Apie vakarietišką gyvenimo būdą ir keliones, kuriomis lepinasi kitų šalių senjorai, lietuviai gali nesvajoti – varganų grašių pakaks tik susimokėti už komunalines paslaugas. Svajonės, kurias turėjo įprasminti pensijų reforma, neišsipildys. Daugeliui senjorų teks įtemptai planuoti kasdienes išlaidas, kad kaip nors nusigautų iki kolektyvinio sodo, kuriame auginamos išgyventi padedančios daržovės ir sukuriama poilsio gamtoje ir šiltuose kraštuose, kuo gali mėgautis vokiečiai ar prancūzai senjorai, iliuzija.

Elgetaus sostinėje

Tie Lietuvos gyventojai, kuriems iki užtarnauto poilsio liko keleri ar keliolika metų, ateitį planuoja skirtingai. Vieni tikisi valstybės malonės, kiti, kol jėgos leidžia, mėgina uždirbti priedą prie kuklios pensijos svečiose šalyse.

Per ateinančius 40 metų į pensiją išeis 1,4 mln. Lietuvos gyventojų. Tam, kad gyventų visavertį gyvenimą, šie žmonės turėtų iš viso atsidėti 5,4 mlrd. eurų per metus, atskleidžia atliktas tarptautinis pensijų stygiaus tyrimas. Skaičiuojama, kad oriam gyvenimui pensijoje žmogui reikia vidutiniškai 70 proc. buvusių pajamų. Tai reiškia, kad Lietuvoje kiekvienam per metus reikia sutaupyti vidutiniškai 1 tūkst. eurų. Žinoma, jei esi jaunesnis, apie 30 metų, galbūt užteks per metus sutaupyti ir iki 500 eurų, o jei vyresnis, per 40 metų, – gal ir 1 tūkst. ar daugiau.

Panevėžio rajono gyventojai Vitalijai Narmontienei iki pensijos liko devyneri metai, tačiau moteris nesitiki jos sulaukti: „Esu sena kumelė, kurią valstybė linkusi taip nuvaryti, kad nesulaukčiau pensijos. Jei Lietuvoje valdžia norėtų, kad vyresnio amžiaus žmonės prisidėtų kuriant gerovę, sudarytų sąlygas, tarkim, dirbti tris keturias dienas per savaitę. Tuomet mažiau sirgčiau, sutaupyčiau pinigų, kuriuos dabar tenka išleisti vaistams, manimi džiaugtųsi šeima, anūkai.“

Pasak moters, jei įvyktų stebuklas ir ji sulauktų pensinio amžiaus, džiaugsmo taip pat būtų mažai. „Geriausiu atveju gaučiau 200 eurų. Būčiau priversta tapti vegetare, nes apie mėsą ir žuvį galėčiau tik pasvajoti. Aišku, jei turėčiau sveikatos, pasistengčiau užsiauginti savo darže šio bei to, kad galėčiau išgyventi, – sakė ji. – Kitas kelias – važiuoti į sostinę elgetauti, girdėjau, kad elgetos neblogai prisirenka pinigėlių. Nemanau, kad galės padėti vaikai, juk jie turės rūpintis savo atžalomis, tačiau gal badu numirti neleis, nes yra padorūs žmonės. Kaupti visokiuose fonduose ar atsidėti ateičiai neturiu galimybių, dirbu už minimumą, todėl lieka tikėtis, kad vis dėlto kaip nors gaivaliuosiu.“

Kiti žmonės, kol turi sveikatos ir jėgų, mėgina kurti savo ateitį senatvėje. Slaugytoja ligoninėje dirbusi alytiškė Irena Marcinkienė apie darbą Vokietijoje sužinojo iš pažįstamos. Ji nepabūgo kalbos barjero, pardavė po tėvų mirties paveldėtą butą ir išvažiavo prižiūrėti turtingų senukų. Irena gyvena globojamos vokietės namuose, patenkinta uždarbiu. Moteris Vokietijoje nori išdirbti bent penkerius metus, tuomet jos pensija, kurią mokės ši valstybė, gerokai padidėtų.

Irena Marcinkienė

Du kartus per metus atostogų grįžtanti Irena labiausiai pasiilgsta šeimos, anūkų. „Tačiau parvažiuoti gyventi į Lietuvą kol kas nenoriu, nes iki išvykimo gyvenau labai skurdžiai, turėjau skolų. Planuoju grįžti, kai uždirbsiu pinigų oresniam gyvenimui“, – sako ji.

Statistinis vidurkis

68 metų Aleksandras Vilkas, buvęs inžinierius konstruktorius, prisidėjo kuriant pirmąją Lietuvoje dirbtinę širdį. Šiandien jis už 34 darbo metus gauna 284 eurų dydžio „Sodros“ pensiją. Latvių kilmės vilniečio pensija atitinka šalies statistinį vidurkį – maždaug tokios yra daugelio Lietuvos senjorų pajamos. „Butui išlaikyti ir vaistams tenka skirti daugiau negu pusę pensijos, o maistui ir visoms kitoms reikmėms lieka apie 110 eurų“, – atvirai sako A.Vilkas.

Papildomai senatvei nekaupęs 68 metų senjoras pripažino, kad iš vidutinės pensijos Lietuvoje pragyventi nėra lengva. Vis dėlto jis skųstis nelinkęs: išmoko gyventi labai taupiai, be to, išsiversti padeda ir tai, kad gyvena dviese su žmona.

Aleksandras Vilkas

„Labai mėgstu žuvį, bet žinau, kad parduotuvėje už porą lašišos pjausnių sumokėsiu 6 eurus, o pavalgysime tik kartą. Geriau nuperku tris didžiulius jūros karšius už 10 eurų. Tada iš jų pasidarome filė, pasigaminame kotletukų, užpiltinės, iš galvos ir kaulų išsiverdame žuvienės. Ir taip už 10 eurų skaniai valgome visą savaitę. Rudenį daug grybaujame, miškuose prisirenkame uogų, o obuoliais aprūpina sodus turintys draugai“, – išgyvenimo receptais dalijasi senjoras.

Pasak A.Vilko, būtų galima visai neblogai gyventi, jei pensija padidėtų bent 200 eurų. Tiesa, ir tuomet vilniečio pensija nesiektų nė pusės to, ką dabar gauna jo bičiulis Vokietijoje – Kelne gyvenantis vokietis pensininkas, daug metų išdirbęs operatoriumi sulčių gamykloje. Jo pensija – daugiau nei 1,3 tūkst. eurų: ir ne tik todėl, kad valstybės pensijos ten didesnės, o sistema žmonėms palankesnė. Jis visą gyvenimą papildomai kaupė savo ateičiai, investavo.

„Patarčiau nelaukti, kol jums valstybė kažką duos. Neaišku, kokia ateityje bus socialinė sistema, valstybės galimybės. Reikia savo gerove rūpintis patiems“, – dabartiniams dirbantiesiems, dar negalvojantiems apie senatvę, linki Vokietijos senjoras.

Lūkesčiai ir realybė

Remdamasi dabartine sistema ir esamais draudžiamųjų pajamų, minimalios algos ir kt. dydžiais, „Sodra“ skaičiuoja, kad po 30 metų į pensiją išėjęs lietuvis, visą gyvenimą išdirbęs už vidutinę 600 eurų algą ir sukaupęs 30 metų būtinąjį stažą, gaus maždaug 246 eurų pensiją. Tačiau tikrovė gali būti kitokia. Europos Komisijos prognozėmis, jau 2040-aisiais vieną pensininką Lietuvoje išlaikys tik 1,3, o ne 2,5 dirbančio asmens, kaip yra dabar.

Bendrovė „Spinter tyrimai“ apklausė 1 007 respondentus nuo 18 iki 75 metų. Tyrimas patvirtino, kad Lietuvos visuomenė realiai suvokia sudėtingą situaciją ir būsimus iššūkius. „Net 75 proc. Lietuvos gyventojų nesitiki, kad valstybė bus pajėgi mokėti tokią pensiją, kuri užtikrins jiems deramas pajamas sulaukus pensinio amžiaus ir orią senatvę“, – teigia „Spinter tyrimų“ direktorius Ignas Zokas.

Senatvės pensijai kaupia beveik kas penktas Lietuvos gyventojas, o kas antras jau turi kitų alternatyvų – yra investavęs į turtą, akcijas ar verslą. Tiesa, nuolat taupo tik 2 iš 10 lietuvių. Nemaža dalis tikisi, kad senatvėje sulauks paramos iš šeimos ir artimųjų – tuo tiki 4 iš 10 lietuvių. Kiti nori, tačiau neišgali taupyti – neturi tam pakankamai lėšų.

O kaip pas kitus?

Vidutinė senatvės pensija Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje yra atitinkamai 255 Eur, 295 Eur ir 381 Eur. Taigi lietuvių senjorų pensijos mažesnės nei kaimyninėse šalyse. Pasak Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo Raimondo Kuodžio, dėl didelės šešėlinės ekonomikos, daugelio mokestinių lengvatų ir išlygų Lietuvoje surenkama palyginti nedaug mokesčių, todėl jų neužtenka didesnėms pensijoms ir kitoms išlaidoms. Jo manymu, būtų kur kas daugiau paskatų mokėti „Sodros“ įmokas, jeigu jos būtų apskaitomos kaip gyventojų pinigai asmeninėje sąskaitoje. Kitaip tariant, šios įmokos turėtų būti ne mokestiniu, o labiau taupymo instrumentu. Tada ir mokant pensijas būtų galima daugiau atsižvelgti į faktinį kiekvieno įnašą. „Senatvės pensijos nelaikytinos gyventojų pajamomis. Tai yra jų sukauptos santaupos, todėl pensijos neturėtų būti apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu“, – įsitikinęs ekonomistas. Jo teigimu, pensija turėtų priklausyti nuo per visą gyvenimą sumokėtų įmokų.

„Sodros“ duomenimis, Lietuvoje tik šeši žmonės gauna 1 050–1 150 Eur pensiją, ir tai jau yra lubos. Daugiau nei 900 Eur gauna 32 žmonės, dar 12 – daugiau nei tūkstantį eurų. Latvijos socialinio draudimo agentūros duomenimis, vienas Latvijos gyventojas per mėnesį gauna 19 tūkst. Eur pensiją, antroje vietoje – 6 600 Eur dydžio pensija, trečioje – 6 500 Eur. Tokias pensijas nulėmė tai, kad jos buvo apskaičiuotos remiantis į socialinį biudžetą įnešta suma.

Štai buvusio Latvijos prezidento Andrio Bėrzinio mėnesio pensija – 4 500 Eur. Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus gauna prezidentinę rentą – apie 3,8 tūkst. Eur. Už mūsų šalies prezidentą didesnes pensijas gauna netgi kaimyninės šalies merai. Tarkim, Ventspilio mero Aivaro Lembergo pensija – beveik 6 tūkst. Eur.

O dabar paskaičiuokime prasiskolinusios Graikijos senjorų pinigėlius. Vidutinė pensija čia daugiau nei trigubai didesnė (neatskaičius mokesčių– 953 Eur). Beje, graikų ūkininkai gauna trigubai didesnes išmokas už deklaruotų žemės ūkio naudmenų ir pasėlių hektarą (graikai – 384–544 Eur, lietuviai – 144 Eur). Vidutinis atlyginimas – beveik dvigubai didesnis (graikų – 1 200 Eur, neatskaičius mokesčių, lietuvių – beveik 700 eurų). Tačiau BVP, tenkantis vienam gyventojui, yra bene tūkstančiu eurų mažesnis nei Lietuvos. Taigi esame produktyvesni, sukuriame daugiau, o gauname, deja, mažiau.

R. Dovydėno pieš.

Pensijos – į užsienį

Dėl tokios nelygybės kai kurie mūsų pensininkai, sumanę užsidirbti sotesnei senatvei, traukia į Europą. ES šalyse taikomi bendrieji teisės aktai, todėl užtenka pensinio amžiaus žmogui užsienyje padirbėti bent metus ir jis jau gali kreiptis dėl pensijos perskaičiavimo. Tačiau jeigu Didžiojoje Britanijoje ar Norvegijoje emigrantai dirba juodą, mažai mokamą darbą, didelių senatvės pensijų neverta tikėtis.

Palyginti su Lietuva, kur egzistuoja tik dvi pensijų rūšys – valstybinis draudimas ir privati kaupiamoji pensija, Didžiosios Britanijos pensijų sistema labai įvairi: čia profesines pensijas savo darbuotojams gali skirti darbdaviai, galima pačiam kaupti fonduose, yra pensijos per tarpininkus, kai, sumokėjęs tam tikrą mokestį, gali įsigyti pensiją iš komercinių finansinių įmonių.

Anglijoje valstybinę pensiją gauna visi, kurie moka socialinio draudimo mokesčius. Mokesčiai atskaičiuojami iš kiekvieno legaliai dirbančio asmens atlyginimo. Pagal įmokas ir apskaičiuojama valstybinė pensija. „Šiuo metu valstybinė pensija Anglijoje – beveik 116 svarų per savaitę, – pasakojo Valdas Remeikis, į Jungtinę Karalystę atvykęs prieš šešerius metus. – Tiems, kurie pensinio amžiaus sulaukė po 2016 m., ji bus ne mažesnė nei 148 svarai per savaitę. Kad gautum visą valstybinę pensiją, šiuo metu reikia turėti 30 metų darbo stažą, o nuo kitų metų balandžio – 35-erių. Remiantis Anglijos įstatymais, norėdamas gauti valstybinę pensiją šioje šalyje, turi būti išdirbęs ir socialinį draudimą mokėjęs mažiausiai 10 metų.“

Beje, nedarbo periodas, kai gaunama bedarbio pašalpa, ir nedarbingumo dėl sveikatos laikas irgi įsiskaito. Šiuo metu pensinio amžiaus sulaukęs (vyrams – 65 m., moterims – 62 m.) ir jau 10 metų Anglijoje dirbęs bei mokesčius mokėjęs lietuvis gali tikėtis ne daugiau kaip 42 svarų per savaitę. „Esu dirbęs Lietuvoje ir užsidirbęs minimalią pensiją, – sakė Valdas. – Abi pensijas sudėjus išeitų kiek didesnė nei vidutinė lietuviška pensija.“

Reikalingą darbo stažą turinčių lietuvių Anglijoje ne tiek jau daug, o tų, kurie neišdirbo 10 metų, pakanka. Tačiau būtent čia „Brexit“ gali pakišti koją. Kol Didžioji Britanija tebėra Europos Sąjungos narė, neišdirbusieji angliškai pensijai gauti privalomų dešimties metų gali tikėtis, kad jų išdirbti metai bus įvertinti, nes, vadovaujantis ES teise, jeigu socialinio draudimo įmokos buvo mokėtos keliose šalyse, tai tos šalys turės mokėti atitinkamą pensijos dalį. Tačiau ar taip bus išstojus Didžiajai Britanijai iš ES, neaišku.

Jei dirbote užsienyje

Lidija Stasiūnienė, „Sodros“ Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus pavaduotoja

Informacijos, kiek pensininkų išvyko į kitas Europos Sąjungos šalis, „Sodra“ nekaupia, taip pat neturime ir informacijos apie kitose šalyse dirbančius pensininkus, nes jie neprivalo „Sodros“ apie tai informuoti.

Paskutinį 2016-ųjų mėnesį „Sodra“ pensiją mokėjo 5 951 gavėjui, gyvenančiam ES ar Europos ekonominės erdvės valstybėse. Pensininkai, padirbėję užsienyje, gali kreiptis dėl pensijos perskaičiavimo. Nustatant teisę į tam tikros išmokos rūšį, socialinio draudimo laikotarpiai bus sumuojami, bet kiekviena valstybė narė išmokas apskaičiuos ir mokės atsižvelgdama tik į tą stažą, kurį asmuo įgijo toje valstybėje.

Asmeniui, legaliai dirbusiam keliose ES valstybėse, pensija Lietuvoje bus skaičiuojama remiantis mūsų šalies teisės aktų nuostatomis – vertinamas Lietuvoje įgytas darbo stažas ir turėtos pajamos. Faktinis išmokos dydis apskaičiuojamas pagal santykį tarp asmens stažo, įskaitytino pagal nacionalinius teisės aktus, ir bendros stažo trukmės.