„Lietuvoje yra ginčas, kai kas sako, kad tokie duomenys nepriimtini, nesąmonė, negali būti, nes žmonių pajamos išaugo, algos beveik padvigubėjo, pensijos augo, o skurstančiųjų nesumažėjo. Bet čia ir yra esmė, kad tai yra santykinė skurdo riba. Europoje, kituose civilizuotuose kraštuose skurdas pripažįstamas kaip santykinis dalykas.

Ne tai, kad žmonės neturi ko valgyti, pastogės, ar batų žieminių. (...) Vertinama tik santykinė skurdo riba, nes tikrai negalime sakyti, kad žmogus, kuris pavalgęs, turi pastogę ir yra apsirengęs, dėl to jis nesušąla, tai neskursta“, – BNS sakė R. Lazutka. Pasak jo, ši statistika matuoja santykinį skurdą – tai reiškia, kad skursta tie žmonės, kurių materialinės, socialinės ir kultūrinės galimybės yra tokios mažos, kad tie žmonės išstumiami iš visuomenės priimto normalaus gyvenimo.

„Jeigu prieš 20 metų internetas buvo daugiau specialistų dalykas, darbui skirtas, dabar žmogus be interneto praktiškai nebegali gyventi. Tai reiškia, kad atsirado kitas poreikis, ir jeigu žmogus negali susimokėti už internetą, reiškia mes jį priskirsime prie skurstančių“, – teigė R. Lazutka. „Aišku, skurdas Vokietijoje ir skurdas Lietuvoje yra kitoks, bet būtent laikoma, kad reikia apibrėžti nacionaliniame lygmenyje“, – pridūrė jis.

Pasak Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovės Aistės Adomavičienės, žmonės lygiuojasi į vidutinį gyvenimą, o santykinis skurdas rodo, kiek žmonių negali pasiekti net vidutinės gyvenimo kokybės. „Išsivysčiusioje valstybėje įprasta matuoti ne tiek absoliutų, ekstremalų skurdą, kai žmonės vos išgyvena, bet labiau orientuotis į tai, o kiek žmogui reikia, kad jis visavertiškai dalyvautų visuomenės gyvenime“, – BNS sakė A. Adomavičienė.