Ne tik Vilniuje ginčijamasi dėl istorijos paminklų: kur jie turi stovėti ir kaip atrodyti. Zarasų r. savivaldybės komisija nusprendė, kad nereikia atskiro memorialo dviem narsioms vietinėms seserims, 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovų dalyvėms, Vyčio Kryžiaus ordininkėms. Tarsi daug pagarbos ženklų tų laikų didvyriams turėtume. Baigėsi Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejus ir mūsų istorinė atmintis vėl užsnūdo?

Prisimena tik dvi pavardes

Net išsilavinę Lietuvos piliečiai mažai girdėję apie 1918–1923 m. Lietuvos savanorius, šauktinius karius, šaulius, jų žygdarbius. Retas gatvėje pakalbintas praeivis prisimintų daugiau nei dvi pavardes – pirmojo žuvusio eilinio savanorio Povilo Lukšio ir karininko Antano Juozapavičiaus.

O juk Vyčio Kryžiumi už narsą nuo priešų ginant atgimusią valstybę apdovanoti 1 779 vyrai ir 9 moterys. Dvi iš jų – Anelė ir Kostancija Juozėnaitės, gimusios tuometės Zarasų apskrities Antalieptės valsčiaus Ribokiškių (Pakunigės) viensėdyje.

Politikai persigalvojo

1919 m. birželį seserys Juozėnaitės paslėpė du sunkiuosius pasitraukiančio lietuvių bataliono kulkosvaidžius, perrišo sužeistųjų žaizdas ir pro bolševikų užtvaras išvedė juos iš mūšio lauko.

Prieš du mėnesius Vyčio paramos fondas paskelbė, kad padės Zarasų r. merui Nikolajui Gusevui ir Antalieptės seniūnijai įamžinti drąsių moterų žygdarbį. Idėjai entuziastingai pritarė Antalieptės kaimo bendruomenės pirmininkė Irina Zalubienė, Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos administratorius, kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas iš Dusetų, savivaldybė. Bet paskui vietiniai valdžios veikėjai, matyt, pagalvojo, kad jau nebegali tikėtis politinių dividendų, sakydami gražias prakalbas prie Nepriklausomybės paminklų, visiems dabar rūpi tik koronaviruso pandemija ir neramumų apimta Baltarusija.

Gal pasigavo koronavirusą?

„Puikų memorialo projektą sukūrė valstybės herbo autorius, grafikas Arvydas Každailis. Vietos meistrų pagamintas ir kanauninko S.Krumpliausko pašventintas memorialas turėjo iškilti dar šį rugpjūtį. Tik iš nuogirdų sužinojome: paminklo nebus. Savivaldybės komisija nusprendė – nėra ko tas moteris išskirtinai pagerbti.

Vyčio paramos fondas atlygins paminklo išlaidas, bet negalime pakeisti valdininkų požiūrio į istoriją. Viską padarėme, beliko pastatyti. Vis dar galvoju, kad tai tik nesusipratimas. Gal tie, su kuriais tarėmės, atostogavo ar pasigavo koronavirusą ir užsidarė nuo visuomenės“, – kiek ironiškai, bet liūdnu balsu „Valstiečių laikraščiui“ kalbėjo Vyčio paramos fondo steigėjas, kolekcininkas Vilius Kavaliauskas. Tačiau fondui tai ne vienintelis toks projektas.

Gaila zarasiškių

„Beveik visuose Lietuvos miesteliuose (Statistikos departamento duomenimis, jų yra 245 – red. past.) padėjome vietos valdžiai įamžinti pirmųjų Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių ir 1919 m. savanorių atminimą. Mes nieko neperšame, tik siūlome pagalbą. Išstumtai iš Vilniaus Lukiškių aikštės Vyčio skulptūrai radome prieglobstį Kaune.

Pasvalyje prieš dvejus metus mūsų pastangomis atidengtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui. 1557 m. Pasvalyje valdovas pasirašė svarbias sutartis su Livonijos ordinu. Pasvalio centre stovintis daugiau nei 5 metrų aukščio granito postamentas su Žygimanto Augusto bronziniu biustu kainavo beveik 40 tūkst. eurų.

Rugpjūčio 30 d. Pasvalyje mūsų iniciatyva iškils paminklas šio krašto garbės piliečiui, poetui Bernardui Brazdžioniui. 21 toną sveriantis paminklas jau gabenamas iš Ukrainos, kur buvo gaminamas.

Žinoma, gaila zarasiškių. Juk šio rajono istorija tokia turtinga. Paminklus statome, kad patys pasigrožėtume ir užsieniečiams galėtume parodyti. Tegul užsienio turistai važiuoja ne tik į Vilnių, bet ir į provinciją, papildo savivaldybių biudžetus. Jeigu nieko nedarysime, visi numirsime“, – netikėtai baigė pasakoti V.Kavaliauskas.

Kiti gali įsižeisti

Zarasų r. Antalieptės seniūnas Arvidas Saulius atvejį apibūdina visai kitaip. „Iš pradžių Vyčio paramos fondo pasiūlymas sužavėjo savivaldybę. Kai pirmieji jausmai atvėso, susimąstėme, ar gerai, kad tik seseris Juozėnaites prisiminsime. Jų giminaičiai, aišku, būtų patenkinti. Tačiau kiti Antalieptės gyventojai gali įsižeisti ar net supykti – Juozėnaitėms ypatinga pagarba, o mano dėdė, ne mažiau drąsus savanoris, ordininkas, liko pamirštas.

Juk iš mūsų krašto kilo apie dešimt Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių (dėl tikslaus skaičiaus – šeši ar aštuoni – reikėtų pasitikslinti, peržiūrėti mūsų turimus sąrašus). Savanorių – daugiau nei trisdešimt. Kreipėmės į žmones, prašydami atsiliepti, gal dar kokį ordininką ar karį pamiršome. Statysime tris memorialus, kad tilptų visos pavardės“,– „Valstiečių laikraščiui“ tvirtino A.Saulius.

Anot seniūno, savivaldybė paminklą planuoja atidengti spalio pabaigoje. „Pagrindines Lietuvos kariuomenės dienos iškilmes jau turėtume rengti prie paminklo. Pinigų memorialui statyti, apie 2,5 tūkst. eurų, turiu. Vyčio fondas iš savo lėšų galėtų statyti ir savo monumentą. Savivaldybė tam neprieštarautų. Kam reikėjo sukelti tą skandalą?“ – apgailestavo Zarasų r. Antalieptės seniūnijos vadovas.

Aktyvi šaulė

Vyčio paramos fondas „Valstiečių laikraščiui“ atsiuntė aprašymą, kaip susiklostė seserų ir visos Juozėnų šeimos gyvenimas.

Zigmantas ir Grasilda Juozėnai užaugino du sūnus ir keturias dukras. Daugelio vaikų likimai tragiški. Juozėnai buvo visiems paslaugūs, artimi ir patriotiški žmonės.

Anelė Juozėnaitė gimė 1894 m. rugpjūčio 18 d., o Kostancija (Kostutė) Juozėnaitė – 1903 m. kovo 6 d. K.Juozėnaitė buvo aktyvi šaulė, visuomenininkė, giedojo Baltriškių bažnyčios chore. 1936 m. Kostancija ištekėjo už tituluotų bajorų palikuonio Juozo Zavadsko, apsigyveno pas jį Baltriškių bažnytkaimyje, augino dukrą ir sūnų.

Kostancijos vyras J.Zavadskas taip pat buvo aktyvus šaulys, 1941 m. birželio sukilimo organizatorius ir vadas. Po karo J.Zavadskas–Paukštis, Durklas, buvo Utenos apskrities Užpalių valsčiaus partizanų būrio „Audra“ vado pavaduotojas. 1953 m. birželio 5 d. nuteistas 20 metų kalėti. Iš sovietinių Kazachstano, Mordovijos anglies ir vario kasyklų į Lietuvą sugrįžo tik 1972 m.

Už vyro aktyvią patriotinę veiklą Kostanciją sovietai terorizavo, dvejus metus be teismo laikė kalėjime, su dviem mažais vaikais išvijo iš namų, o turtą išgrobstė. Kostancijai pavyko vaikus atiduoti seseriai Paulinai į Bružų kaimą.

K.Zavadskienę iš kalėjimo okupantai paleido 1947 m. gegužės 7 d. – iškankintą, žiauriai sudaužytą, išmuštais dantimis. Kostancija pasiėmė vaikus ir išvyko pas seserį Anelę Šlepetienę į Sudeikius. Ujama, niekinama, slapstydamasi nuo ištrėmimų į Sibirą, Kostutė viską iškentė, leido vaikus į mokslus. 1988 m. gruodžio 25 d. Kostancija atgulė šalia vyro Rokantiškių kapinėse.

Širdgėla dėl sūnaus

A.Juozėnaitė 1922 m. ištekėjo už Amerikoje praturtėjusio Justino Šlepečio, ūkininkavo Sudeikių apylinkės Narvaišių kaime, augino sūnus Emanuelį, Julių, Zigmą ir dukrą Aldoną.

A.Juozėnaitė-Šlepetienė iki paskutinio atodūsio (mirė 1986 m. rugsėjo 29 d., palaidota Kaune, Karmėlavos kapinėse) apgailestavo, kad neišsaugojo sūnaus Emanuelio, Utenos apskrities partizano. Sovietai 1945 m. jį suėmė, aštuonis mėnesius tardė ir kankino Zarasų, Utenos bei Lukiškių kalėjimuose, nuteisė sušaudyti.

Vaikai ir vaikaičiai prisimena

Okupantų valdžia, išblaškiusi Juozėnų šeimą, sunaikino ir jų sodybą. Buvusiame Z.Juozėno name okupantai įkūrė kolūkio kontorą, vėliau įkėlė nevalyvus gyventojus, kurie begirtaudami trobą pavertė landyne. Tuščią namą kažkas padegė. Nebeliko net pamatų. Sodybos vietą primena tik kelios senos liepos.

Pakunigės Juozėnų vaikai ir vaikaičiai, 25–30 žmonių kiekvienais metais susirenka prie Kunigio ir Kunigėlio ežerų, prisimena jiems brangius žmones.

Užmigdė istorinę atmintį

Eugenijus Jovaiša

Prof. dr. Eugenijus Jovaiša, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas

Manau, kad po šimtmečio jubiliejaus visuomenės istorinė atmintis ne užsnūdo, o buvo užmigdyta. Kuo daugiau valstybėje istorijos atminimo ženklų, tuo jos piliečiai dvasiškai turtingesni.

Zarasų r. gyventojai turėtų susimąstyti, kokią valdžią išsirinko ir daugiau neklysti. Valdininkus, paniekinusius seserų Juozėnaičių narsumą, žmonės pamirš daug greičiau – po dešimties metų. Neabejoju.

Tegul Zarasų valdžia nepatingi ir atidžiai perskaito kapitalinį V.Kavaliausko septynių tomų leidinį „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)“ Ir visų kitų Lietuvos rajonų merams patariu tai padaryti. Jie sužinotų, kaip pasiaukojamai 1919–1920 m. kovėsi jų tėviškėnai, kraštiečiai. Negalima taip paniekinti istorinės atminties.

Nemačiau A.Každailio sukurtos memorialinės lentos eskizų, be nė kiek neabejoju, kad kūrinys skoningas, patrauklus. Žinau, ką sugeba šis dailininkas. Jeigu valdininkams nusipjauti į praeitį, jos palikimą, tai tegul bent įvertina Nepriklausomybės paminklų meniškumą, estetiką. Nusikaltimas nepuoselėti meno.

Katalikų bažnyčia nuo seno samdydavo geriausius dailininkus, kad jie išpuoštų katedras tobulais paveikslais ir skulptūromis. Dvasininkai žinojo, kad įstabūs paveikslai, gražiai po bažnyčių skliautais skambančios religinės giesmės dvasiškai pakylėja žmones, sustiprina jų tikėjimą.