LRT nuotr.

Siūlymas įstatymu įpareigoti nukelti likusius sovietmečio paminklus siejasi su ketinimu reguliuoti istorinę atmintį, LRT RADIJUI sako filosofė Nerija Putinaitė. Anot jos, tokio įstatymo, koks siūlomas, nereikia, nes jo atsiradimas pretenduotų sureguliuoti visą sovietinę atmintį. „Kalbama ne apie KGB dirbusius žmones ar tuos, kurie važiavo „saulės atvežti“. Čia kalbama apie visą sovietinę atmintį. Tačiau tai nuslopintų tuos bendro supratimo daigus, kurie matomi viešojoje erdvėje su žurnalistų pagalba, istorikų įsitraukimu.“

Panašios pozicijos laikosi ir socialdemokratas Liutauras Gudžinskas. Anot jo, priėmus tokį sprendimą, kiltų klausimas ne tik dėl tokių rašytojų, kaip Salomėja Nėris ar Justinas Marcinkevičius, bet ir dėl Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko. Vis dėlto pasiūlymą pateikęs Seimo narys Laurynas Kasčiūnas akcentuoja, kad sprendimus dėl paminklų priimtų ekspertai.

Siūlo naikinti ne visus sovietinius simbolius

Anot L. Gudžinsko, pagal dabartinį pasiūlymo formulavimą, bet kokių asmenų, susijusių su sovietine okypacija, įamžinimas būtų pripažintas totalitarinės santvarkos propagavimu. Kaip teigia pašnekovas, tokia formuluotė per daug abstrakti ir gali sukelti keblumų.

„Pats žodis „susijęs“ yra visa aprėpiantis. […] Daugelis svarbių visuomenės veikėjų, kurie vėliau prisidėjo gana svariai ir prie nepriklausomybės atgavimo, (tas pats Marcinkevičius, Brazauskas ir kiti) savaime būtų paskelbti persona non grata“, – akcentuoja L. Gudžinskas.

Nors pasiūlymo autoriai siūlo įstatymą vėliau tobulinti, L. Gudžinskas įsitikinęs – iš karto reikia priimti tokį įstatymą, dėl kurio vėliau nekiltų diskusijų: „Paprastai teisėkūroje turėtų būti iš anksto viskas išdiskutuojama, kad nekiltų tokių kontroversijų. […] Gal klystu, bet, mano nuomone, čia pirminis noras buvo tiesiog atkreipti dėmesį į save.“

Reaguodamas į išsakytas pastabas L. Kasčiūnas teigia, kad pasiūlymo formuluotė jau buvo pakeista – dabar aiškiai pasakyta, kad įstatyme kalbama apie žmones, kurie susiję su okupacijos įtvirtinimu ir represijomis. „Nei ponas Marcinkevičius, nei žmonės, kurie dirbo, gyveno ir priklausė komunistų partijai sovietmečiu, tikrai nepatenka į mūsų reguliavimo sritį. […] Reikia kalbėti apie užsilikusius, sovietinę agresiją simbolizuojančius įvairius paminklus, aikštes ir visa kita“, – tikina L. Kasčiūnas.

Jis pateikia pavyzdį, kad 1952 m. Anykščių rajone buvo pastatytas paminklas sovietiniam kariui. Prieš tai toje vietoje stovėjo paminklas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui: „Jie jį nugriovė ir toje vietoje pastatė paminklą sovietiniam kariui. Mes apie tai kalbame. Tokių ženklų, simbolių vis dar yra Lietuvoje. Tai, ką dabar siūlome, reikėjo padaryti bent prieš du dešimtmečius.“

L. Kasčiūnas akcentuoja, kad šiuo atveju kalbama apie okupacinių simbolių palikimą mūsų valstybėje. Jo aiškinimu, sprendimą, ar skulptūra laikytina tokiu simboliu, priimtų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, jame dirbantys istorikai.

„Centras galėtų būti tas arbitras, kuris surinkęs iš savivaldybių informaciją (nes iš tikrųjų savivaldybės geriausiai žino, kas pas juos yra) galėtų įvertinti, inventorizuoti ir pasiūlyti sprendimus. Galbūt tokį paminklą, kurį ką tik paminėjau, reikėtų nukelti ir nuvežti į Grūto parką. Yra ir tokių atvejų, kai nereikia nukėlinėti, bet galbūt reikia pridėti paaiškinamąją lentelę“, – svarsto L. Kasčiūnas.

Kelia klausimą dėl paminklo A. M. Brazauskui

L. Gudžinskas atkreipia dėmesį – net ir pakeitus pasiūlymo formuluotę, ji išlieka per daug aptaki. Be to, teigia pašnekovas, kai kurių žmonių biografijos nėra vienareikšmės: „Pasiūlymas neįvertina, kad asmenys gyvena skirtinguose laikotarpiuose ir jų vaidmuo gali būti skirtingas. Iš tiesų išryškinamas tik vienas etapas, o vėliau visiškai pamirštamas kitas.“

L. Gudžinsko nuomone, vadovaujantis pasiūlymu, kritiškai gali būti vertinami ir paminklai J. Marcinkevičiui bei A. M. Brazauskui.

Nors L. Kasčiūnas pripažįsta manantis, jog A. M. Brazauskas prisidėjo prie komunistinio režimo legitimavimo, jis pabrėžia, kad sprendimą dėl skulptūrų priimtų specialistai: „Būčiau aš Kaišiadorių bendruomenės narys, tikrai nemanyčiau, kad turėtų gimnazija vadintis jo vardu, bet tai yra mano asmeninė nuomonė, o įstatyme mes aiškiai sakome, kad visiškai neįdomu, ką galvos Kasčiūnas, ką galvos Gudžinskas. Yra ekspertinė institucija, istorikai, kurie ir apspręs tos asmenybės vaidmenį istorijoje.“

Vis dėlto, L. Gudžinsko nuomone, priėmus tokį pakeitimą būtų sumažinta rajonų savivalda: „Jis įtvirtintų seną sovietinę instituciją, tai vadinamas demokratinis centralizmas. Praktiškai visą laiką LTSR demokratinis centralizmas vyravo. Kitaip tariant, visą laiką už viską sprendė centras. Savivaldos lygmenyje tuometiniai rajonai neturėjo jokios galios. Dabar kiekvienas toks įstatymo projektas tiesiog atima galimybę iš žmonių pasakyti savo nuomonę, išreikšti savo poziciją.“

L. Gudžinskas taip pat priduria, kad dabartinis įstatymo pasiūlymas iš esmės net neleistų prie paminklų pridėti paaiškinamųjų lentelių, nes pasiūlyme nurodoma, kad įamžinimas bet kokia forma būtų negalimas.

Sako, kad siūlomas įstatymas – pavojingas

Paklausta, kaip vertina siūlomą įstatymą, filosofė N. Putinaitė sako, kad tai – gana pavojinga iniciatyva: „Man tai siejasi su ketinimu reguliuoti istorinę atmintį. Reguliuoti būtent politinėmis priemonėmis. Ne išsaugant tai, dėl ko sutariama, bet tarsi užbėgant už akių ir įtvirtinant istorijos interpretaciją ar kitus dalykus, iki kurių visuomenė dar nėra priaugusi.“

N. Putinaitės teigimu, tokie įstatymai gali kelti idėjinį ar atminties konfliktą – gerokai didesnį nei tas, kuris dabar vyksta natūraliai. „Dar matau, kad tokie dalykai prieštarauja demokratijai, nes tai sprendžia politikai, o ne visuomenė. Priėmus tam tikrus politinius sprendimus, tarsi būtų apribojami istoriniai tyrimai, mokslininkai nelabai galėtų kitaip kalbėti. Manau, kad tokie įstatymai gražiai atrodo „ant popieriaus“, regis, jie suvienys besipešančią visuomenę. Tačiau įžvelgiu čia pavojingą dalyką“, – aiškina pašnekovė.

Pasak N. Putinaitės, įstatyme siūloma pašalinti iš viešųjų erdvių tai, kas sovietiška, bet būtina pagalvoti, kokie tai dalykai: „Tai ir namų lentelės, ir, pavyzdžiui, prie Operos ir baleto teatro stovintis paminklas Kiprui Petrauskui. Būtų daug geriau, jei pačios atskiros bendruomenės spręstų tokius klausimus dėl ant namo kabančių lentelių.“

N. Putinaitės aiškinimu, atminties dalykai labai sudėtingi. „Pirmiausia žmonės turi suprasti, kodėl taip daroma. Jie turi žinoti visus argumentus, aplinkybes ir būti dalyvavę tuose procesuose. Kai visuomenė mato argumentus „už ir prieš“, jie supranta visą situaciją, net jei vienas ar kitas sprendimas jų netenkina. Pasigendu viešo diskutavimo, bet džiaugiuosi, kad bent dėl Lukiškių aikštės diskusija užsitęsusi. Nors ji daug kam nepatinka, tai išryškina tapatybės elementus, visuomenė per tai auga“, – tvirtina filosofė.

Visuomenės neįtraukimas į sprendimus kelia nepasitikėjimą

L. Kasčiūnas sako, kad dešinieji dažnai nesutaria su liberaliais istorikais ir filosofais dėl to, ar valstybei reikia istorinės atminties politikos: „Tai, apie ką užsiminė N. Putinaitė, kelia tam tikrų dilemų. Aš esu kitos stovyklos atstovas ir aiškiai pasakau – mes negyvename tuščiame popieriaus lape. Žinome, kokioje geopolitinėje situacijoje esame. Rusija istorinei politikai skyrė milžinišką dėmesį. Kaimyninių šalių ir tautų istorijos perrašymui jie investuoja milžiniškus resursus.“

L. Kasčiūnas teigia besivadovaujantis aiškia nuostata – tauta, kuri pati nepasakoja savo istorijos, labai klysta, nes tai už ją padarys kiti nedraugiški veikėjai. „Mes nesame vakuume ir tai reikia aiškiai matyti. Kitas klausimas – N. Putinaitės minėta nepriaugusi visuomenė. Tačiau mes juk kalbame apie komunistinio režimo, ištrėmusio 300 tūkst. Lietuvos gyventojų, išvijusio vyrus ir moteris į miškus, įvertinimą. Kalbame apie režimo palikimo įvertinimą“, – tvirtina Seimo narys.

L Gudžinskas sako, kad viena esminių problemų yra tai, kad Lietuvoje žmonės labai menkai įtraukiami į sprendimų priėmimo procesus: „Iš sovietinių laikų atėjęs demokratinis centralizmas iki šiol labai gajus. Kalbama apie propagandą ir Rusijos informacines atakas ir taip, tai yra problema. Tačiau klausimas, kaip su tuo kovoti, kai žmonės nėra įtraukiami į sprendimų priėmimo procesą, statomi kvailio vietoje ir į juos žvelgiama iš patrono pozicijos.“

Pasak L. Gudžinsko, žmonės turi savo požiūrį tiek į P. Cvirką, tiek į S. Nėrį ir kt., tai jau tapatybės klausimai. „Kai asmeninis žmonių požiūris nubraukiamas ir sakoma, kad dabar bus taip ir taip, tai tik dar vienas veiksnys, kuris prisideda prie nusivylimo ir nepasitikėjimo valdžia, valstybe. Šiuo atveju tas nepasitikėjimas ir susiskaldymas geriausias Rusijai“, – tikina pašnekovas.

Nesutaria dėl įstatyme minimų asmenų

N. Putinaitė teigia, kad istoriją reikia atremti ne į ideologiją, o tiesos paieškas: „Jei propagandai priešinamasi kitokia propaganda, mes niekuo nesiskirsime nuo Rusijos. Istoriniai tyrimai yra ne liberalizmas, o tikrosios tiesos paieška. Šis įstatymas, apie kurį kalbame, paliečia labai daug neaiškių sričių ir atvejų.“

Kaip aiškina filosofė, tokio įstatymo, koks siūlomas, nereikia, nes jo atsiradimas pretenduotų sureguliuoti visą sovietinę atmintį. „Kalbama ne apie KGB dirbusius žmones ar tuos, kurie važiavo saulės atvežti. Čia kalbama apie visą sovietinę atmintį. Tačiau tai nuslopintų tuos bendro supratimo daigus, kurie matomi viešojoje erdvėje su žurnalistų pagalba, istorikų įsitraukimu“, – sako N. Putinaitė.

L. Kasčiūnas aiškina, kad Vakaruose komunizmas suvokiamas kaip reiškinys, prisidėjęs prie nacizmo įveikimo, bet Lietuvoje ir aplinkinėse valstybėse yra kitaip: „Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje komunizmas yra prakeiksmas, iš esmės sužalojęs mūsų tautas. Taip pat ir ateities kartas, nes to pasekmes matome ir dabar. N. Putinaitė sako, kad įstatymas kalba tarsi apie visą epochą, bet mes kalbame apie žmones, prisidėjusius prie okupacijos įtvirtinimo.“