakykite man, kokia Europos šalis per visą tą šimtmetį jų nematė. Štai Vokietijoje vyko du karai, šalis liko visiškai sutraiškyta. Atsigavo. Prancūzija smarkiai kariavo Pirmajame pasauliniame kare, buvo okupuota per Antrąjį pasaulinį karą. Atsigavo. Anglijoje buvo subombarduotas Londonas, sunaikintas Koventris. Ispanijoje – Gernikos tragedija, Franko režimas. Galima vardyti ir kitas Europos valstybes, vargu ar rastume, kuriai praėjęs amžius buvo lengvas. Ką mūsų vaikų vaikai tame veidrodyje matytų dar po 100 metų? Arba iš visų demografinių ir kitokių krizių išėjusią, gražiai gyvuojančią Lietuvą, arba Marso peizažą. Viskas priklauso nuo to, ar žmonija supras, kad karas yra katastrofa, kad branduoliniai ginklai pavojingai plinta. Jeigu nebus suprasta ir susirinkus nuspręsta, kad reikia gelbėti Žemę, civilizacijai grės pavojus. Bet jei pasaulinė katastrofa neįvyks, Lietuva kaip nors vis tiek išsilaikys.