Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mokyklos direktorė Saulė Venckūnienė: „Vadovas – toks pat darbuotojas, tik turi daugiau atsakomybių“

Beveik tris dešimtis metų mokykloje praleidusi Saulė Venckūnienė – netipiška pedagogė. Ji neaimanuoja, nepiešia apokaliptinių vaizdų kalbėdama apie sudėtingą šiandienos švietimo situaciją. „Bumbėjimas nieko nepadės“, - sako ji. Jei negali keisti situacijos – keisk požiūrį, bet dirbk su meile. Tokiais principais vadovaujasi didžiausios Biržų rajono pagrindinės mokyklos direktorė.

- Pirmiausia – ar užtenka Jums, Saulei, šviesos ir šilumos pradedant mokslo metų maratoną? Kas įkvepia darbui?

- Aš esu nepataisoma optimistė, turiu nuostabią šeimą, mėgstu savo darbą, mane supa puikūs žmonės. Įkvėpimo suteikia tikėjimas, kad nuo gyvenimo mokykloje priklauso jauno žmogaus ateitis, o kartu ir tai, kokią visuomenę turėsime.

- Švietimo padangę, kaip žinia, temdo įvairūs debesys. Kai kas dabartinę švietimo situaciją šalyje vadina katastrofa. Švietimo  ekspertai vardija didžiąsias problemas: nesibaigiančias pseudoreformas, aiškios pokyčių krypties nebuvimą, sujauktą ugdymo turinį, apgailėtiną mokytojų kvalifikaciją, specialiųjų poreikių vaikų integravimo į bendrąsias mokyklas imitavimą, nesugebėjimą suskaičiuoti ir skirti reikiamų resursų pokyčiams ir t. t. Ar tai juntama Biržuose? Su kokiomis galbūt specifinėmis problemomis susiduria Biržų švietimo bendruomenė?

- Biržai junta tas pačias problemas kaip ir visa Lietuva. Gal sudėtingiau mokykloje organizuoti kultūrinę pažintinę veiklą, edukacines išvykas, mokymąsi virtualiose aplinkose.

Manau, svarbiausia, kad visi atsakingai ir tvarkingai atliktų savo darbą. Dalį pokyčių diktuoja pats gyvenimas. Tai, ką prieš 20-30 metų matėme fantastiniuose filmuose, mūsų vaikai laiko savaime suprantamais dalykais. Dažnai žmonės nemėgsta pokyčių, nes jie reikalauja naujų įgūdžių, papildomo laiko, sujaukia žmonių nuostatas. Dalis reformų neatneša nieko tvaraus. Negalima perkelti kitos šalies patirties neadaptavus jos mūsų mentalitetui. Kartais atrodo, kad reformų iniciatoriai atvyko iš kitos planetos ir nesuvokia, kas svarbu žmonėms. Pavyzdžiui, mokslo metų pratęsimas. Mokyklų bendruomenės – mokiniai, mokytojai, tėvai -  pasisakė prieš mokslo metų ilginimą, tačiau priimant sprendimą į tai nebuvo atsižvelgta. Kažkodėl švietimo srityje dažnai „vežimas statomas prieš arklį“. Tačiau „bumbėjimas“ nieko nepadės, jei negaliu pakeisti situacijos, stengiuosi pakeisti požiūrį.

- Kaip Jūsų vadovaujamos įstaigos darbuotojai reaguoja į etatinį darbo apmokėjimą? Ar mokytojai nesiskundžia, kad panašiai apmokamas sudėtingas darbas pamokų metu ir „snaigių karpymas“?

- Skundai situacijos nepakeis. Psichologai teigia, kad žmonės nekalba apie pinigus tada, kai turi jų pakankamai. Manau, kad mokytojo darbo užmokestis turi būti adekvatus atsakomybei. Aišku, etatinis darbo apmokėjimas įnešė šiek tiek sumaišties, nes mokytojai savo krūvį skaičiuoja pamokomis per savaitę, o dabar reikia skaičiuoti metinėmis valandomis. Kartais kyla mintis: „O gal ir daroma taip, kad kuo mažiau žmonių suprastų?“ Kalbėjomės su kiekvienu mokytoju individualiai, su darbo taryba nustatėme valandų pasidalijimo principus.

- „Aušros“ pedagogai nedalyvavo rengtuose streikuose. Kodėl?

- Mokykloje nėra profesinės sąjungos.

- Daug šnekama apie pedagogų kvalifikaciją. Su kokiomis problemomis šioje srityje susiduriate Jūs?

- Vėl grįžtu prie požiūrio. Galima viską išmokti, svarbu – panorėti. Gal ilgiau užtrunka įvaldyti informacines technologijas, manau, kad savo mokiniams prilygti taip ir negalėsime. Dauguma mūsų mokinių ir tėvelių visose apklausose kaip vieną iš „Aušros“ mokyklos stiprybių nurodo mokytojų kompetenciją. Tai patvirtina mokinių akademiniai pasiekimai, olimpiadų, konkursų, varžybų rezultatai.

- Sakoma, kad gero ugdymo pagrindas yra geras mokytojas. Kaip įsivaizduojate gerą mokytoją?

- Svarbiausia – meilė vaikams, žodžių ir darbų dermė.

- O koks turėtų būti geras ugdymo įstaigos vadovas? Kokius barjerus sunkiausiai įveikti Jūsų kolegoms?

- Vadovas turi būti reiklus ir teisingas,visiems sudaryti lygias sąlygas ir galimybes, kurti pasitikėjimo atmosferą, gerbti darbuotojus, mokinius, tėvus, pastebėti ir palaikyti jų iniciatyvas, kalbėtis ir išklausyti.Vadovas yra  toks pat darbuotojas, tik turi daugiau atsakomybių. Visiems svarbu matyti prasmę savo darbe.

- Kaip vertinate Biržų švietimo pagalbos tarnybos veiklą? Kiek pagrįstos kalbos, kad tai pačiai tarybai reikia pedagogų pagalbos?

- Tokių kalbų negirdėjau. Tikriausiai čia tiktų posakis: „Kaip šauksi, taip atsilieps“. Tarnyba atlieka savo funkcijas ir tikrai reikalinga. Organizuoja  rajono mokytojų kvalifikacijos tobulinimą, taip sutaupomos lėšos ir laikas.

- Švietimo strategai teigia, kad savivaldybėse esantys švietimo skyrių darbuotojai turėtų užsiimti ne inspektavimo ar „raštininkų“ darbais, o būtų ekspertai, galintys padėti, konsultuoti. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu? Ar Jus tenkina savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto darbuotojų veikla?

- Mano nuomone, nė vienas žmogus negali būti ekspertu visose srityse. Į  Švietimo, kultūros ir sporto  skyriaus specialistus visada galima  kreiptis, jeigu kyla klausimų, ir tikrai randame bendrus sprendimus. Sutinku, kad didėja „popierizmo“ ir visokių reikalingų ir nereikalingų ataskaitų, bet dar mūsų visuomenėje trūksta pasitikėjimo žmonėmis. Mes visi  kartais tampame sistemos įkaitais.

- Biržų švietimo bendruomenę ilgą laiką vargino išsikerojęs ir lyg vėžys griaužiantis nepotizmas. Ar šią ligą pavyko įveikti?

- Manau, kad taip.

- Kaip Jūs vertintumėte faktą, kad buvusi savivaldybės merė, vicemerė Irutė Varzienė nebuvo pakviesta dirbti nė į vieną mokyklą, nors ji buvo laikoma mokytoja – legenda?

- Negaliu komentuoti kitų priimtų sprendimų. Teisės aktai nustato, kad į laisvą mokytojo darbo vietą organizuojamas konkursas.

- Dėl ko Jums labiausiai skauda dirbant mokykloje?

- Liūdna, kad valstybės deklaruojamas prioritetas švietimui yra tik žodžiai. Liūdna, kad nuvertinamas mokytojo darbas, liūdna, kad kartais negali padėti nusiminusiam vaikui, liūdna, kad visuomenėje egzistuojančios problemos persikelia ir į mokyklą.

- Priminkite, kiek metų jūs esate mokykloje. Kas į ją atvedė? Kodėl tapote pedagoge?

- Mokykloje dirbu jau 27 metus. Kas atvedė į mokyklą, net negalėčiau pateikti vieno atsakymo. Dar vaikystėje stengiausi apginti silpnesnius, padėti, kuo galiu. Mokytojo profesija padeda visada išlikti jaunam, suteikia nepaprastai daug džiaugsmo, kai tavo mokytiems vaikams  sekasi gyvenime.

- Kokios Jūsų, kaip mokytojos, mokyklos vadovės, patirtys įsimintiniausios?

- Kiekviena veikla, kiekviena patirtis yra vertinga. Labiausiai širdį šildo švytinčios mokinių akys.

Rasa Penelienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"

Rekomenduojami video