E. Kubiliaus/LRT nuotr.

Būtų gerai, kad politikai ne kalbėtų, o pradėtų daryti, sako Nemenčinės Gedimino gimnazijos technologijų mokytojas Kęstutis Vaišvila: „Šį rudenį norėjau padėti pareiškimą ir išeiti. […] Mano alga dabar mažesnė nei 2009-aisiais. Man gėda.“ Mokykloje dirbanti jo žmona dailės, technologijų bei braižybos mokytoja Jovyta Vaišvilienė priduria, kad atlyginimas nėra pagrindinė problema. Visa tai mokytojai pasakojo LRT RADIJO žurnalistams, kurie leidosi į kelionę „Aplink Lietuvą“.

Nemenčinės Gedimino gimnazijos mokytojai J. Vaišvilienė ir K. Vaišvila gyventi į Nemenčinę iš Žemaitijos atvyko prieš 39 metus. Kaip patys pasakoja, čia įsikūrus, buvo sunku susikalbėti lietuviškai.

„Kai prieš 39 metus atvažiavom gyventi į Nemenčinę, mažai kas lietuviškai sakydavo „labas“, „laba diena“, „sveiki“. Dabar viskas pasikeitę – ir parduotuvėje, ir miestelyje sveikinasi lietuviškai. Vos atvykus gyventi čia, buvo smūgis – autobusu važiuodama į Vilnių nesupratau, ką man sako lenkiškai. Gerai, kad viena moteris lietuviškai paaiškino, kiek reikia mokėti už bilietą. Lenkiškai taip ir nepramokau, nors suprantu, apie ką kalba. Anksčiau ir mokykloje buvo kalbama trimis kalbomis – lenkiškai, rusiškai ir lietuviškai“, – pasakoja Gedimino gimnazijos mokytoja J. Vaišvilienė.

Jos vyras technologijų mokytojas K. Vaišvila, dirbantis toje pačioje gimnazijoje, prisimena, kaip atsidūrė Nemenčinėje: „Buvęs mokyklos direktorius mane įkalbėjo čia atvažiuoti. Sovietiniais laikais reikėjo pabėgti nuo kariuomenės, tai bėgau ir atsidūriau čia. Taip Nemenčinėje ir užstrigau nuo 1979-ųjų. Mokėjau daugiau kalbų, bet dabar jau daug ką primiršau, rečiau naudoju šias kalbas.“


E. Kubiliaus/LRT nuotr.

Mokytojas pasakoja, kad mokyklą lanko vaikai iš mišrių šeimų – klasėje būna tik 2–3 vaikai, kurių tėvai yra abu lietuviai. Savo ruožtu J. Vaišvilienė priduria, kad klasėse vaikai skaidomi į mažesnes grupeles, kad geriau pramoktų lietuvių kalbos. „Bet labai daug vaikų ateina visiškai nemokėdami kalbėti lietuviškai. Pradinių klasių mokytojams tikrai labai sunkus darbus išmokyti, nekalbu apie lietuviškus posakius, išsireiškimus – tai yra dar sudėtingiau“, – pasakojo mokytoja.

Vis dėlto, pasak kalbintų mokytojų, dabartiniai vaikai yra labai žingeidūs ir labai greitai tobulėja technologijų srityje.

„Mes patys labai daug mokomės iš vaikų, ypač kompiuterinio raštingumo. Aš esu dizainerė, vedu dizaino pamokas, tai jiems viską teoriškai sakau, o jie man padaro praktiškai, nes jie žino n kartų daugiau“, – tikino J. Vaišvilienė.

Kaip teigia K. Vaišvila, keičiantis kartoms, vaikai pasikeitė labai stipriai. „Mums, vyresniems, suprasti, ar koks nors puslapis mums reikalingas ar ne, reikia dviejų minučių. Tiems, kurie jaunesni už mus, užtenka sekundžių, o dabartiniai 3–4 metų amžiaus vaikai per 0,2 sekundės atskiria, ar koks nors puslapis jiems naudingas ar ne. Atėjęs mokytojas į klasę, kur susirenka tokie vaikai, taip pat per tiek laiko turi juos sudominti“, – sako pašnekovas.

K. Vaišvila džiaugiasi, kad gimnaziją baigę mokiniai nepamiršta savo mokytojų ir mokyklos, noriai į ją sugrįžta pasisvečiuoti. „Mūsiškiai, baigę gimnaziją, nevažiuoja mokytis į Lenkiją, bet renkasi Daniją, Angliją, kitas šalis. Jie pasimoko ten ir grįžta į Lietuvą, sako, kad jiems čia labai gerai. Jei ir išvažiuoja, palaiko ryšį su mokykla, į ją sugrįžta. Neseniai buvo vienas atvažiavęs į svečius iš Vokietijos“, – prisimenam mokytojas.


E. Kubiliaus/LRT nuotr.

J. Vaišvilienė pasakoja, kad baigę Gedimino gimnaziją abiturientai neretai stoja į politikos mokslus, kitas specialybes Lietuvos aukštosiose mokyklose. „Tiek baigusieji mūsų gimnaziją, tiek Nemenčinės Konstanto Parčevskio gimnaziją stoja į politikus mokslus, įvairiausias kitas specialybes, kas anksčiau atrodė neįmanomi dalykai. Sekame tolimesnį savo mokinių kelią, žiūrime, kas kur stoja. Turiu pasakyti, kad dažnai jie būna seniūnais universitetuose, gana aktyvūs studentai“, – tikina mokytoja.

Norėjo mesti darbą

K. Vaišvila atvirauja, kad šiemet norėjo išeiti iš darbo: „Būtų gerai, kad politikai ne kalbėtų, o pradėtų daryti, nes šį rudenį jau norėjau dėti pareiškimą. Truputį pakalbėjom su direktore… Dabar mano alga, o aš dirbu pilnu krūviu, praktiškai mažesnė nei 2009-aisiais. Man gėda dėl tokios situacijos.“

Mokytojas turi ką atsakyti ir tiems, kurie kritikuoja mokytojų darbą. „Mokytojams pasako, kad jie blogai moko. Gerai, bet jei blogai mokome, kodėl vaikai atsiduria prestižiniuose Anglijos koledžuose, prestižiniuose universitetuose? Kodėl iš pasaulinių olimpiadų parsiveža apdovanojimus ir prizines vietas? „Forbes“ žurnale įrašyta, kad mūsų mokiniai užima prestižines vietas“, – vardija K. Vaišvila.

Vis dėlto, pasak mokytojos J. Vaišvilienės, atlyginimas nėra pagrindinė problema. „Aišku, norėtume uždirbti daugiau, kad galėtume tobulėti, išvažiuoti, nusipirkti knygų, galų gale – nueiti į koncertą ar teatrą, bet tai stengiamės padaryti kitais būdais. Manau, kad svarbiausias – ne atlyginimas, o pats požiūris. Kęstutis sako teisybę, kalbėdamas apie patyčias. Ne pačioje mokykloje, žinoma. Su vaikais dirbti nuostabu, o ir mūsų kolektyvas yra puikus. Netgi vieta šalia Vilniaus yra strateginė. Dar ir energijos yra, bet, žinokit, tas požiūris… Ypač nuo praėjusių metų rugsėjo. Aš iš tikrųjų tiek niekada neverkiau, kiek šiemet“, – pasakoja mokytoja.


E. Kubiliaus/LRT nuotr.

Kalbėdami apie gyvenimą Nemenčinėje mokytojai tikino, jog žmonės randa bendrą kalbą, tačiau vietos valdžioje situacija esą kita. „Valdžioje jaučiama skirtis. Apskritai, jei visoje respublikoje mažinamas mokyklų skaičius, čia yra atvirkščiai – mokyklų skaičius didinamas, tada kyla nesusipratimų. Lietuvos politikai turėtų burtis ir dirbti kartu, o ne atskirai“, – siūlė K. Vaišvila.

Mokytojas teigė besididžiuojantis žmonėmis, kurie sugebėjo paskelbti nepriklausomą Lietuvą. „Reikia neužmiršti, kad Vokietija ir Rusija – grandiozinės valstybės – buvo priverstos patikėti lietuvių nepriklausomybe. Tai yra gražu“, – kalbėjo mokytojas.

Artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui J. Vaišvilienė lietuviams palinkėjo būti labiau optimistiškais, darbštesniais ir geresniais, garsinti Lietuvą. „Mūsų Gedimino gimnazijos vėliavoje pavaizduota spiralė. Mes norime, kad iš tos spiralės mokiniai išsisuktų po visą pasaulį. Norisi, kad jie ir į šį kraštą grįžtų ar jame gyventų, garsintų jį“, – pridūrė mokytoja.