LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Besitęsiantis bendruomenių pristatymo projektas „Kėdainių krašto bendruomenės“ į Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centrą Arnetų name šį kartą pakvietė mantviliškiečius. Mantviliškio gyvenvietė įsikūrusi 6 kilometrai į šiaurės vakarus nuo Akademijos.
Veiklos netrūko
Renginio metu mantviliškiečiai pristatė kaime puoselėjamus amatus, tradicijas ir kulinarinį paveldą.
Bendruomenės pristatymo metu dalyviai susipažino su Nijolės Pečkienės, Jolantos Panasevičienės ir Dinos Švedarauskaitės rankdarbiais, kaimo bibliotekininkės Ingos Štarienės kūriniais, Rasos Kerzienės mezginiais, ragavo Gintaro Zaukos moliūgų ūkio produkcijos, Piliamonte sėkmingai šeimos verslą vykdančios „Lilės sūrio“, Genutės Tyzenhauzaitės džiovintų saldėsių, Elenos Sakauskienės ragaišio, Gražinos Skorupskienės bandelių su lašinukais, Mantviliškio bendruomenės pirmininkės Simonos Kurelaitienės skruzdėlyno.
Renginyje skambėjo Janinos Bandziūtės Ūsienės poezija bei Mantviliškio kaimo muzikantų atliekamos liaudiškos dainos, gėlių kompozicijos bendruomenės prisistatymui buvo atvežtos iš Sandros ir Mindaugo Sinickių gėlių ūkio.
Gaminti tekdavo daug
Iš Radviliškio rajono prieš 21 metus į Mantviliškį atvykusi Gražina maisto ruošimui neabejinga nuo seno. Jos močiutė ir mama buvo puikios šeimininkės, o nuolat matydama jas besisukiojančias virtuvėje ir ruošiančias naminius patiekalus, ir mergaitė pramoko maisto ruošimo subtilybių.
„Sukūrę šeimą su vyru susilaukėme gausaus būrio vaikų. Šeimoje auginome septynias atžalas, todėl gaminti tekdavo daug. Labiausiai vaikams patikdavo paprastas, lietuviškas, tradicinis maistas, kurį augdami išmoko gaminti ir patys. Galiu pasidžiaugti, kad vyresnėliai sūnūs, šiuo metu jau sukūrę savo šeimas, – puikūs kulinarai“, – pasidžiaugia Gražina.
Meilė ir šiluma
Gražina užsiaugina naminių daržovių, laiko mėsines vištas, tad parduotuvėje ji tikrai retas svečias. Šeimininkės ruošto maisto ragauja ne tik jos šeimos nariai. Ir bendruomenei teko skanauti firminių Gražinos bandelių su lašinukais, vieno kąsnio kibinukų, kuriuos ji kepė kiek anksčiau, bendruomenės centro atidarymo proga.
„Bandelių receptas – mano promočiutės, tačiau svarbu žinoti, jog gaminant privalu ne tik aklai receptu vadovautis. Šiam procesui būtina meilė, šiluma. Jei patiekalas ruošiamas be šių ingredientų, nieko gero neišeis“, – pajuokauja šeimininkė.
Įgyvendina kiekvieną svajonę
Angelės Zaukienės pomėgis – mezgimas. Į rankas virbalus ji paėmė dar mokyklos laikais ir jų nepaleidžia iki šiol.
„Mokiausi Krakių vidurinėje mokykloje. Per darbų pamokas mokėmės megzti, nerti, gaminti. Labiausiai prie širdies man buvo mezgimas. Pomėgis šiam amatui su metais vis didėjo, patirtis augo. Džiaugiuosi, jog dabar galiu įgyvendinti kiekvieną savo svajonę.
Prieš ketverius metus kilo idėja anūkėlės Pirmajai Komunijai numegzti suknelę. Pilno kliošo mezginys jai labai tiko, o, svarbiausia, patiko. Kai matau ją vilkint mano rankomis numegztą ar nunertą daiktą, širdis prisipildo laimės ir šilumos“, – prisipažįsta mezgėja.
Tik sau ir anūkei
Angelė mezga tik sau ir anūkei, spalvas, modelius sugalvoja pati, niekada neseka mados ar to, kas ar tuo metu „ant bangos“: „Nes mezginys toks dalykas, jis visada buvo ir bus originalus.“
Iki 2018 metų Mantviliškyje gyvenusiai Angelei teko išsikraustyti, tačiau moteris tikina, kad iš jos širdies mylimos gyvenvietės niekas neišstums.
„Gimiau Padotnuvy, 1967 metais persikėliau pas vyrą į Piliamontą, nuo 1974 iki 2018 metų gyvenau Mantviliškyje. Dabar jau dveji metai kaip apsistojome Pelėdnagiuose, tačiau artima, draugiška ir gera Mantviliškio bendruomenė ilgam išliks mano širdyje“, – emocijomis dalijasi Angelė.
Kapeloje – trys vyrai
Prieš porą mėnesių Mantviliškyje susibūrusioje kaimo muzikantų kapeloje kol kas tik trys muzikantai, tačiau muzikuojantys vyrai tiki, kad ilgainiui muzikantų ims daugėti. Šiuo metu kapelai priklauso Kazimieras Paškevičius, Eugenijus Jablonskis ir Juozas Vaicekavičius. Muzikantai groja armonikomis, būgnais.
Tikslą įgyvendino
Daugiau nei 40 metų su muzika draugaujantys Kazimieras ir Juozas pažįstami ilgą laiką. Su Eugenijumi bendrauti vyrai pradėjo kiek vėliau, tačiau dabar visi džiaugiasi, jog bendras pomėgis padėjo įgyvendinti ilgai brandintą tikslą.
„Muzika mano gyvenime atsirado, dar pionierių laikais, kai buvau antroje ar trečioje klasėje. Vėliau Amžiną atilsį dėdė padovanojo man rankų darbo armoniką, todėl stimulas groti, o grojant padainuoti dar labiau išaugo.
Pamenu, tėvai duodavo į kuprą, kad netriukšmaučiau, o man vis tiek norėdavosi groti. Tai aš už armonikos ir į lauką tekinas bėgdavau“, – prisiminimais dalijasi Eugenijus.
Įdomi praeitis
Gyvenimu mantviliškiečiai nesiskundžia. Čia daug darbščių, kūrybingų, imlių ir dėl savo krašto besistengiančių žmonių, kiekvienam jų įdomi kaimo praeitis, jo istorija.
„Jei kada keliausite keliu Jonava–Šeduva neabejotinai pravažiuosite mūsų gimtąjį ir mylimą Mantviliškį. Apie mūsų kaimą istoriniuose šaltiniuose kalbama jau nuo seno. 1591 metai – data, kai mūsų kaimo vardas pirmą kartą minimas istoriniuose šaltiniuose, o 1592 metais Mantviliškio dvaras padovanotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Abiejų Tautų Respublikos valstybės kariniam veikėjui, Lietuvos didžiajam maršalui Kristupui Manvydui Dorohostaiskiui.
Jis dvarą pavadino savo vardu, pastatė evangelikų reformatų bažnyčią – Deltuvos bažnyčios filiją. Nuo 1728 metų koplyčios nebeliko (R. Tamašauskas „Dotnuvių datos“)“, – apie Mantviliškio kaimo ištakas pasakoja bendruomenės pirmininkė.
Intelektualus kūrinys
„K. M. Dorohostaiskis 1603 metais parašė knygą „Hipika, arba Knygos apie žirgus“, kuri tapo pirmuoju žirgininkystės vadovėliu ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje. Veikalą, turintį keturias dalis, arba tuometine terminologija, susidedantį iš keturių knygų, šiandien turėtume vertinti kaip istorinį kultūros paminklą.
Ši knyga – intelektualus kūrinys, besilygiuojantis į geriausius to meto Europos pavyzdžius ir kalbantis apie LDK žemės ūkio lygmenį.
Pirmojo veikalo leidimo išsaugoti nepavyko, tačiau lietuviškas knygos variantas Žemaitukų arklių augintojų asociacijos iniciatyva pirmą kartą buvo išspausdintas 2008 metais Šiauliuose“, – remdamasi įvairių šaltinių medžiaga apie K. M. Dorohostaiskio 1603 metais knygą šneka Simona.
Miestą sudegino
Tuo tarpu LDK žemėlapyje, anot Simonos, Mantviliškis paminėtas tik 1613 metais: „Tais laikais gyvenusių žmonių pasakojimai byloja apie čia buvusį didelį miestą, kuriame stovėjo bažnyčios, pilys, veikė daug įmonių. Vėliau švedai tą miestą sudegino.“
Sparčiai plėtėsi
„XIX amžiuje Mantviliškis priklausė bajorams Grušauskams. Tuo laikotarpiu pro Mantviliškį ėjo didelis kelias į Rygą, kurį vadino Jekaterinos II vieškeliu. Šiuo keliu buvo vežami linai, sėmenys ir kitos prekės. Tuo laiku Mantviliškyje buvo įsteigta pašto įstaiga su kurjerių stotimi, stovėjo didelė pakelės smuklė.
1908 metais įkurta Mantviliškio pradinė mokykla. Vėliau buvo įkurta Mantviliškio septynmetė mokykla. Ilgainiui keitėsi jos pavadinimas: aštuonmetė, devynmetė, pagrindinė. 1998 metais ugdymo įstaiga buvo reorganizuota į pradinę mokyklą. Šiuo metu kaime mokykla nebeveikia.
1947 metais Mantviliškio kaime įkurtas kolūkis, kuriam ilgą laiką (iki 1974 metų) vadovavo Kazys Macevičius. Jo vadovavimo laikotarpiu sparčiai plėtėsi Mantviliškio gyvenvietė, buvo pastatyta daugybė naujų namų, kultūros centras, pagrindinė mokykla. Jo garbei pavadinta viena gyvenvietės gatvė.
1951 metais Mantviliškyje pradėjo veikti biblioteka, kuri buvusiame mokyklos pastate veikia iki šių dienų“, – apie kaimelio gyvavimą kalba bendruomenės pirmininkė.
Daugiau nei 60 narių
Buvusiame mokyklos pastate taip pat įsikūrusi ir Mantviliškio bendruomenės asociacija.
„Mūsų bendruomenė vienija daugiau nei 60 narių. Prie bendruomenės ir joje vykdomų veiklų prisijungia ne tik mantviliškiečiai, bendruomenės gyvenime aktyviai dalyvauja ir Piliamonto, Siponių, Padotnuvio ir Bokštų gyvenviečių gyventojai.
Bendruomenėje turime pirtį, sporto salę su treniruokliais, biliardo ir stalo teniso stalus, daug aktyvaus jaunimo, netrūksta Mantviliškyje ir jaunų šeimų su mažais vaikais, daug šeimos ūkių: Sandros ir Mindaugo Sinickių gėlių, Gintaro Zaukos moliūgų ūkiai, Pilioniuose gyvenančios ir sėkmingai šeimos verslą vykdančios „Lilės sūriai“.
Mantviliškyje netrūksta žmonių, kurie užsiima įvairia papildoma veikla: parduoda medų, kiaušinius ar saldžius kepinius. Išradingos ir kūrybingos moterys savo laisvą laiką leidžia kurdamos rankdarbius ar kitokius darbelius“, – bendruomenę pristato Simona.
Nuveikta daug
Nuo 2007 metų įsikūrusi Mantviliškio bendruomenės asociacija tik nuo 2012 metų įsikūrė naujai suremontuotose bendruomenės namuose, kur renkasi ir šiandien.
„Projektinių lėšų dėka atsinaujinome bendruomenės patalpas. Įsirengėme sanitarinį mazgą, pakeitėme pastato stogą. Kito projekto metu įsirengėme pirtį, sporto salę, biliardo ir stalo teniso stalus. Mažesnių projektų dėka įsigijome gyvenvietės aplinkos tvarkymui reikalingą inventorių.
Išrovėme senus krūmus, pradėjome tvarkyti gyvenvietės šlaitą, kuris, tikimės, anksčiau ar vėliau taps slidinėjimo trasa. Idėjų turime daug, pritrūksta kartais tik žmonių iniciatyvumo, aktyvumo ir noro prisidėti prie vykdomų darbų.
Taip pat labai džiaugiamės ir vietinių ūkininkų, kurie niekada neatsisako ir visada sutinka pagelbėti, parama. Jos dėka susitvarkėme kaimo šarvojimo salę“, – nuveiktais darbais ir ateities planais dalijasi Simona.
Tapo motyvu
Bendruomenei priklausanti pirtis, anot Simonos, tapo motyvu imtis bendruomeninės veiklos.
„Pirtis neapsieina be vantos, be odos šveitimo, dar vadinamo pilingu, tad pradėjome dirbti su vilna. Ja apveliame muiliukus, kurie tampa puikia šveitimo priemone pirtyje. Turime natūralaus kūno šveitiklio ir natūralaus kūno medaus, supilstyto į nedidelius indelius.
Taip pat išmokome rišti beržines vantas. Mantviliškio bendruomenės asociacija kuria tai, kas puikiai tinka pirties malonumams“, – naują bendruomenės veiklą pristato Simona.
Bendruomenės pirmininkė pabrėžė, kad pirtimi gali naudotis ne tik vietiniai gyventojai. Išbandyti Mantviliškio pirties malonumus Simona kviečia ir kitus krašto žmones.
Reikėjo daug konsultacijų
Bendruomenės pirmininkė pasakoja vilnos vėlimo įgūdžių įgijusi perėjusiais metais vykusioje parodoje „Avis aprengs ir pamaitins“.
„Prieš gaminant vantas reikėjo daug konsultacijų. Domėjomės, kur jas džiovinti, kaip jas rišti, kur kabinti, kaip tinkamai suspausti, kad šakelės vanojimo metu neišbyrėtų. Vargais negalais pavyko“, – sėkmingu rezultatu pasidžiaugia bendruomenės pirmininkė.
Ne tik prausimosi vieta
Mantviliškio bendruomenės prisistatymo metu bibliotekininkė Inga papasakojo apie pirtį ir jos tradicijas.
„Lietuviška pirties lankymo tradicija, manoma, siekia akmens amžių. Seniausios pirtys kūrentos kaitinant akmenų krosnį ir atliko ne tik švarinimosi, bet ir socialinę ar apeiginę paskirtį, ypač svarbią šeimoms ir bendruomenėms.
Čia buvo gydoma, gimdoma, apiprausiami ir išlydimi mirusieji. Lietuviams nuo seno pirtis buvo ne tik prausimosi vieta. Tai tarsi dvasinė šventovė, kurioje apsivalo mintys, kurioje buvo atliekami įvairūs ritualai.
Galima vardinti daugybę priežasčių, kodėl verta eiti į pirtį, tačiau pagrindinis stimulas – ne tik fizinis, bet ir dvasinis išsivalymas. Pirtyje išsivalo oda, suaktyvinama kraujotaka. Šiais laikais tai dar ir puikiausiais priešnuodis stresui, nuo kurio, galima manyti, prasideda įvairiausios ligos“, – pirties naudą įvardija Inga.
Apie vantas
„Tradicinė lietuviška pirtis yra apie 60 laipsnių, ji gana drėgna – garas kyla nuo vandeniu liejamų įkaitusių krosnelės akmenų. Ypač svarbi procedūra – kūno vanojimas beržinėmis, ąžuolinėmis ar kitų medžių vantomis.
Vanojimai, garo valymui, sušildymui dažniausiai yra naudojamos ąžuolinės vantos, stipresniam masažui, nutrynimams – beržinės.
Labai svarbu ne tik vantos rūšis, bet ir kokybė – joje neturi būti aštrių šakelių. Vanta turi būti tinkamai paruošta, tai yra, neperdžiūvusi, bet ir nepermirkusi. Kad su vantomis būtų įmanoma kokybiškai vanoti, jos yra rišamos atitinkamos formos.
Vantų rišimo laikas nėra apibrėžtas. Nors daug kur rašoma, kad per Jonines geriausia, tačiau pirtininkai šakeles skina vos ne iki tada, kai lapai ima gelsti“, – kalbėjo Inga.
Laikosi tradicijų
Pasiteiravus, ar bendruomenė laikosi kokių tradicijų, Simona patikino, kad atsižvelgiant į tai, jog Mantviliškyje daug jaunimo, todėl jau eilę metų čia švenčiama Tarptautinė vaikų gynimo diena.
Nors šiemet dėl pandemijos teko šios šventės atsisakyti, tačiau Simona viliasi, kad kalėdinį renginį bendruomenės vaikams pavyks surengti.
Pėduotasis akmuo
Mantviliškio kaimo pašonėje, Siponių kaimo teritorijoje, stūkso pėduotasis akmuo, dar vadinamas Ožakmeniu.
„Akmuo rusvos spalvos, smailėjantis į viršų, vakariniame jo šone yra 4 duobutės, primenančios gyvulių pėdas. Šalia Siponių pėdotuojo akmens stūkso ir dar vienas svarbus mūsų kraštui paminklas, kuris nuo 2008 metų žymi kadaise buvusius ir jau išnykusius Bakšiškių, Barsukynės, Mantviliškio II bei Vytaragių kaimus bei juose gyvenusius žmones, taip pagerdamas jų atminimą“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė.
Džestina BORODINAITĖ
