Arūno Cironkos koliažas

Sausio 3-iosios incidento, kai Trispalvės alėjoje buvo sulaikyta Lietuvos vėliava mosavusi mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė, aidas nerimsta iki šiol. Sausio 11 d. popietę Vilniuje, prie Karaliaus Mindaugo paminklo, įvyko mitingas „Lietuvos vėliavos neuždrausit!”. Pirmadienį sausio 13-osios A.G.Astrauskaitė, kaip sako pati, švęsti negalėjo. Iš jos pareigūnų paimta vėliava vis dar areštinėje.

„Vakaro žinių“ kalbinta profesorė, kultūros istorikė, viena iš „Nacionalinio susivienijimo“ steigėjų Rasa Čepaitienė neslepia, kad dalis visuomenės atpažino tam tikrą simboliką, primenančią sovietinius laikus. Profesorė įsitikinusi – jei tylėsime ir toliau, valdžia pasisavins ne tik tautinius simbolius.

– Akivaizdu, kad ne visuomenininkai ar patriotinės jėgos atvedė mus į šią situaciją. Tai buvo Vilniaus miesto valdžios su meru Remigijumi Šimašiumi priešakyje idėja pradėti šiuos istorinės atminties karus. Beje, aiškiai tam nepasiruošus. Tai parodė ir Jono Noreikos-Generolo Vėtros istorija, neseniai paviešinti dokumentai, kurie labai solidžiai jį išteisina. Panaši situacija ir dėl Kazio Škirpos – dar tebevyksta teismai, galutinis sprendimas dėl alėjos pavadinimo nėra priimtas. Tad piliečių nepasitenkinimas savivaldybės užmojais savavališkai perrašyti XX a. vidurio istoriją, prisidengus kovotojams už laisvę metamais nepagrįstais kaltinimais, yra teisėtas ir savalaikis.

Kalbant konkrečiai apie sausio 3 d. įvykius, visų pirma savivaldybės pareiškimas, kad alėjos pavadinimo užklijavimas esą buvęs vandalizmas, yra absurdiškas. Vandalizmas pagal apibrėžimą yra meno kūrinių niokojimas ar naikinimas. Vienos gatvės lentelės užklijavimas lipduku jokiu būdu neatitinka vandalizmo apibrėžimo, juolab niekam nebuvo padaryta jokia žala. Todėl situacijoje, kai buvo atsiųstos neadekvačiai didelės policijos pajėgos prieš kelis alėjoje pasirodžiusius asmenis, įžvelgčiau tiesiog tam tikrą Vilniaus miesto savivaldybės kerštą, nes ji jau yra pralaimėjusi moralinę kovą J.Noreikos atveju. Ir net patriotiškų piliečių bauginimą. Manau, ne pati policija priėmė tokius trumparegius sprendimus, pelnytai sukėlusius visuomeninį rezonansą. Juo labiau kad teisininkai jau išaiškino – nebūta jokio teisinio pagrindo ne tik sulaikyti kurį iš žmonių, tądien atėjusių pagerbti laisvės kovų dalyvių atminimo, bet ir iš viso kabinėtis prie jų. O jeigu policijai kilo įtarimai dėl nesankcionuoto mitingo, reikėjo tiesiog palaukti ir pažiūrėti, ką jie darys toliau, ir tik, esant reikalui, reaguoti.

– Nuo kada mojavimas Lietuvos trispalve tampa nusikaltimu?

– Labai simboliška. Veiksmas vyksta Trispalvės alėjoje, kur moteris mojuoja Trispalve. Ji nepažeidžia viešosios tvarkos, nebado su vėliavos kotu praeiviams į veidus, yra blaivi. Moteris policininkams prisistato, bet ji vis tiek buvo nuvežta į komisariatą, kur, panaudojus jėgą, priversta „išpurtyti“ savo rankinę. Negana to, jai nebuvo leista paskambinti advokatui, nebuvo iškviesta greitoji pagalba. Neįtikėtina. Ar mūsų policija tikrai dirba vadovaudamasi moto „Ginti. Saugoti. Padėti“? O gal atgimsta sovietinių mentų papročiai?…

Pribloškia ir tai, kad policijos generalinis komisaras Renatas Požėla socialiniame tinkle ima dalintis Dariaus Indrišonio straipsniu „Trispalvė nėra indulgencija“, jam pritardamas. Šiame straipsnyje autorius ciniškai kalba apie tai, kas būtų, jeigu žmonės, prisidengdami Trispalve, neva imtų daryti nusikaltimus. Taip visiškai apverčiamos priežastys su pasekmėmis. Nes mokytoja buvo sulaikyta ne todėl, kad darė kažkokį nusikaltimą, prisidengusi Trispalve. Būtent jos stovėjimas su Trispalve iššaukė įtarimus nusikaltus. Tai yra atvira demagogija, kurią, atkreipkite dėmesį, palaiko pats policijos generalinis komisaras.

– Tai buvo žinutė, parodanti, kas laukia kitų, drįstančių priešintis valdžios sprendimams?

– Ypač vyresnioji karta situaciją aiškiai atpažino ir perskaitė – žmogus su Trispalve šiandien, matyt, yra toks priešas valdžiai, kaip kad buvo sovietmečiu. Žinote, rugsėjo mėnesį rengiant mitingą, kurio metu buvo grąžinta J.Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta, skambinau vienam Seimo nariui kviesdama į šį renginį. Jis juokdamasis sulygino tai su 1988-aisiais metais. Bet šiandien mes gyvename valstybėje, kurioje neturėtume bijoti išeiti į gatvę ar rinktis į susirinkimus, kuriuos mums užtikrina Konstitucija ir įstatymai.

Atsiribokime nuo visų simpatijų ir konkrečių asmenybių. Jeigu gyvename teisinėje valstybėje, kiekvieno piliečio teisės turi būti vienodai gerbiamos. Viename tekste esu juokavusi apie tai, kad dabar jau turime dvi Lietuvas: LR ir LTSR. Pirmoji – Lietuvos Respublika. Antroji abreviatūra turėtų šifruotis taip: Lietuva Tik Saviems Rūpestinga. Arba, iš kitos pusės, Lietuva Tik Svetimiems Rūsti. Ši situacija akivaizdžiai tai paliudijo. Galime įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jeigu pilietis, tarkim, būtų mojavęs vaivorykštės spalvų vėliava. Ar policija išvis būtų išdrįsusi prie jo prikibti? O jeigu staiga išprotėję pareigūnai visgi būtų jį sulaikę ir nuvežę į komisariatą bei elgęsi taip, kaip buvo pasielgta su lietuvių kalbos mokytoja, kas būtų kitą rytą? Ko gero, ant kojų būtų pakelta ne tik policijos vadovybė, bet ir aukštieji politikai, griežtai reaguotų užsienio ambasados. Greičiausiai generalinis policijos komisaras bemat atsistatydintų, jau nekalbu apie tas policininkes, kurios lėktų iš darbo tą pačią akimirką…

– Kam naudinga, kad tos dvi Lietuvos egzistuotų?

– Svarbus klausimas yra valdžios atsakomybė. Ar ji tai daro, įsitikinusi savo tiesa ir norėdama žūtbūt perauklėti visuomenę pagal pažangias vertybes? Net nepaisant demokratijos ir pilietinių teisių bei laisvių? Ar ji suvokia, kad nuolatinis ir tyčinis visuomenės skaldymas bei kiršinimas veda prie jai pačiai nepageidautinų – mobilizacinių – procesų. Argi R.Šimašius, matyt, tikėjęsis, kad miestą išvalys nuo kažkokio menamo fašizmo, jaučiasi pasiekęs savo tikslų? Jeigu jis ketina ateityje likti politikoje, labai abejoju, kad jis siekė būtent tokio rezultato. Žmonės jau atpažįsta šias situacijas ir ima savarankiškai mąstyti. Net inteligentija, tradiciškai linkdavusi nusišalinti nuo politikos ir patylėti, kiek pastebiu, jau neapsikentusi to, kas vyksta, ima bruzdėti. Konfrontacija didėja. Visuomenės palaikymas aiškiai ne valdžios represinių pajėgų pusėje.

– Kodėl taip ilgai tylėta?

– Žmonės yra įbauginti, o gal net patys įsibauginę ir įsikalbėję baimes. Mes lyg ir 30 metų gyvename laisvėje, nėra imperijos, esame laisvi piliečiai. Tačiau kartais atrodo, kad baimės esama net žymiai daugiau nei sovietmečiu. Tuomet buvo aiškūs rėmai, kaip galima elgtis ir ką kalbėti, bet žmonės bent jau savo virtuvėlėse kalbėjo tai, ką iš tiesų galvojo. Šiandien socialiniai tinklai perėmė tų virtuvėlių vaidmenį, bet tai tik iliuzija. O kai nebėra aiškių rėmų, ko reikėtų bijoti, bijoma visko. Valdžiai tai paranku ir ji tai skatina – bijoti ir iš baimės niekur nesikišti.

Manau, incidentas Trispalvės alėjoje buvo lyg pabaksnojimas į visuomenę kaip į pakelėje gulintį žmogų, norint patikrinti, ar jis dar gyvas. Ar visuomenė sureaguos, ar dabar priešinsis? Visai nesvarbu, esi kairysis, dešinysis, žalias ar raudonas. Svarbu, ar tau rūpi pilietinės teisės. Jeigu tai atsitiko moteriai su Trispalve, tai gali atsitikti bet kuriam iš mūsų.

Valdžia oficialiai skatina patriotizmą, tuo pačiu aiškiai norėdama jį monopolizuoti. Švęskime tik taip ir tik tiek, kiek ji leidžia. Trispalvė, tarkim, Dalios Grybauskaitės rankose yra valstybės simbolis, o ta pati Trispalvė mokytojos Astros Astrauskaitės rankose jau yra fašizmas? Tai šizofrenija. Panašus bedantis parodomasis patriotizmas, beje, aktyviai skatinamas ir Rusijoje. Panašiai nubrėžiant taisykles, kad negalima peržengti valdžios leidžiamų rėmų. Įsigali dvi valdžios funkcijos – dekoracinė ir represinė. Lietuvoje matome siunčiant tą patį signalą – jeigu elgsiesi, kalbėsi, valstybę mylėsi ne taip, kaip valdžia nori ir iš tavęs tikisi, gausi per galvą taip, kad mažai nepasirodys. Baimė klesti ne tik dėl žmonių solidarumo stokos, bet ir dėl to, kad gyvename nukrikščionėjiškoje visuomenėje. Nebėra giluminės vilties, giluminės meilės, suvokimo apie gilesnę žmogaus misiją ir pašaukimą. Todėl lengvai linkstame į visas puses, priklausomai nuo to, koks ir iš kur pučia vėjas. Bet jeigu tiki Dievu, veiki pagal savo sąžinę, dirbi bendram labui, kas tau ką gali padaryti?

– Turime surasti kažkokį bendrą pagrindą, turinį, kuris suvienytų visuomenę?

– Mes kažkodėl nediskutuojame apie tai, kodėl apie 50 proc. Lietuvos rinkėjų nedalyvauja rinkimuose. Ko gero, jie visi juk nėra kažkokie „buduliai“ ar „pašalpiniai“, nežinantys ir nematantys, kas jų šalyje vyksta. Jie tiesiog nebemato prasmės, laiko politiką iš principo nešvariu reikalu, yra nusivylę eilinių „gelbėtojų“ pažadais. Mes gyvename visuomenėje, kurioje klesti ideologija, orientuota į individualizmą. Esame skatinami rūpintis tik savo šeima, namais, t.y. tik savo „darželiu“, bet, ginkdiev, ne plačiau. Žmogus yra paliekamas vienas su savo problemomis. Kaip matėme, netgi kažkokie sutelktumai privalo būti proginiai ir griežtai kontroliuojami. Todėl ir turime silpną bei valdžios prižiūrimą nevyriausybinį sektorių, menką savanorystės lygį, žemą pilietinį aktyvumą. Mums jau net keista matyti veiklas, daromas nesiekiant asmeninės naudos. Dažniausiai priekaištaujama, kad tai daroma tik norint valdžios arba savireklamai. Nebegalime patikėti artimo nesavanaudiškumu ir geranoriškumu. Turime kažkaip išsiveržti iš šių mąstymo rėmų. Nes kitaip, po vieną, mus lengvai gali suėsti be druskos. Bet istorija rodo, kad kai žmonės susiburia, net jei ir į nedideles grupeles, ir yra orientuoti į nesavanaudišką tikslą, situacija ima pamažu keistis. Ir tos baimės lieka mažiau. Dabar gi mes savanoriškai leidžiamės būti palaužiami. Vardan ko? Vardan įspūdingos karjeros, kurią galbūt kada nors padarysi? Sotesnio šaukšto? Tu gali nutylėti, kai kitą muša, kad išsaugotum savo darbo vietą, bet toksiška atmosfera liks ir po truputį nuodys viską aplinkui. O paskui stebimės savižudybių ar emigracijos mastais… Todėl siūlau pradėti nuo savęs – burtis ir nebijoti. Grįžti prie savo pačių tradicijų. Pradėti nuo artimųjų, kaimynų, bičiulių ir bendraminčių. Nes jei ne mes, tai kas?

 

Justina GAFUROVA