Pasak dr. Vido Žuraulio, gobtuvais, šalikais ar storomis kepurėmis apsimuturiavę vaikai, žinoma, labiau rizikuoja savo saugumu gatvėje, nes tai siaurina jų matymo lauką, riboja judesių laisvę, prislopina klausą, o tai tiesiogiai padidina potencialaus eism / BNS (Žygimanto Gedvilos) nuotr.

Vaikai, įbedę nosis į telefonus, į ausis įsikišę ausinukus ir nematantys bei negirdintys, kas vyksta aplink juos, yra opi problema ne tik automobilių vairuotojams, bet ir dviratininkams. Dviratininkai taip pat pastebi ir dar vieną pavojų. Dabar, kai yra šaltasis metų laikas, mažesniuosius tėvai stengiasi kuo šilčiau aprengti – apvynioti šalikais, šiltomis kepurėmis, gobtuvais. Žinoma, priekaištų dėl to, kad tėvai rūpinasi, kad šie neperšaltų, negali būti, tačiau, kaip sako dviratininkas Tomas, reikėtų pagalvoti ir apie jų saugumą. 

„Atvažiuojantį automobilį prirengti vaikai dar mato ir girdi, bet, pavyzdžiui, dviračio jau nebe. Todėl labai norėtųsi, kad tėveliai atkreiptų dėmesį ne tik į tai, ar vaikai šiltai apsirengę, bet ir į tai, ar jie viską gerai mato ir girdi per kepures, gobtuvus ar šalikus“, – kalbėjo Tomas.

Pėsčiųjų saugosi vairuotojai

Kėdainių rajono savivaldybės vicemeras Paulius Aukštikalnis taip pat yra aktyvus dviratininkas. Todėl buvo įdomu išgirsti ir jo, kaip vieno iš rajono vadovų, dviejų mažamečių vaikų tėčio ir dviratininko, nuomonę šiuo klausimu.

Anot vicemero, žinoma, kad tėvai, rinkdami vaikams drabužius ir avalynę, turėtų galvoti apie jų sveikatą, patogumą bei saugumą.

Kėdainių rajono vicemeras Paulius Aukštikalnis teigia vaikus saugiai elgtis gatvėje mokantis savo pavyzdžiu. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kėdainių rajono vicemeras Paulius Aukštikalnis teigia vaikus saugiai elgtis gatvėje mokantis savo pavyzdžiu. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Tačiau tikrai nemanau, kad gobtuvas gali trukdyti, jei vaikas moka ir žino, kaip elgtis gatvėje. Jei jis žinos, kad turi apsidairyti, tai drabužis neturėtų trukdyti. Kaip elgtis gatvėje ir saugumo pradžiamokslio turėtų mokyti tėvai“, – įsitikinęs P. Aukštikalnis.Galėtume sakyti, kad baigsis šaltasis metų laikas, nusirengs vaikai tuos didelius, šiltus rūbus ir problemos nebeliks. Tačiau turbūt ne mažesnė problema yra ir ta, kad vaikai šiais laikais vaikšto nepakeldami galvų nuo telefonų, ausyse įsikišę ausinukus, todėl jie nieko nemato ir negirdi, kas vyksta aplink juos. Tai nėra tik Kėdainių problema.

Paklaustas, ar yra kaip nors stengiamasi apsaugoti tokius neatsakingus eismo dalyvius, vienas iš miesto vadovų teigė, kad paradoksalu, tačiau labiau turėtų saugotis ne pėstieji, o vairuotojai.

„Man teko pastebėti, kad šalyse su aukšta vairavimo kultūra saugumas gatvėje netgi labiau priklauso nuo vairuotojo negu nuo pėsčiojo. Prieš dvidešimt metų man kėlė nuostabą Prancūzijoje, kaip vairuotojai saugosi pėsčiųjų, aplenkia juos gatvėje didžiausiu ratu, – prisiminė vicemeras. – Po truputį keičiasi vairavimo tradicijos ir pas mus – vairuotojai supranta, kad niekur nepaskubėsi, o pėsčiojo sužalojimas tai – blogiausia, kas gali nutikti.“

Moko savo pavyzdžiu

P. Aukštikalnio nuomone, sudėtinga vaikams išaiškinti ir įdiegti saugaus elgesio gatvėje pagrindus, tačiau, jo nuomone, tai geriausia daryti savo pavyzdžiu.

„Atrodo, kad visi stengiamės vaikus ugdyti saugumo, savęs saugojimo pagrindų, tačiau kaip tikslai įdiegti tai vaikui, ko gero, aš ir pats nežinau. Prie šio ugdymo prisideda daug įvairių institucijų. Reikia tikėtis, kad visi kartu padėsime suprasti ir mažam, ir dideliam, kad save reikia saugoti ir gatvėje elgtis saugiai“, – vylėsi pašnekovas.

Daug dviračiu važinėjantis vicemeras teigia didelių problemų, su kuriomis susiduria dviratininkai, nepastebintis.

„Dviračiu važiuoti Kėdainių rajone yra saugu, nėra labai didelio mašinų srauto, miesto gatvės geros. Važiuoti dviračiu vienas malonumas. Man asmeniškai niekas netrukdo – važiuoju ir su šeima, ir su savo vaikais. Yra tik keli pastebėjimai: vairuotojai dar nesilaiko taisyklės aplenkti dviratininką ne mažesniu nei 1 m atstumu ir kai kurie regioniniai keliai, pavyzdžiui, Jonavos link, yra prastos būklės, kad galima būtų važiuoti plentiniu dviračiu“, – savo pastebėjimais dalijosi P. Aukštikalnis.

Svarstys apie išmaniuosius šviesoforus

Paklaustas, kaip dviejų mažamečių vaikų tėtis rūpinasi savo vaikų saugumu gatvėje, pašnekovas sakė tiesiog rodantis tinkamą pavyzdį.

„Kaip ir minėjau, primenu apie taisykles, kaip pereiti gatvę, ir visuomet patikrinu, ar turi atšvaitus. Dviračiais mes važiuojame kartu, tai kartu įveikiame ir iššūkius. Vaikai, manau, mokosi iš mano pavyzdžio, o aš stengiuosi elgtis pagarbiai su žmonėmis ir gatvėje, ir kelyje, ir gyvenime“, – dėstė vicemeras.

Sausio pradžioje viename Lenkijos sotinės Varšuvos rajone buvo uždegtas šviesoforas „išmaniesiems zombiams“. Jis nuo ekranų nepakeliantiems akių žmonėms šviečia ant šaligatvio šviesoforo spalvomis ir taip informuoja, ar galima eiti per gatvę, ar reikėtų palaukti.

„Galbūt Kėdainiai paseks vieno Lenkijos miesto pavyzdžiu ir taps pirmuoju miestu Lietuvoje, kuriame atsiras specialūs šviesoforai „išmaniesiems“ žmonėms?“ – paklausiau vieno iš miesto vadovų.

„Kol kas tokio pasiūlymo nesvarstėme, bet būtinai pasidomėsiu ir apsvarstysime, o tada pasiūlysime bendruomenei“, – užtikrino P. Aukštikalnis.

Dr. Vido Žuraulio teigimu, Lietuvoje yra sukurta ir jau veikia žaidimo pobūdžio eismo saugumo supratimą lavinančios kompiuterinės aplikacijos. / Asmeninio archyvo nuotr.

Dr. Vido Žuraulio teigimu, Lietuvoje yra sukurta ir jau veikia žaidimo pobūdžio eismo saugumo supratimą lavinančios kompiuterinės aplikacijos. / Asmeninio archyvo nuotr.

Eismo ekspertas: saugotis turi visiVilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Transporto inžinerijos fakulteto Automobilių inžinerijos katedros docentas dr. Vidas Žuraulis sutinka, kad aprangos detalės kartais gali kelti pavojų eismo dalyviams.

„Gobtuvais, šalikais ar storomis kepurėmis apsimuturiavę vaikai, žinoma, labiau rizikuoja savo saugumu gatvėje, nes tai siaurina jų matymo lauką, riboja judesių laisvę, prislopina klausą, o tai tiesiogiai padidina potencialaus eismo įvykio tikimybę. Net ir itin švelnią žiemą tenka pastebėti tokių pėsčiųjų, – atkreipia dėmesį VGTU docentas. – Nors aprangos detalės ar stilius yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, tačiau apie minėtą savisaugos jausmą ir konkrečius veiksmus tokiais atvejais žmonėms reiktų priminti. Vaikams į tai turėtų būti atkreipiamas dėmesys tiek iš tėvų, tiek iš mokyklos ar net iš sąmoningesnių draugų pusės“.

Nors dr. Vidas Žuraulis į šią problemą labiau žiūri iš pačių pėsčiųjų savisaugos perspektyvos, tačiau vairuotojai ar dviratininkai taip pat turi neužmiršti, kad žmonės atviroje erdvėje, šiuo atveju gatvėje, jaučiasi laisvai ir nuolatinis dėmesys saugotis galimų pavojų jiems nėra būdingas, ypač vaikams. O eismas jau yra tapęs mums visiems įprasta aplinka ir visai šalia važiuojantys automobiliai nieko nestebina ar nebaugina.

„Prie triukšmo ir greičių mes iš dalies jau pripratome. Todėl vairuotojai, būdami padidintos rizikos šaltinio valdytojai, neišvengiamai turi pagalvoti ir apie supančius pėsčiuosius. Turi stebėti, ar jie kreipia dėmesį į artėjantį automobilį (pasisuka, sulėtėja, keičia ėjimo kryptį), ar pasyviai žingsniuoja savo mikroaplinkoje, kurią riboja striukės gobtuvas ar visą galvą apmuturiuotas platus šalikas“, – įspėja eismo ekspertas.

Apsaugoti pėstiesiems – vis modernesnės technologijos

Neatidūs pėstieji iš tiesų yra gana didelė problema. Žiūrint į gana nemalonią Lietuvos avaringumo statistiką išsiskiria didelė žuvusiųjų pėsčiųjų dalis mūsų keliuose ir gatvėse, kas nėra būdinga didžiajai daliai ES valstybių. Prie pėsčiųjų rizikingumo keliuose prisideda ne tik jau minėtas mus visur lydintis automobilių srautas, bet ir prie pėsčiųjų neatidumo bei rizikos prisidedančios technologijos – išmanieji telefonai, ausinės. O tiksliau – labai įtraukiantis naudojimasis jais.

„Su tuo galima kovoti kalbant apie saugumą ir avaringumą, rodant socialines reklamas, didinant teisinę atsakomybę, tačiau visgi svarbiausia yra žmogaus sąmoningumas ir tas pats minėtas savisaugos jausmas, – pabrėžia dr. V. Žuraulis. – Šias žmogaus savybes labiausiai lavina švietimas ir artimoji auklėjimo aplinka, todėl tai itin dažnai yra akcentuojama kalbant apie kovą su avaringumu.

Taip pat pasitelkiamos vis modernesnės techninės-technologinės priemonės: automobilių pažangios sistemos jau atpažįsta pėsčiuosius ir prireikus autonomiškai pradeda stabdyti, įrengiamos garsiniais signalais papildytos pėsčiųjų perėjos, žvilgsnio nuo telefono ekrano nepakeliantiems pėstiesiems montuojamas šviesoforo spalvas dubliuojantis apšvietimas šaligatvio dangoje ir kt.“

Geriausia pamoka – gyva pamoka

Tačiau, pasak eismo eksperto, vis dėlto vien tik modernios automobilių ir kelių infrastruktūros priemonės užsibrėžto tikslo sumažinti žuvusiųjų keliuose skaičių iki nulio („Vizija 0“) pasiekti pilnai nepadės. Neišvengiamai reikia atsigręžti į patį žmogų ir geriausia – į kuo jaunesnį.

Paklaustas, kaip turėtų būti ugdomi vaikai, kad saugus elgesys eisme jiems būtų įprastas ir savaime suprantamas, pašnekovas sako, kad tikriausiai skyriaus paskaitymas iš eismo saugumo knygos ar kelių eismo taisyklių čia duotų mažiausiai naudos.

„Jokiu būdu nesakau, kad taisyklių žinoti nereikia, bet čia kalba turėtų krypti efektyvaus ir įtraukiančio turinio link. Socialinės reklamos televizoriaus ekrane gali gana efektyviai paveikti tam jautresnių suaugusiųjų ar vyresnio amžiaus žmonių dalį, tačiau ne šių laikų jaunimą, – įsitikinęs VGTU docentas. – Eismo įvykiui prilygstančių vaizdų ir netgi gerokai „stipresnių“ vaikai prisižiūri veiksmo žaidimuose ar filmuose, todėl čia efektas nebus didelis.“

Todėl, anot dr. V. Žuraulio, gerokai didesnį įspūdį, o tuo pačiu ir poveikį saugoti save gatvėje, vaikams daro gyva pamoka su gelbėjimo tarnybų atstovu, kurios metu jis iš savo darbinės patirties papasakotų, kas seka po neatidaus pėsčiojo ar vairuotojo veiksmo gatvėje.

„Toks efektas geriausiai pasiekiamas dirbant su mažaisiais eismo dalyviais (pradinių klasių moksleiviais), o vyresniesiems turinį vėlgi reikia pritaikyti. Galbūt apsilankymas tose gelbėjimo tarnybose ar eismo įvykių tyrimo įstaigose bei draudimo kompanijose ir informacijos išklausymas iš specialistų lūpų jaunimui padarytų didesnį įspūdį, – svarstė eismo specialistas. – Žinoma, gyvi pavyzdžiai ir ne siaubą varančios, o susimąstyti verčiančios akistatos (pavyzdžiui, deformuotas automobilis po eismo įvykio, pokalbis su ilgalaikę traumą patyrusiu eismo dalyviu) visada poveikį tik sustiprins. Tik dirbant su vaikais nereikia perlenkti lazdos.“

Turint galvoje neišvengiamą vaikų potraukį išmaniesiems įrenginiams, dr. V. Žuraulio teigimu, Lietuvoje yra sukurta ir jau veikia žaidimo pobūdžio eismo saugumo supratimą lavinančios kompiuterinės aplikacijos.  Prie vienos tokių kūrimo esame prisidėję ir mes iš Vilniaus Gedimino technologijos universiteto.

 

Rasa JAKUBAUSKIENĖ