Socialiniame būste laikomas kelerius metus nepraustas, patalynės neturintis ligonis, apie kurį seniai žinojo atsakingi savivaldybės ir jos įstaigų tarnautojai.

Ką slepia užrakintos durys?

Tai, kad teko pamatyti, kaip gyvena 85 metų Jonas Marcikonis, dėkoti, ko gero, reikėtų Biržų rajono savivaldybės tarybos opozicijos lyderio verslininko Viktoro Rinkevičiaus šeimai. Jos narių valdoma bendrovė „Žydruva“ turi įsigijusi pirmuoju numeriu pažymėtą pastatą Birutės gatvėje. Šalia dabar verslo įmonei priklausančio mūro yra apšiurusių sandėliukų eilė ir lauko tualetas. Reprezentacinėje senamiesčio dalyje, prie Biržų pilies, stovintys avarinės būklės sandėliukai yra įmonės teritorijoje, jų priklausomybė niekaip neįteisinta. Aplinką tvarkyti norintys verslininkai pasirengę tuos statinius griauti. Apie tai informuota ir savivaldybės administracija, nes tualetų ir sandėliukų nugriovimas paliestų šalia stovinčio kito namo gyventojus. Birutės gatvės 3-iame name yra savivaldybės socialiniai būstai, kuriuose gyvena patys savo gyvenimo tvarkyti nebesugebantys žmonės.

Savivaldybė turi nutarti, kaip išspręsti gyventojų iškėlimo klausimą, kuris brendo jau seniai. Kai kurie būstai yra avarinės būklės, o gyvenimo sąlygos juose – antisanitarinės.

Išsirengusi apžiūrėti socialinių būstų savivaldybės komisija ne į visus butus patekti galėjo. Neatsivėrė durys dviejų butų, kuriuose gyvenančių ligonių iš akių neturėtų išleisti socialinės tarnybos.

Valdžios komisija turėjo kitokią misiją negu pamatyti, kaip paaiškėjo vėliau, seniai ignoruojamą realybę.

Pribloškiantis vaizdas

Į devintą dešimtį gerokai įkopusio senolio Jono gyvenimą pamatyti žurnalistei padėjo kaimynai. Tik jų prašymu senolis atidarė duris. „Čia aš netyčia apsimy…“, - sako ligonis, tarsi atsiprašydamas už balą, telkšančią ant grindų.

Stambus žmogus aprengtas plačiu moterišku sijonu, dengiančiu nepraustą kūną.

Ligonis labai sunkiai juda, tačiau pats nueina iki krosnies, kurią kūrena. Įsijungia ir viryklę, ant kurios kažką verda, o bevirdamas kartais užmiega. Senolio krosnis ir viryklė – pavojingi galimo gaisro židiniai. Ugniagesius į šį būstą dėl to jau yra tekę kviesti, kad dujų balionas nesprogtų. Dabar balionas, atrodo, tuščias.

Kambaryje, kuriame Jonas gyvena, yra spintelė. Ant jos – daugybė indų, priskretusių seno maisto. Jo vaizdas blogesnis negu kiaulidėse. Šalia - dubenėlis su varške, varškės sūrio. Šie produktai neatrodo pasenę. Tad kam laikomas senas supuvęs maistas, suprasti sunku.

Bute nėra šaldytuvo. Jonas girdomas vandeniu iš šulinio, nuo kurio turinio šiurpsta kiti namo gyventojai.

„Tai kaip jis neviduriuos, jeigu tą vandenį jam duoda ir dar maitina suplėkusiu maistu“, - sako kaimynas Antanas.

Įvairių ligų (diabeto ir kitų) kamuojamas žmogus jau kelerius metus neprausiamas. Neturi ir patalynės - guli tarp murzinų, pajuodusių skudurų…

Matė, žinojo, bet kas iš to…

Vasarą iš ligonio būsto sklinda smarvė ir veržiasi musių spiečiai.Pasak kaimynų Jasiulių, pas juos ateinantys anūkai pro Jono duris praeiti tegali užsiėmę nosis. Beje, nosis pirštais suėmę Joną lankė ir praėjusios kadencijos rajono vadovai.

„Jie viską žinojo ir matė, tik nieko nedarė“, - sako A. Jasiulis. Jam pritaria žmona.

Anot Jasiulių, kai jiedu smarvės ir musių neapsikentę „sudūkdavo“, tai kas nors iš savivaldybės ar Socialinių paslaugų centro ateidavo.

„Bet kas iš to jų pažiūrėjimo… Išeidavo, o niekas nepasikeisdavo. Jonas ir toliau šitaip rūgdavo… Žiūrėkit, yra rateliai, bet to žmogaus niekas niekada į lauką nėra bandęs išvežti. O apie prausimą nėra ir kalbos – gal nuo 2009 metų jis tik apšluostomas. Socialinė darbuotoja Birutė vandens, malkų atneša, bet nuprausti ligonio nėra galimybės“, - kalba kaimynė.

Dėl smarvėje ir nešvaroje besiveisiančių musių kaimynai kreipėsi pagalbos į Visuomenės sveikatos centrą. Sako, kad gavo atsakymą, jog už paslaugą reikia mokėti.

„Tai mes patys nusipirkome flakoną „Kobros“ nuodų ir išpurškėme koridorių“, - sako šalia Jono būsto gyvenantys pensininkai. Antanas pasakoja, kaip jam teko kirpti Jonui nagus. Jie buvę labai ilgi, net susisukę. Žirklės jų nebeįveikė, tad tekę imtis metalinės dildės.

Gauna maksimalią valdišką pagalbą

J. Marcikonis yra globojamas Socialinių paslaugų centro darbuotojų. Žodžiu, yra šios savivaldybės įsteigtos viešosios įstaigos klientas. J. Marcikonis turi būti lankomas penkias dienas per savaitę ir kasdien globojamas po 2 valandas.

„Šį žmogų mes žinome, jam yra teikiama pagalbos į namus paslauga. Tai yra maksimali pagalba“, - sako Biržų miesto seniūnijos socialinė darbuotoja Sandra Matiukienė.

Ji sako ne kartą buvusi Jono būste, mačiusi gyvenimo sąlygas.

Pasiteiravus, ar nekilo mintis, kur žmogus prausiamas, S. Matiukienė atsakė, kad tuo privalo rūpintis žmogų prižiūrintis Socialinių paslaugų centras. Anot jos, ligonį galima atvežti į specialius dušus.

„Tokią prausimo paslaugą galima organizuoti, juk yra dušai neįgaliesiems“, - sako socialinio darbo organizatorė.

O ką siūlo korespondentai?

Socialinių paslaugų centro (SPC) direktorius Eividas Šernas, korespondentės siūlymu apsilankęs ligonio būste, pripažino, kad sąlygos antisanitarinės. Regėjęs seną maistą, matęs, kad nėra šaldytuvo, tačiau išsiaiškinęs, jog kadaise jis lyg ir buvęs.

Patalynės nėra, nes Joną lankanti Birutė sakiusi, jog toks dalykas nebūtinas. Vyras esą patalus sukuičiantis, tad kam iš viso tie užvalkalai reikalingi. Tačiau visgi pažadėjusi, kad paims patalynės iš labdaros ir nuneš.

O kaip dėl prausimo? Anot E. Šerno, ligonį prižiūrinti darbuotoja sakiusi, kad jį apšluosto.

„Nėra kur prausti. O ką daryti? Ką jūs darytumėt?“ – klausė direktorius korespondentės.

Išgirdęs apie pirtį ar dušus, direktorius suabejojo, ar ligonį pavyktų išnešti iš buto.

Į klausimą, ką tada daryti ištikus gaisrui, kurio tikimybė labai reali, atveju, direktorius atsakė, kad tai jau būtų ugniagesių rūpestis.

„Jūs turite dvi galimybes – arba aprašyti, kokios baisios ligonio gyvenimo sąlygos, arba kokiomis sąlygomis turi dirbti socialinės darbuotojos“, - žurnalistų darbo alternatyvas siūlė direktorius.

Pasiteiravus, kokias pagalbos ligoniui alternatyvas Socialinių paslaugų centro vadovas mato, jis atsakė, kad šios taip pat esančios dvi – arba Joną perkelti į kitą būstą, arba apgyvendinti globos įstaigoje.

Direktoriui E. Šernui nuostabu, kodėl tokiam sunkiam ligoniui iki šiol neskirta slauga. Jis taip pat prisipažino, kad, dirbdamas merės Irutės Varzienės patarėju, rajono vadovų pasitarimuose ne sykį girdėjęs minimą Jono Marcikonio priežiūros problemą.

Dabar, pasidomėjęs J. Marcikonio byla, direktorius išsiaiškinęs, kad ligonio gyvenimo sąlygas yra mačiusios ir buvusios SPC vadovės – Aldona Šaknienė bei Rita Kuginienė.

„2015 metais Jonas Marcikonis aplankytas tris kartus“, - SPC dokumentų išrašus citavo direktorius E. Šernas.

Vadovai pasikeitė, o problema liko

Jonas tikino iš dabartinio būsto niekur nenorintis važiuoti – jis pasirengęs mirti ten, kur dabar gyvena. Jį lankanti Birutė esanti labai gera. Jis Birutei patikintis ir banko kortelę – moteris nuperkanti maisto, rūkalų. Į Legailių globos namus Jonas sako nieku gyvu nevažiuosiantis.

„Aš ten buvau – valgyt trūko, nes darbuotojos ten labai mažai uždirba, tai valdišką maistą suvalgo. O ką joms reikia daryti? Aš tai iš ten išėjau“, - senesnius laikus mena nemažą pensiją gaunantis vyras.

Apgailėtinai atrodantis stambus sijonuotas žmogus sunkiai švokščia, šiaip ne taip pasiekęs lovą. Pagaliau sukaupęs jėgas klausia korespondentės, ar ši kartais esanti ne iš valdžios žmonių.

„Jeigu būtumėt valdžia, tai labai prašyčiau… eutanazijos“, - sako žmogus.

„Situacija negera. Yra socialinės sistemos, reikia nustatyti, kuriai grupei šis žmogus priklauso, ir imtis priemonių“, - atsakė už socialinę sritį atsakinga mero pavaduotoja I. Varzienė, pasiteiravus, ką ketinama daryti su bejėgiu ligoniu.

Alfreda Gudienė

"Šiaurės rytai"