Pastaruoju metu į pamaldas Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje atėję žmonės pastebi permainas. Bažnyčios pastato viduje padaryti pertvarkymai vienus stebina ar net piktina, kitus - džiugina.

Daugybę metų toliausiai nuo įėjimo į bažnyčią buvęs Viešpaties stalas dabar patrauktas į kairę pusę ir pastatytas priešais sakyklą. Dalis suolų perstumdyta ir pastatyta taip, kad žmonės apie Viešpaties stalą susėstų ratu.

„Keičiama metų metais nusistovėjusi tvarka. Mes taip neįpratę. Kaip jie išdrįso? Gal bažnyčia bus paversta į sekmininkų?"- tokius ir panašius klausimus vieni kitiems išsako evangelikų reformatų tikėjimą išpažįstantys žmonės.

Biržų evangelikų reformatų parapijos klebonas, kunigas Rimas Mikalauskas teigia, kad tokie pertvarkymai yra laikini. Bet kada viską galima sugrąžinti į senąsias vietas. Dabar tiesiog išklausoma įvairių nuomonių ir žiūrima, kaip bendruomenei būtų geriau.

„Tai tik baldai. O Viešpaties stalas yra ne altorius, jis yra tam, kad prie jo būtų galima patarnauti bendruomenei", - įsitikinęs kunigas.

Kunigas sako vienas tokių sprendimų nepriėmęs. Ne kartą buvo kalbėta su parapijos seniūnais, bažnyčios tarnautojais, šis klausimas svarstytas parapijos valdyboje. Dalis žmonių permainas palaiko, kiti į tai žiūri santūriai, tačiau visi sutaria, kad kartu galime ieškoti tikinčiųjų bendruomenei naudingo sprendimo. Tikinčiųjų ir apskritai rajono gyventojų mažėja. O XIX amžiaus buities sąlygomis bažnyčioje yra nejauku, nepatogu, šalta, ypač tėvams su mažais vaikais.

„Jau daug metų bažnyčioje per pamaldas pirmosios eilių sekcijos būdavo tuščios. Žmonės įpratę susėsti suoluose arčiau išėjimo, paskutinėse eilėse. Todėl susirinkę tikintieji tarsi būdavo sau, o kunigas kitame bažnyčios gale, už presbiterijos tvorelės, - sau. Senais laikais buvo tokia tvarka, kai kunigai - paprastai - bajorų kilmės, o parapijiečiai - lietuviai baudžiauninkai. Laikai jau seniai pasikeitė, tačiau sąmonėje toliau tarsi lieka pasidalijimas į „prastuolius" ir „iškiliuosius". Norėčiau ne tik matyti savo parapijiečių akis, bet kad ir jie nebijotų pažvelgti vieni į kitus. Pakeitus suolų padėtį, bendruomenė labiau susitelkia aplink Viešpaties stalą ir Dievo Žodį, jo skelbimą. Sykiu priartėja vienas prie kito ne tik fizine, bet ir dvasine prasme", - kalbėjo kunigas Rimas Mikalauskas.

Tokia tvarka, kai suolai išdėstyti aplink sakyklą ir Viešpaties stalą, yra evangelikų reformatų bažnyčiose tose šalyse, kur dominuoja evangelikų reformatų išpažinimas. Tarkim, Olandijoje ar Vengrijoje, Vokietijoje - ten, kur bažnyčios buvo statomos po Reformacijos.

„Mes, lietuviai evangelikai, gyvendami su katalikų tikėjimo žmonėmis, perimame daug jų bruožų, kaip ir jie perima mūsų. Bet ne visuomet tie perimti bruožai yra naudingi mūsų išpažinimui. O mes tokiu sprendimu kaip tik įtvirtiname Reformaciją, kai Dievo Žodis ir sakramentai skirti vienam tikslui - Kristaus Surinkimui ir yra evangelikų reformatų teologijos ašis", - įsitikinęs kunigas Rimas Mikalauskas.

Kunigas sakė, kad pakeitus Viešpaties stalo vietą jis taip pat pasijuto išėjęs iš savo komforto zonos, kai už jo galėdavo melstis vienas, toli nuo bendruomenės akių.

„Išėjau pas žmones, nes man rūpi Kristaus pašaukimas skelbti Dievo Žodį ir maitinti tikinčias sielas. Jei ne tos tuščios suolų eilės tarp manęs ir sėdinčių bažnyčios „galiorkoj", man nė į galvą nebūtų atėję bažnyčioje ką nors keisti", - sakė R. Mikalauskas.

Kunigas išklausė nesutinkančių su nauja tvarka motyvus. Vienas jų - kad žmonės neįpratę prie to, kas yra dabar. Kitiems pritrūko architektūrinės simetrijos, nepatinka estetinė išvaizda.

Pašnekovui atrodo, kad žmones gąsdina pokyčiai - kai pasaulis nuolat keičiasi, jie norėtų, kad bent vienoje vietoje - bažnyčioje, būtų stabilumas.

„Visą laiką suvokiame, kad imdamiesi ko nors naujo galime suklysti. Laisvas žmogus tas, kuris pripažįsta savo klaidas. Jei nepasiteisins, bet kada galėsime viską sugrąžinti į senąsias vietas. Mano troškimas - kad bažnyčia netaptų muziejumi, kad ji liktų gyvos tikinčiųjų bendruomenės maldos namais", - sakė kunigas R. Mikalauskas.

Pašnekovas kalbėjo, kad jie vertina nuomonę tų žmonių, kurie kiekvieną sekmadienį lankosi pamaldose bažnyčioje ir nespinduliuoja pykčiu.

Anot jo, Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje nuolat būdavo kas nors keičiama. Korekcijas įnešdavo pats gyvenimas, jomis prisitaikoma prie laikotarpio. Tarkim, pagrindinis ant sienos kabantis užrašas „Vienam Dievui garbė" buvo pakeistas ir perrašytas lietuvių kalba vietoj lotyniško. O kiek diskusijų sukėlė 1910 metais išleistas S. Dagilio giesmynas, kuriame Dovydo psalmės nebebuvo išskirtos atskirai nuo giesmių ir pats tekstas išspausdintas ne gotiškomis, o lotyniškomis raidėmis!

Tarpukariu buvo šviesiai perdažyti bažnyčios suolai, sakykla ir pats Viešpaties stalas, įrengtos marmuro grindys. Bažnyčios gale nebuvo pertvarų, jos atsirado 1948 metais, kai iš bendruomenės sovietai atėmė kleboniją, parapijos namus ir reikėjo įrengti patalpas parapijos poreikiams pačioje bažnyčioje.

Beje, tai ne vieninteliai pastaruoju metu planuojami pasikeitimai Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje. Jau ruošiami planai ir renkamos aukos įrengti šiltą vaikų žaidimų kambarį ir sanitarinius mazgus. Svarstoma, kaip atskirti bažnyčios šonines ir galinę erdves ir jose įrengti naudingas šildomas patalpas, nesuardant bendros bažnyčios erdvės. Arčiau pagrindinio bažnyčios įėjimo reikėtų įrengti zakristiją, didesnę šildomą parapijos salę, kurią būtų galima naudoti pamaldoms žiemos metu ar didesniems tikinčiųjų susirinkimams.

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"