Hanna Vaškelienė įsitikinusi, jog mokytojo padėjėjas būtinai turi turėti pašaukimą savo darbui, tikėti ir turėti viltį mokymo ir ugdymo sėkme. / Asmeninio archyvo nuotr.

Vienam iš straipsnių kalbinant Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijos direktorę Terezą Sotnik, pokalbio pabaigoje ji man sako: „Žinot, mūsų mokykloje dirba nuostabi mokytojos padėjėja. Dar taip darbui ir vaikams atsidavusio žmogaus nesu mačiusi. O, be to, ir jos profesija yra nepelnytai užmiršta ir nustumta į šalį. Nors mokytojo padėjėjas daro iš tiesų labai reikšmingus ir reikalingus darbus.“

Žinoma, po tokių gražių vadovės atsiliepimų apie darbuotoją, neslėpsiu, norėjosi tą gėrį perteikti ir „Rinkos aikštės“ skaitytojams. Juo labiau kad apie mokytojo padėjėją tikrai nesame daug girdėję, nes tai palyginus naujas dalykas. Tad susipažinkite su net du magistro diplomus turinčia inžiniere ekonomiste, žurnaliste ir edukologe Hanna VAŠKELIENE ir, kaip ji pati sako, jos pašaukimu.

– Kas yra mokytojas, visiems ir taip labai aišku ir suprantama. Tačiau kas yra mokytojo padėjėjas, išgirdome gana neseniai – gal prieš kelerius metus. Papasakokite plačiau apie savo profesiją.

– Tai profesija, kuriai, visų pirma, būtinas pašaukimas, paremtas edukologijos mokslo teorinėmis ir praktinėmis žiniomis. Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijos mokytojo padėjėjo pareigas einantis asmuo turi atitikti daug įvairių specialiųjų reikalavimų: turėti aukštąjį pedagoginį išsilavinimą, būti baigęs ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogikos studijų programą, turėti mokytojo kvalifikaciją, būti susipažinęs su įvairiais teisės aktais, progimnazijos nuostatais bei vidaus tvarkos taisyklėmis ir kitais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais ugdymą ir mokytojo padėjėjo darbą. Yra dar daugybė kitokių reikalavimų, kuriuos turi atitikti asmuo, norintis dirbti mokytojo padėjėju progimnazijoje. Jis dirba su mokiniu ar mokinių grupe, bendradarbiaudamas su mokytoju, auklėtoju, specialiuoju pedagogu, logopedu ir kitais specialistais.

– Kokias funkcijas atlieka mokytojo padėjėjas?

– Jų labai daug. Mūsų progimnazijos mokytojo padėjėjas padeda mokiniui (mokinių grupei) įvairiose situacijose tiek pamokų metu, tiek ir užklasinėje veikloje ar bendraujant su bendraamžiais bei mokytojais. Mano veikla neapsiriboja vien tik pagalba mokiniui. Taip pat turiu padėti ir mokytojui parengti ir/ar pritaikyti mokiniui (mokinių grupei) reikalingą mokomąją medžiagą, tvarkyti ir pildyti savo darbo dokumentus. Mokytojo padėjėjas nepalieka vienų mokinių pamokos metu dėstomo dalyko kabinete, sporto salėje, sporto aikštelėje, valgykloje, lauke, prižiūri, kad ugdytiniai tvarkingai naudotųsi įranga bei kitomis mokymosi priemonėmis. Į mano pareigas taip pat įeina mokinių supažindinimas su saugaus elgesio taisyklėmis, vedu saugaus elgesio instruktažus. Žodžiu, veiklos tikrai turiu ir laiko nuobodžiavimui nelieka (šypsosi).

Norėdama dar geriau suprasti savo mokinius, Hanna neseniai vėl tapo mokine – ji Kėdainių muzikos mokykloje pradėjo lankyti akordeono pamokas. Asmeninio archyvo nuotr.

Norėdama dar geriau suprasti savo mokinius, Hanna neseniai vėl tapo mokine – ji Kėdainių muzikos mokykloje pradėjo lankyti akordeono pamokas. Asmeninio archyvo nuotr.

– O Jūs pati esate pedagogė?– Mano mokslo ir žinių kelias prasidėjo Kėdainių Juozo Paukštelio vidurinėje mokykloje, kurią baigusi pasirinkau Transporto inžinerinės ekonomikos ir vadybos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete ir įgijau inžinieriaus ekonomisto magistro laipsnį. Vėliau Lietuvos žurnalistikos centre baigiau Žurnalistikos profesines studijas ir įgijau diplomą. Mano nuolatinis mokslo žinių troškimas, vaikystės svajonės ir pašaukimas nuvedė į Lietuvos edukologijos universitetą, kuriame 2014 metais baigiau ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogikos pagrindines studijas, įgijau aukštąjį universitetinį išsilavinimą, edukologijos bakalauro laipsnį ir mokytojo kvalifikaciją. 2017 metais Lietuvos edukologijos universitete baigiau magistrantūros studijų Taikomosios etikos programą ir įgijau edukologijos magistro laipsnį.

– Kokių savybių, Jūsų nuomone, be išsilavinimo, reikia mokytojo padėjėjui?

– Mokytojo padėjėjas būtinai turi turėti pašaukimą savo darbui, tikėti ir turėti viltį mokymo ir ugdymo sėkme. Į kiekvieną mokinį reikia individualiai įsijausti ir pajausti tos dienos naujas nuotaikas, nes vaikams būdinga nuolatinė emocijų kaita, priklausanti nuo patirtų aplinkos įvykių. Taip pat reikia labai gerbti ir suprasti kiekvieną mokinį esamu momentu. Reikia greitos reakcijos, begalinės kantrybės, diplomatijos, tolerancijos, humoro jausmo, švelnaus ir malonaus balso tono, pagarbaus bendravimo mokymo ir ugdymo procese. Šios savybės glūdi mano prigimtyje ir yra įgytos per darbo patirtį. Dirbdama ekonomistės-verslo vadybos konsultantės, vadybininkės, inžinierės-konstruktorės pareigose įgijau vertingos profesinės darbo ir bendravimo su žmonėmis patirties.

– Hanna, esate labai išsilavinusi, turite daug puikių savybių. Ar dar kaip nors papildomai lavinate, tobulinate jas?

– Dalyvavau ir dalyvauju mokymuose, seminaruose, LITEXPO parodose. Tobulinu savo jau turimus įgūdžius, reikalingus kasdieniame darbe. Turiu psichologinių žinių, esu empatiška, reikli ir drauge supratinga, noriu dirbti su mokiniais, esu kantri, moku bendrauti su žmonėmis, sugebu dirbti komandoje ir savarankiškai. Studijų metu universitetuose atnaujinau jau turimas ir įgijau labai daug naujų naudingų žinių. Mano manymu, svarbiausia tai, kiek žmoguje yra žmogaus.

– Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

– Į mano darbo apimtį įeina ne tik išskirtinių mokinių individualus mokymas, bet ir ugdymas. Jų emocinė būsena ir elgesys padiktuoja sprendimų priėmimą ir taikymą praktikoje. Kiekviena darbo diena yra savita, su skirtingais iššūkiais ir sprendimų priėmimo metodais. Mano darbas yra komandinis, paremtas bendradarbiavimu su mokytojais, pagalbos teikimo mokiniams specialistais, mokinių šeimomis. Išsikelti tikslai ir ugdymo uždaviniai pasiekiami tik konstruktyviu bendru komandiniu darbu.

– Ar Jūs kasdien dirbate vienoje toje pačioje klasėje su tais pačiais vaikais?

– Dirbu keliose klasėse su skirtingo amžiaus mokiniais, kuriems reikalinga individuali pagalba, priklausanti nuo mokinių raidos, nuo neigiamos mokymosi motyvacijos, nuo mokinių požiūrio į save ir į mokslą, nuo mokinių emocinės būsenos, nuo rašymo, skaitymo, skaičiavimo sunkumų, nuo mokomųjų dalykų įvairovės. Mokiniams, su kuriais dirbu, sunkiai sekasi sukaupti dėmesį, jie prieštarauja bet kokiai veiklai, kuriai reikia mąstymo, analizės, kalbėjimo įgūdžių. Jie greitai pavargsta, reikia nuolat keisti darbo metodus. Tai yra tie patys mokiniai, tačiau, priklausomai nuo jų patirtų išgyvenimų ar susiklosčiusių aplinkybių, labai keičiasi jų kasdienė emocinė būsena ir mokymosi motyvacija pamokų metu.

– Hanna, progimnazijos direktorė Jus ir Jūsų darbą įvertino puikiai: ji sakė, kad klausydamasi Jūsų pasakojimų apie darbą su vaikais jaučiasi tarsi skaitydama gerą knygą. Kas tai – pašaukimas, atsidavimas darbui, meilė vaikams, noras padėti „sunkesniems“ vaikams?

– J. Paukštelio progimnazijai vadovauja aukštos vadybinės kategorijos vadovai, kolektyve dirba atsidavę darbui puikūs pedagogai, kurie naudoja informacines technologijas, nuolat atnaujina turimas žinias, tobulėja. Mokiniai turi puikias sąlygas siekti žinių, naudotis mokyklos turtinga biblioteka, tobulėti. Tai atsispindi kasdienėje veikloje, darbuose, mokinių pasiekimuose.

Taip, tai – pedagoginis pašaukimas, atsidavimas darbui, meilė vaikams, noras padėti šiems vaikams. Remiuosi šiuolaikine didaktika, kuri akcentuoja mokytojo ir mokinio sąveiką, paremtą pedagogine meile, autoritetu ir noru tobulėti. Šių mokinių išskirtinumą aš traktuoju kaip jų ypatumą, o ne sutrikimą ar „sunkumą“. Kiekviename vaike pirmiausia ieškau geriausių jo savybių, stengiuosi padėti joms išsiskleisti, tada pastebiu, kad vaikai keičiasi į gerąją pusę.

Pagal studijuotą mokslinę literatūrą, aš į šiuos vaikus žiūriu kaip į išskirtines, turinčias savo individualumą asmenybes. Jaunoms šeimoms nėra lengva auginti ypatingus, hiperaktyvius vaikus. Stengiuosi rasti bendrą kalbą su mokinių šeimomis, nes siekiame bendro tikslo – vaiko ateities kūrimo, visapusiškai ugdant jaunąją asmenybę. Geranoriškai bendradarbiaujančios šeimos su ugdymo įstaigos mokymo ir ugdymo specialistų profesionalia komanda greičiau pasiekia teigiamų rezultatų, kadangi kai kurios situacijos yra naujos, kupinos iššūkių ir reikalaujančios greitos reakcijos, bendro komandinio darbo.

– Kokiems vaikams reikalinga Jūsų pagalba?

– Tai technologijų amžiaus vaikai. Jie kitaip mato juos supančią socialinę aplinką, kitaip gyvena savo vidiniame pasaulyje. Mes per mažai juos pažįstame. Jei aplinkiniai į šiuos vaikus žiūrės kaip į „sunkesnius“, turinčius sutrikimų, tai tas savybes juose ir auginsime. Šiuolaikinio edukologijos mokslo mokslininkų teiginiu, dauguma šių vaikų – tai nauja karta, kitą socialinį konstruktą turintys vaikai. Jie labai išskirtiniai mokiniai, kiekvienas yra individualus, su skirtingais genais, charakterio savybėmis ir gebėjimais, su skirtinga savo šeimos gyvenimo istorija, permainingomis emocijomis, individualiu pasaulio pažinimu ir suvokimu.

Kai kurie mokiniai turi labai gerą atmintį, kopijuoja aplinkinių elgesį ir žodyną. Kiti turi įprotį ką nors daryti, tai ir darys. Treti yra labai aktyvūs, dėmesį sukaupia tik trumpam, negali ramiai pasėdėti, neturi baimės jausmo, reikia nuolat stebėti, kad dėl atsargumo stokos nesusižeistų. Jie turi elgesio problemų, neigia visuotinai priimtinas kultūringo elgesio normas, komplikuotas jų socialinis bendravimas, vaizduotės ir laiko suvokimo, kalbos ir komunikacijos problemos. Visa tai šiems vaikams sukelia įvairių sunkumų. Dėl įgimtų savybių ir skirtingų pomėgių jiems sunkiau sekasi žaisti su bendraamžiais. Dėl įvairių motyvų kai kurie mokiniai dažnai nori pabūti vieni, išeiti iš klasės. Padėdama šiems mokiniams ir pati tobulėju, nes jų fantazija ir elgesio modeliai nenuspėjami. Tai labai įdomūs, jautrūs vaikai, kuriems reikia švelnaus ir pagarbaus bendravimo ugdant jų savąjį „Aš“. Jiems labai reikia dėmesio ir pajautimo, kad jie bus suprasti ir saugiai jausis supančioje progimnazijos aplinkoje.

– Anksčiau tokios darbo vietos mokykloje nebuvo, tačiau pastaruoju metu vis daugiau mokytojų ir mokyklų išreiškia poreikį turėti mokytojo padėjėją. Kodėl?

Nuolatinė mokslo technologijų ir aplinkos kaita skatina šiuolaikinį žmogų intensyviau mokytis įvairesnių dalykų, tobulinti profesijas, prisitaikyti prie technologijų kaitos. Akivaizdu, kad esminė šiuolaikinio žmogaus savybė turėtų būti gebėjimas mokytis visą gyvenimą, nesustoti ties pasiektu. Sunku numatyti, kaip šiuolaikiniai mokiniai sugebės prisitaikyti ir aktyviai dalyvauti postmodernaus pasaulio kaitoje, tačiau suprantu, kad nesimokydami jie negalės nei prisitaikyti, nei aktyviai joje dalyvauti. Dėl išskirtinių, individualių šių mokinių asmeninių savybių, reikia teikti specialiąją pedagoginę pagalbą, kuri garantuoja sėkmingą, veiksmingą jų ugdymą.

Edukologijos mokslo mokslininkų teigimu, siekiant užsibrėžtų mokymo ir ugdymo tikslų, šie mokiniai turi būti mokomi bendrojo ugdymo įstaigose su bendraamžiais, nes jos yra skirtos visiems mokiniams. Mokytojas turi dirbti su visa klase, o su šiais mokiniais reikia dirbti individualiai, atsižvelgiat į jų išskirtinumą. Jiems pateikiamos individualios užduotys, kurias atliekant reikalinga papildoma pagalba. Svarbu, kad pamokos metu šie mokiniai nepatirtų įtampos, nes tada pakinta jų emocinė būsena.

Ypač svarbu, kad šeima neskubėtų savo vaikų bausti, o pirmiausia stengtųsi būti geriausiais jų draugais, kad išklausytų, kas vaikams sunku, paguostų, suprastų, padrąsintų ir paaiškintų, jog esamus laikinus sunkumus įmanoma įveikti. Labai svarbu, kad padėtų atlikti namų darbų užduotis, vykdytų jų kontrolę. Nuoširdžiai dėkoju šeimoms, kurios supranta kitas šeimas, auginančias šiuos išskirtinius mokinius, teikia pagalbą, dalijasi gerąja patirtimi. Taip greičiau galima pasiekti kokybiško mokymo ir ugdymo rezultatų.

– Kaip klasės vaikai reaguoja į tuos vaikus, kuriems reikalinga Jūsų pagalba? Ar nesityčioja?

– Nuo aplinkinių požiūrio ir reakcijos į tuos mokinius, kuriems teikiama papildoma pagalba moksle ir ugdyme, priklauso jų mokymo, mokymosi motyvacijos lygis, ugdymo bei adaptacijos laiko trukmė ir sėkmė klasėje, ugdymo įstaigoje.

Klasėse mokinių reakcija į kitus mokinius yra labai įvairi. Čia vėl galima pritaikyti teiginį, kad kiekvieno žmogaus požiūris į kitus žmones pirmiausia susiformuoja šeimoje, artimiausioje aplinkoje. Pastebėjau, kad gerai besimokantys mokiniai iš kultūringų šeimų labai noriai padeda klasės mokiniams, kuriems teikiama papildoma pagalba. Ši pagalba visapusiškai tobulina juos pačius. Džiaugiuosi gražiais pavyzdžiais. Taip įgyjami gražūs tarpusavio bendravimo įgūdžiai progimnazijoje.

– Su probleminiais žmonėmis dirbti iš tiesų turėtų būti labai sunku tiek psichologiškai, tiek emociškai. Kaip Jūs jaučiatės po darbo dienos? Ar neparsinešate tų emocijų, galbūt gailesčio tiems vaikams į namus?

– Aš dirbu pagal pašaukimą ir į kiekvieną mokinį žiūriu kaip į savo vaiką. Savų vaikų neturiu ir vadovaujuosi tokia filosofija, kad mes visi esame Lietuvos piliečiai, atsakingi už šalies dabartį ir ateitį.

Tik įėjus į progimnazijos fojė, mus pasitinka rašytojo Juozo Paukštelio žodžiai: „Čia mūsų namai.“ Mokiniams čia sukurta daug patrauklių poilsio erdvių, kur jie gali pertraukų metu sužaisti draugišką šaškių partiją, pailsėti, konsultuotis, draugiškai pasikalbėti.

Grįžusi namo atlieku tos dienos refleksiją. Džiaugiuosi, kai mokiniams pasiseka. Matydama laimingus mokinius, pati jaučiuosi laiminga. Tuomet nuovargis savaime išnyksta. Nesėkmės atveju ieškau atsakymų mokslinėje literatūroje. Gailesčio nejaučiu, jaučiu toleranciją, nes vadovaujuosi etikos mokslo teorija, kuri teigia, kad etika yra žmogiškų santykių sistema, paremta tolerancija kitiems asmenims, kur kiekvienas individas yra savarankiškas, mokantis logiškai mąstyti ir skaičiuoti loginio elgesio alternatyvas. Asmuo turi teisę rinktis, klysti ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmų pasirinkimą. Logika man padeda kritiškai vertinti, kūrybiškai interpretuoti besikeičiantį pasaulį. Tai būdas suderinti santykius su pačiu savimi ir aplinkiniais individais.

Vertindama moralinius reiškinius, remiuosi ne tik logika, bet ir vadovaujuosi tam tikromis vertybėmis, įgytomis taikomosios etikos mokslo teorijos žiniomis. Etika yra loginio mąstymo teorija ir praktika, todėl man padeda tolerantiškai spręsti problemas, atsakingai ir kūrybiškai modeliuoti mokinių moralinius elgesio principus.

– Kaip Jūs pati atgaunate vidinę ramybę, emocinį stabilumą? Gal turite kokių nors ritualų, įpročių?

– Atgauti vidinę ramybę geriausiai padeda tikėjimas mokinių ateities sėkme. Neseniai pradėjau lankyti akordeono pamokas, skirtas suaugusiesiems Kėdainių muzikos mokykloje. Pagal socialinius vaidmenis, pati tapau mokine ir geriau suprantu mokinius progimnazijoje, kai tenka man pačiai mokytis groti, atlikti namų darbus, kurie ne visuomet pasiseka. Grojimas akordeonu suteikia malonių emocijų, panaikina nuovargį. Sveikas gyvenimo būdas ir mityba, ėjimas į progimnaziją ir grįžimas namo pėsčiomis, pagal oro sąlygas dirbu savo namų sodyboje, kartais važinėju dviračiu.

– Hanna, ar Jums kartais nekyla tokių jausmų ir minčių, jog dirbate Sizifo darbą – atrodo, dirbi, dirbi, o vaikų, kuriems reikalinga ypatinga priežiūra ir pagalba kaip nemažėja, taip nemažėja. Atvirkščiai – galbūt net daugėja… O gal jų nedaugėja tiesiog vis labiau jie yra matomi, stengiamasi juos integruoti į visuomenę, kad neliktų „už borto“?

– Vaikystė yra gražus amžiaus tarpsnis, kuris, lyginant su visu žmogaus gyvenimu, yra labai trumpas, tačiau ypač svarbus ir trapus. Pradinis ugdymas yra mokslo pamatas tolimesniam sėkmingam mokslo ir visuomeniniam gyvenimui. Tai yra pamatas gyvenimo laimei ir kokybei. Viskas priklauso nuo požiūrio. Iš istorijos žinoma, kad daugybė pasaulio įžymybių vaikystėje buvo įvardijami įvairiais neigiamais epitetais.

Būtina turėti drąsos įveikiant iššūkius, siekiant mokinių ateities gerovės, tikint jų sėkme. Aš tikiu šiuolaikinių mokinių ateities gyvenimo sėkme, nes visa širdimi stengiuosi jiems padėti mokslo, savęs ir aplinkos pažinimo, vertybių įtvirtinimo, naujų atradimų ir išsikeltų kilnių tikslų siekimo kelyje.

– Ar mylite savo darbą?

– Taip, aš labai myliu savo darbą, myliu Gyvenimą su visomis jo teikiamomis dovanomis ir iššūkiais, myliu mokslą, myliu Lietuvą. Mokinių elgesio ir mokslo pasiekimai yra meilės darbui išraiška. Ištikus nesėkmei, dėkoju Visatai, nes įveikiant sunkumus atsiranda naujos tobulėjimo galimybės, gyvenimo pažinimas ir džiaugsmas. Mano gyvenimo moto: „Nesėkmę paversk sėkme ir nesustok ties pasiektu, visada siek kilnaus aukštesnio tikslo, tikėk ateities sėkme.“ Gyvenu su tikėjimu, viltimi ir meile širdyje.

– Labai ačiū už nuostabų pokalbį ir kilnų Jūsų darbą. Sėkmės!

 

Rasa JAKUBAUSKIENĖ