Šis impozantiškas žurnalisto Marko Martino straipsnis tinka ir 2019-ųjų vasario 16-ajai – jo vedamoji mintis ta, kad „keliaujant per šią šalį visur akivaizdu, kokia permaininga Lietuvos istorija iš tiesų yra“.

Savo pasakojimą M. Martinas pradeda taip: „Vilniuje laikas sprunka pro duris, taip 1972 m. rašė rusų poetas Josifas Brodskis per savo paskutinį apsilankymą šiame savo įsimylėtame užburtame mieste prieš sovietų režimui jį išstumiant į amerikietišką egzilį.

Ir iš tiesų Vilniuje zigzagais vienas paskui kitą trūkčioja laikas ir pasaulio istorija – čia beveik nėra namo, nėra gatvelės, kuri neturėtų savo istorijos.

Taigi kas šiandien vaikščioja po Vilnių turėtų apie šiuos poslinkius ir lūžius žinoti, nes visąlaik užtiks praeities pėdsakus, kurie lygia greta ženklina ir dabartį.

Ir tai galioja ne tik Vilniuje, bet ir kitur Lietuvoje, pavyzdžiui, antrame pagal dydį Kauno mieste ir Baltijos jūros pakrantėje.“

Toliau žurnalistas smulkiai ir vaizdingai pasakoja apie Vilnių, apie Lietuvos istoriją iš Vilniaus perspektyvos, pradėdamas nuo to, kad 1918 m. Lietuva ne tik pasiskelbė nepriklausoma, bet ir išsirinko vokietį iš Viurtembergo, hercogą Vilhelmą von Urachą, savo karaliumi Mindaugu Antruoju.

„Žinoma, realiai valdyti jam neteko, nes Lietuva tapo respublika, o Vilnius – jos sostine. Tačiau 1920 m. ji ir tą prarado, nes Vilnių ir didelį jo apylinkių ruožą užėmė Lenkija, bet 1939 m. pasirašius Hitlerio ir Stalino paktą jis, Vilnius, vėl atiteko Lietuvai, kuri pati 1940 m. buvo okupuota Raudonosios armijos ir kaip Tarybų Lietuva prievarta inkorporuota į Sovietų Sąjungą, kuomet ir prasidėjo masinės stalinistinės deportacijos.

1941 m. įžengė vokiečiai, prasidėjo holokaustas, Lietuvos žydų, kurie ankstesniais šimtmečiais Vilnių pavertė „šiaurės Jeruzale“, žydiškosios apšvietos dvasiniu centru, masinis naikinimas.

Kai baigiantis Antrajam pasauliniam karui Raudonoji armija sugrįžo, Lietuva buvo vėl inkorporuota į Sovietų Sąjungą – iki 1990 m. pavasario, kai šalis antrą kartą paskelbė savo nepriklausomybę.

Šiandien Vilnius jau seniai atsikratęs sovietinių pelėsių kvapo. Aplink filharmoniją, kurioje 1918 m. paskelbtas valstybės suverenumas, dar ir šiandien yra sostinės beletažas – tai pasiturinčių piliečių namų, prašmatnių restoranų, bažnyčių, vienuolyno sodų ansamblis.

Apskritai, kiek čia Dievo namų, išnyrančių po beveik kiekvieno gatvės pasisukimo, arba gatvelės pabaigoje, arba ant kalvos! O vis dėlto Vilnius nesudaro prispaustai klerikalinio miesto įspūdžio.

Su savo tarptautinių prekių ženklų parduotuvėmis ir tai keistomis, tai stilingomis užeigomis Vilnius šiandien yra gyvenimu besidžiaugiantis vidurio Europos didmiestis.

1977 m. tuometinio režimo į egzilį išsiųstas poetas Tomas Venclova Vilnių meilingai vadina „Prahos kūdikėliu“, nes nors miestas prie Neries ir Vilnelės santakos irgi yra kupinas vingių ir jaukus, į jį, kitaip nei į miestą prie Vltavos, dar neplūsta šūkaujantys alkoholio turistai.“

Toliau vokiečių žurnalistas plačiai aprašo kai kurias iš daugybės bažnyčių, taip pat ir „Užupio respubliką“, save besivadinančią dar ir „Vilniaus Monmartru“.

Tiek pat, jei ne dar daugiau dėmesio jis skiria skriaudoms, kurias patyrė Lietuvos žmonės, lietuviai ir žydai, nuo jų šalį okupavusių sovietų ir nacių, nenutyli ir lietuvių kolaborantų su naciais pėdsakų.

„Iš viso beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė tapo vokiečių nacių suorganizuotos tautžudystės auka – tai daugiau nei 200 tūkst. žmonių.

O po 1945-ųjų sovietai pasirūpino, kad išlikusios sinagogos ir žydų kapinės būtų sulygintos su žeme. Šiandien Pylimo gatvėje vėl yra įspūdinga sinagoga.“

Straipsnio autorius nepamiršta, kad „ir už Vilniaus ribų vyko svarbūs istoriniai poslinkiai, pavyzdžiui, ant ežero salos išdygusioje Trakų pilyje, Kaune, Lietuvos pajūryje“, ir jis visa tai dėmesingai aprašo.

M. Martino straipsnis sulaukė ir gyvų reakcijų. Štai viena tokia: „Lietuva iš tiesų yra šauni šalis, ją tikrai verta aplankyti. Žmonės ten malonūs, atmosfera pavyzdingai europietiška, valgis irgi skanus. Kad šiaurėje būtų toks miestas, kaip Vilnius, to nesitiki, jo senamiestis – tiesiog svajonė. O Kuršių neriją bei Nidą ir šiaip būtina aplankyti“, – teigė skaitytojas Tomas.

Kitas skaitytojas rašė: „2016-ųjų vasarą teko darbo tikslais lankytis Lietuvoje ir mane nustebino beveik viduržemiškas Kauno žavesys ir nuostabiai puiki Vilniaus architektūra. Apsimoka vietoje ekskursijų grupių Lietuvą išgyventi ir patyrinėti sava iniciatyva.“

Ir dar vienas turistas iš Vokietijos Lietuvą apibūdino kaip „įdomią ir pasakiškai gražią šalį.“

Komentaro, kuris skambėjo per LRT RADIJĄ, autorius Mykolas Drunga yra Vytauto Didžiojo universiteto docentas.