Kieno sąskaita kursime gerovės valstybę? Toks klausimas drasko į visas šalis tampomą biudžeto paklodę. Kol valdžia mezga didesnių ir naujų mokesčių tinklą, valstybės kontrolieriai baksnoja į viešųjų finansų naudojimą. Štai Lietuvoje beveik 30 metų veikia fiksuoto finansavimo programos, kurios neturi aiškių tikslų ir kriterijų, į jų veiklos rezultatus neatsižvelgiama, o į jas subyra šimtai milijonų eurų. Šių pinigų panaudojimas ne vienu atveju tiesiog pribloškia.

Programos klesti

Prezidentūra ir Vyriausybė gana selektyviu būdu siūlo surinkti papildomų lėšų į, kaip tvirtina valdžios atstovai, socialiai orientuotą biudžetą. Papildomų lėšų norima surinkti lėtinant neapmokestinamųjų pajamų didinimą, labiau apmokestinant su darbo santykiais nesusijusias pajamas ir didinant akcizą ūkininkų naudojamam dyzelinui. Taip pat siūloma įvesti automobilių taršos mokestį ir plėsti nekilnojamojo turto mokesčio bazę. Seime pasigirdo balsų, kad reikia apmokestinti bankininkus ir stambiuosius prekybininkus, tačiau šios iniciatyvos prislopo.

Kol valdžia mezga didesnių ir naujų mokesčių tinklą, valstybės kontrolieriai baksnoja į viešųjų finansų valdymą ir naudojimą. Lietuvoje jau beveik 30 metų veikia programų fiksuoto finansavimo sistema. Šiuo metu yra 19 fiksuoto finansavimo programų, kurios 2018 metais gavo beveik 706 mln. eurų – 5 proc. viso valstybės biudžeto išlaidų.

„Daugiau kaip pusė fiksuoto finansavimo sistemoje esančių programų veikia ilgiau nei 16 metų. Tačiau finansavimo būdo taikymo tikslai ir kriterijai nenustatyti, tvirtinant ar keičiant šioms programoms skiriamų lėšų dydį, nė karto nesiremta sąnaudų ir naudos analize, neatsižvelgta į veiklos rezultatus. Visų fiksuoto finansavimo programų, išskyrus vienos, nepanaudotų lėšų likučių neprivaloma grąžinti į valstybės biudžetą, 2018 metais jie sudarė beveik 208 mln. eurų. Fiksuoto finansavimo būdas neskatina į rezultatus orientuoto biudžeto sudarymo ir vykdymo“, – konstatavo valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys.

Pagal tarptautinę praktiką tokias programas rekomenduojama sumažinti iki minimumo ir tokį finansavimą taikyti tik tada, kai yra objektyvi būtinybė, o Lietuvoje jos klesti.

Finansuojama neįvertinus rezultatų

Valstybės kontrolės Valdymo audito departamento vyriausioji valstybinė auditorė Nomeda Poteliūnienė aiškino, kad jeigu visos biudžeto lėšos asignavimo valdytojams paskirstomos derybų būdu, fiksuoto finansavimo programų lėšos ir jų dydis nustatyti teisės aktais. Šios programos finansuojamos iš 9 mokesčių ir su jais susijusių lėšų (akcizų dalis, miškų, transporto ir kt. mokesčiai). Kai mokestinės pajamos didėja, į programas automatiškai nubyra atitinkamai daugiau lėšų, dėl kurių nevyksta jokios biudžetinės derybos.

Nomeda Poteliūnienė

„Tai reiškia, kad, neatsižvelgiant į šalies ekonominę padėtį, į tų programų veiklos rezultatus, joms skiriamas teisės akte įtvirtintas nustatytas mokesčių dydis. Vadinasi, neįvertinami nei rezultatai, nei to meto valstybės poreikiai. Matome, kad dabar didėja akcizų pajamos, iškart didėja ir finansavimas atitinkamoms programoms“, – teigė vyriausioji valstybinė auditorė.

Tokia sistema Lietuvoje veikia beveik 30 metų, bet iki šiol, pasak valstybės auditorių, nėra nustatyta ir susitarta, kokiais atvejais toks finansavimas turėtų būti taikomas.

„Galbūt to reikia vienkartinėms problemoms ir tikslams išspręsti. Ir Konstitucinis Teismas yra pasakęs, kad tam galėtų būti taikomas toks finansavimas, bet taip neturėtų būti finansuojama nuolatinė valstybės veikla. Turėtų būti nustatytas programos tikslas, įvardytos problemos, kurias siekiama išspręsti, bet to nėra. Ir kai kurie mokesčiai, kurie sudaro tų programų lėšas, neperžiūrimi 15, 20 ir daugiau metų“, – konstatavo N.Poteliūnienė.

Be to, visos šios programos, išskyrus vieną, nepanaudotų lėšų likučių neprivalo grąžinti į biudžetą. 2018 metais likutis sudarė apie 205 mln. eurų.

Pinigai suvenyrams ir akcijoms

Daugiausia fiksuoto finansavimo būdu gautų lėšų administruojama Kelių priežiūros ir plėtros programoje – 2018 metais buvo 441 mln. eurų. „Taip, ši programa didžiausia. Ir tai – ne projektinė, o nuolatinė veikla. Tai ir darbo užmokesčiai, ir muziejų išlaikymas, uniformų įsigijimas ir kt. Tokia veikla nereikalautų kažkokio specialaus finansavimo modelio“, – pabrėžė vyriausioji valstybinė auditorė.

Daugiausia fiksuoto finansavimo programų veikia aplinkosaugos srityje, o į jas subyra reikšmingos sumos. Štai Klimato kaitos programa pernai gavo per 80 mln. eurų, Atliekų tvarkymo programa – apie 11 mln. eurų, Aplinkos apsaugos rėmimo programa – beveik 6 mln. eurų ir kt. Aplinkosaugos srityje veikiančios tokios programos pasižymi tuo, kad fiksuotas finansavimas joms auga daug sparčiau nei derybų būdų gaunamos valstybės biudžeto lėšos.

O kaip panaudojami fiksuoto finansavimo programų pinigai? Štai pernai iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų 100 tūkst. eurų buvo skirta Lietuvos zoologijos sodo gyvūnų pašarams, o šios įstaigos 80-mečio minėjimo renginiams – 13,3 tūkst. eurų.

Klimato kaitos programos lėšos 2018 metais naudotos informaciniam leidiniui „Lietuvos klimato kaita ir prognozės XXI amžiui“ parengti ir išleisti (10 tūkst. eurų), mokykliniams sąsiuviniams su vaizdinga informacija apie klimato kaitą išleisti (14 tūkst. eurų) ir t. t.

Atliekų tvarkymo programos lėšos pernai skirtos Europos atliekų mažinimo savaitės renginiams organizuoti (12,4 tūkst. eurų), suvenyrams vienkartinių kavos puodelių naudojimo prevencijos akcijai pirkti (11,7 tūkst. eurų), socialinių tinklų paskyros atliekų prevencijos ir tvarkymo tema turinio kurti ir palaikyti (30 tūkst. eurų), priemonėms aplinkos tvarkymo akcijai „Darom“ įsigyti (11,3 tūkst. eurų) ir t. t.

Įdomu tai, kad akcijai „Darom“ pasisemta ir iš savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų. Beje, šios programos lėšos 2017–2018 m. naudotos ekskursijoms ir išvykoms, ilgalaikiam turtui, pavyzdžiui, kompiuteriams, valtims ir kt., ekologiškiems suvenyrams, pavyzdžiui, kavos pupelėms EKO ir kt., pirkti.

„Programų lėšomis finansuojamos specialaus finansavimo modelio nereikalaujančios ir išskirtinių požymių neturinčių veiklų išlaidos. Aišku, toks finansavimo modelis patogus programų valdytojams, bet valstybės atžvilgiu jį būtų tikslinga persižiūrėti“, – išvadą padarė vyriausioji valstybinė auditorė N.Poteliūnienė.

Neskuba susitvarkyti

Pasak Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narės, buvusios valstybės kontrolierės ir Europos Audito Rūmų narės Rasos Budbergytės, fiksuoto finansavimo programos – labai akivaizdus ir aiškus įrodymas, kad valdant viešuosius finansus iki šiol netvarkos iki soties.

Rasa Budbergytė

„Apskritai kasmet pateikiama Valstybės kontrolės išvada dėl mūsų nacionalinių ataskaitų rinkinių, nesvarbu, apie kokį biudžetą kalbėtume, vis dar nėra teigiama, ji vis sąlyginė. Tai reiškia, kad ir valstybės biudžete, ir socialinio draudimo biudžete, ir kitur dar yra pakankamai vietų, kurios turėtų būti taisytinos. Viena iš jų – fiksuoto finansavimo programos. Čia nėra nei kriterijų, nei pakankamai skaidrumo, yra galimybė lėšas naudoti ir aplaidžiai, ir neūkiškai. Taigi rezultatas toks, kad valstybės biudžetas kiauras, galvojama, kaip įvesti kažkokius mokesčius“, – fiksuoto finansavimo sistemą kritikavo politikė.

R.Budbergytė įsitikinusi, kad valstybės kontrolės teikiamoms rekomendacijoms įgyvendinti stinga politinės valios. Kita vertus, pripažino politikė, nėra lengva susitvarkyti ten, kur daug metų yra netvarka.

„Kuo daugiau neskaidrumo, tuo lengviau politikams tvarkytis, kaip jie nori. Ne paslaptis, kad tokios programos yra labai patogios, ypač prieš rinkimus, nes, remiantis turimais asignavimais, galima kurti sau palankią rinkėjų nuomonę. Nenuostabu, kad ir neskubama susitvarkyti“, – tvirtino parlamentarė.

Reikia įšaldyti lėšų augimą

Valius Ąžuolas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija

Mes bandome koreguoti tokią sistemą. Valstybės kontrolė pateikė, kad iš fiksuoto finansavimo programų pernai liko nepanaudota apie 200 mln. eurų, jie persikelia į kitus metus. Pavyzdžiui, pernai buvo nepanaudota 85 mln. eurų, skirtų keliams. Matydami tokią praktiką, įregistravome atitinkamo įstatymo pataisą, kuria numatoma, kad jeigu Automobilių kelių direkcija nepanaudoja visų programos lėšų, tai 25 proc. jų turėtų atitekti savivaldybių kelių reikmėms. Panašiai reikėtų peržiūrėti ir kitas programas.

Viena vertus, tie fiksuoto finansavimo „pririšimai“ teoriškai gal ir nėra blogas sprendimas, bet tokių programų yra daug, joms tenka nemažai lėšų. O, pavyzdžiui, ugniagesių ar mokytojų atlyginimai nėra prie ko nors „pririšti“, nedidėja, kaip tų programų finansavimas.

Manau, reikėtų daugiau dėmesio skirti parlamentinei kontrolei, kad būtų aiškinamasi, kaip lėšos buvo panaudotos, kam skirtos, kokie tikslai pasiekti. Visos tos programos dabar išlieka, bet bent lėšų augimą teks įšaldyti. Kitų metų ekonomika neaugs taip sparčiai, kaip norėtųsi, tad reikia būti atsargesniems.