Patyręs nusikaltėlis, ne kartą kvostas policijos pareigūnų ir perėjęs teismų maratonus bei krimtęs kalėjimo duoną, neretai galop turbūt pervargsta nuo kasdienės įtampos ir nesėslaus gyvenimo būdo, tad arba nurimsta ir toliau gyvena nebeįkliūdamas, nors garbingai laikosi vadinamosios nusikaltėlių subkultūros tradicijų (nesidalija savo paslaptimis, nekalba apie buvusius bendrus), arba elgiasi priešingai – teikia informaciją teisėsaugai apie dar neištirtus nusikaltimus, išduoda draugus. Taip išaiškinama nemažai praeities nusikaltimų. Vis dėlto ne visada tai patvirtina ir teismas.

Tokia didžiulės apimties byla, kurioje tyrėjai pernai džiugiai skelbė atskleidę ne vieną Marijampolės krašte dar 2000–2008 metais įvykdytą skandalingą nusikaltimą, galima vadinti marijampoliečio Aurelijaus Bartuškos (38 m.) baudžiamąją bylą. Joje šis nevedęs, nedirbantis, 3 kartus teistas vyras buvo kaltinamas organizuotoje grupėje vykdęs plėšimus ir su bendrininku nušovęs jauną marijampolietį – kolegijos studentą. Visi šie nusikaltimai ilgus metus buvo neatskleisti, sukaupti tyrimo duomenys dūlėjo policijos kabinetuose, o nukentėjusieji keikė „bedantę teisėsaugą“ ir kantriai laukė, kol kada nors nusikaltimai galbūt bus išaiškinti ir nusikaltėliai sulauks atpildo.

Kol nuo 2016-ųjų birželio 30-osios šioje byloje vyko Kauno apygardos teismo (KAT) posėdžiai, turbūt mažai kas pamanė, kad teismas nepatvirtins ikiteisminio tyrimo surinktos medžiagos, nes tyrimui vadovavo ir bylą su kaltinamuoju aktu teismui perdavė ne kokie nors pirmamečiai prokurorai, o patyrę šalies Generalinės prokuratūros pareigūnai.

Dar nagrinės ir LApT

Galiausiai, jau šių metų liepos pradžioje, KAT šioje byloje paskelbė nuosprendį. Juo A. Bartuškos, pravarde Aurė, kaltė pripažinta dėl trijų skandalingų plėšimų, bet dėl Marijampolės kolegijos studento Martyno Bacevičiaus (21 m.) nužudymo Aurė išteisintas. Visi duomenys, „skandinę“ Aurę dėl šio nužudymo, teisme pavadinti „tik prielaidomis“.

Taigi už plėšimus A. Bartuškai teismas paskyrė 10 metų nelaisvės bausmę, tačiau bausmė iškart pailginta dar metais, nes teismas subendrino ją su dar neatlikta ankstesniąja.

Į bausmės laiką įskaičiuojamas ir laikas, nuo 2015-ųjų spalio jau praleistas už grotų, kai tik Aurė, tuokart dar tik įtariamasis, buvo suimtas.

Kartu su A. Bartuška dėl studento nužudymo buvo teisiamas ir marijampolietis Mantvydas Bendoraitis (34 m.), anksčiau už įvairius nusikaltimus teistas 6 kartus, šeimą turintis vyras, pastaruoju metu gyvenantis ir dirbantis Vilniuje. Jo kaltė teisme neįrodyta – vyras irgi išteisintas.

Tačiau galutinis taškas šioje byloje dar nepadėtas, mat šį KAT verdiktą Lietuvos apeliaciniam teismui (LApT) apskundė ir nužudyto studento tėvai, ir kaltinimą palaikantis prokuroras. Tad ką nuspręs LApT, paaiškės vėliau, galbūt metų pabaigoje.

„Svieto lygintojai“

Dar iki teismo Generalinės prokuratūros atstovai skelbė, kad minėta byla – nusikalstamos Jakštų gaujos narių nusikaltimų atspindys. Jakštai, kurių vardas kildinamas iš jų lyderio Arūno Jakšto (52 m.), vieno iš organizuoto nusikalstamumo pradininkų Marijampolėje, pavardės, kadaise (apie 1990–1993 metus) labai aktyviai veikė kaip „svieto lygintojai“ – reketininkai ir chuliganai.

Jakštai, vadovaujami A. Jakšto, kuris bendraudavo su kitų miestų organizuotomis grupėmis ir turėdavo nusikalstamų ryšių užsienyje, nuo pradžių užsiėmė turto prievartavimu, kaip buvo labai madinga Lietuvoje 1990–1996-aisiais, plėšimais, vagystėmis, vėliau – kontrabanda, sukčiavimu, narkotikų platinimu. Viskuo, kas neša greitą ir gerą pelną.

Iš pradžių policijos pareigūnai priskaičiuodavo iki dešimties Jakštų gaujos narių, visi jie neišvengė teismo bausmių, bet vėliau Jakštai tik „dauginosi“. Senuosius vis pakeisdavo nauji, jaunesni. Anot policininkų, jauniems Suvalkijos nusikaltėliams buvo (turbūt ir yra) savotiška garbė vadintis Jakštais – tuo tarsi siunčiama žinutė aplinkai, kad jie yra organizuoti, vieningi, drąsūs, galingi, tad jų reikia bijoti ir jiems paklusti. O iš tiesų, pasak policininkų, būriai jaunųjų Jakštų net nematę „legendinio“ A. Jakšto, tačiau jiems šis vardas svarbus.

„Akistata“ ne kartą yra rašiusi apie jaunosios Jakštų kartos įvykdytus nusikaltimus – reketą, automobilių vagystes, plėšimus, ir vis kartota, kad pats A. Jakštas kartu nedalyvavo arba bent neįkliuvo. Tačiau pernai visuomenei paaiškėjo kitokia tiesa, kai vienas žinomiausių Marijampolės krašto „autoritetų“ A. Jakštas Kauno apygardos teismo nuosprendžiu buvo pasiųstas kalėti net 11 metų. Tiesa, po to LApT šią bausmę sumažino vos iki 3 metų ir 2 mėnesių. Žymųjį nusikaltėlį įklampino heroinas. „Akistata“ apie tai plačiai rašė.

Prakalbo bendrininkai

Tuokart „Akistatoje“ rašyta ir tai, kad savo lyderį dėl heroino teisėsaugininkams išdavė jo paties bičiuliai, bendražygiai, Jakštų gaujos nariai – marijampoliečiai Martynas R. (35 m.) ir Eduardas J. (35 m.), ilgam atsidūrę už grotų po kitų įvykdytų nusikaltimų. Šie daug kartų teisti du Jakštai nusikaltimą (dėl heroino) vykdė ir su A. Jakštu, tačiau už tai nebuvo teisiami – kaip ir priklauso, gavo dovaną iš teisėsaugininkų mainais už suteiktą svarbią informaciją apie organizuotos gaujos vykdytus nusikaltimus.

Tad štai dabar galima teigti, kad tie patys Martynas R. ir Eduardas J. į teisiamųjų suolą už labai senus nusikaltimus patupdė ir jau minėtus A. Bartušką bei M. Bendoraitį.

Tiesa, A. Jakštas ir jo kartu nuteisti bendrai, neprisipažinę dėl prekybos narkotikais, tikino teismą, kad „išdavikais“ tikėti negalima, nes vienas jų – narkomanas, esą paleidęs liežuvį dėl kvaišalų poveikio, o kitas – žudikas, esą „ne be reikalo“ išvengęs įkalinimo iki gyvos galvos už 2012 metais Marijampolės pakraštyje nušautą merginą, kai kerštaudamas apšaudė jos mylimojo šeimos namą. Panašiai kalbėjo ir neseniai nuteistas A. Bartuška bei kartu kaltintas M. Bendoraitis. Po jų išsakytų nuomonių tegalima manyti, kad geranoriškai duoti parodymus, kaip patys tvirtino, sutikę Martynas R. ir Eduardas J. bei dar toks Raimundas J. tikėjosi naudos sau iš teisėsaugininkų. Viena dovana akivaizdi – nė vienas jų nebuvo teisiamas kartu su A. Bartuška, nors prisipažino kartu dalyvavę.

Beje, visus minėtus asmenis Marijampolės policija priskiria Jakštų gaujai. A. Bartuška neigė, kad jis – šios gaujos narys. Neigė ir visus jam inkriminuotus kaltinimus, tad net nedavė išsamesnių parodymų, nes esą „neturįs ką pasakyti apie fantazijas ir pasakas“.

Apiplėšė kaimo paštą

Vadinamojoje A. Bartuškos byloje įvykiai sugrąžina į 2000-ųjų gegužę, kai paskutinį mėnesio šeštadienį, anksti ryte, buvo įžūliai apiplėštas Netičkampio kaimo paštas. Ši gyvenvietė yra visai netoli Marijampolės, už 3 kilometrų, todėl nusikaltėliams iš Marijampolės buvo labai patogu ruoštis nusikaltimui – iš anksto dažnai atvykti į gyvenvietę ir žvalgytis prie pašto, tyrinėti jo darbuotojų įprastą režimą, suprasti, kada pašto lankytojų būna mažiausiai.

Teismas nustatė, kad ankstų gegužės 27-osios rytą į Netičkampį dviem automobiliais atvyko mažiausiai 6 vyrai, pasirengę plėšti. Tiesa, teisiamas buvo tik A. Bartuška, nes kiti išvengė teismo arba dėl ligos, arba dėl to, kad bendradarbiavo su teisėsaugininkais ir taip padėjo atskleisti nusikaltimo detales, arba liko nenustatyti (2) iki šiol. Teigiama, kad plėšime dalyvavo ir keli kauniečiai – Agurkinių gaujos nariai.

Atvykusieji buvo sužinoję, kad tą dieną pašto automobiliu iš Marijampolės bus atvežami pinigai pensijoms mokėti. Vieni plėšikai liko laukti netoli pašto, o kiti, tarp kurių buvo ir Martynas R. bei Aurė, įbėgo į kaimo paštą, vos tik į jį įėjo dvi darbuotojos, pasiėmusios viską, ką atvežė Marijampolės pašto tarnybinis automobilis. Kaukėti plėšikai pašte užklupo tris pašto darbuotojas ir kelis ankstyvus klientus, visiems įsakė gultis ant grindų veidu į jas ir pareikalavo pinigų, surišo žmonėms rankas ir kojas, nutraukė auksinį žiedą nuo vienos moters piršto, iškraustė kitos darbuotojos rankinę...

Kai vienas vyras neketino paklusti, buvo apdaužytas.

Visa tai truko 5–7 minutes.

Kai plėšikai išbėgo, paaiškėjo, kad jie pasiėmė maišus su atvežta korespondencija ir pinigais (per 800 litų, arba per 230 eurų), skirtais net tik Netičkampio apylinkių pensininkams, bet ir tolimesniems, nes Centrinio pašto automobilis tądien turėjo aplankyti kelis pašto skyrius. Taip pat atėmė pašto vairuotojo turėtą tarnybinį ginklą, mobilųjį telefoną, grynųjų pinigų. Galiausiai plėšikai užgrobė ir pašto automobilį – juo išvažiavo.

Kruopščiai ruoštasi

Po nusikaltimo nukentėjusieji pasakojo, kad plėšikai daugiau kalbėjo rusų kalba, bet jiems tai blogai sekėsi, tad spėta, jog tai buvo lietuviai, mėtę pėdas – vaidinę rusus.

Tą pačią dieną pašto automobilis buvo surastas netolimame Buktos miške, patyręs avariją. O pačių plėšikų pėdsakai buvo jau dingę – ir taip net iki pat 2015-ųjų, kai buvę sėbrai išdavė A. Bartušką.

Teismas nustatė, kad tai buvo organizuotas plėšimas – jam rengtasi iš anksto, nusikaltėliai tardavosi, kaip veiks, planavo kiekvieno vaidmenį, apsirūpino kaukėmis ir šaunamaisiais ginklais, lipniąja juosta žmonėms rišti, taip pat radijo stotelėmis, kad galėtų patys operatyviai bendrauti. O po plėšimo nusikaltėliai, sudeginę savo drabužius ir pašto maišus nuo pinigų, patraukė Prienų miško link, ten viską aptarė ir vėliau pasidalijo pinigus.

Už šį plėšimą teismas paskyrė A. Bartuškai 7 metų nelaisvės bausmę, tik ji gerokai sutirpo, kai bausmės už visus nusikalstamus epizodus buvo subendrintos (bet ne sudėtos, kaip norėtų daugybė dorų Lietuvos žmonių). Taip pat teismas įpareigojo A. Bartušką atlyginti Lietuvos paštui tuokart padarytą materialinę žalą (dėl pagrobtų pinigų ir pagrobto automobilio)  – sumokėti per 40 000 eurų.

Juodas mirties šešėlis

Kitas ilgai buvęs neatskleistas plėšimas, kuris tik neseniai „priduotas“ teisėsaugininkams tų pačių bendrų, yra juvelyrikos dirbinių parduotuvės apiplėšimas Vilkaviškyje 2001-ųjų sausio pabaigoje. Nusikaltimas tuo metu sulaukė didelio atgarsio ne tik Vilkaviškio krašte, bet ir visoje Lietuvoje – buvo labai išgąsdinti prabangių prekių pardavėjai.

Teismas nustatė, kad parduotuvę apiplėšė tas pats Aurė su bene 4 bendrininkais. Tarp jų buvo ir su teisėsauga bendradarbiauti neseniai sutikęs jau minėtas Jakštų narys Eduardas J.

Beje, šį nusikaltimą galima vadinti ir mirties palytėtu, nes du Aurės bendrininkai visai netrukus, praėjus vos 3 mėnesiams, žuvo per avariją Marijampolėje, o vieną – marijampolietį Artūrą K. – vėliau (kitomis aplinkybėmis) irgi ištiko ankstyva mirtis. Per avariją žuvo marijampolietis Klaidas T. (26 m.) ir vilkaviškietis Aurimas G. (20 m.) – jie kartu važiavo automobiliu BMW. Su jais iš naktinių linksmybių tuokart vyko ir tas pats Eduardas J. (tuomet 19 m.), bet žūties išvengė. Jau tada Suvalkijos policininkai juos visus siejo su nusikalstamu pasauliu.

Suluošinta pardavėja

O minėtam juvelyrikos dirbinių parduotuvės plėšimui, anot teismo, nusikaltėliai irgi ruošėsi iš anksto – stebėjo vietą, domėjosi parduotuvės darbo laiku, įvertino aplinką, kad po nusikaltimo galėtų lengvai atsitraukti.

Kaip teisme liudijo Saulė G., tuomet dirbusi pardavėja toje parduotuvėje, apie 17 valandą į parduotuvę įėjo stambaus sudėjimo nepažįstamasis (Aurė), apžiūrėjo prekes – domėjosi keliais žiedais, tuomet staiga kumščiu smogė pardavėjai per galvą, ir moteris nukrito praradusi sąmonę.

Tuomet įėjo du Aurės bendrininkai ir iš vitrinų prigrobė juvelyrinių dirbinių už daugiau nei 16 000 litų (kone 5000 eurų). Su grobiu plėšikai pabėgo pas atokiau jų laukusį dar vieną bendrininką su automobiliu.

Bėgančius plėšikus matė netoliese čiuožinėję jaunuoliai.

Aurę tuokart iš policininkų parodytų nuotraukų atpažino pardavėja Saulė G., per plauką išvengusi mirties po sunkios galvos traumos. Moteriai, kurią sunkiai sužalotą parduotuvėje aptiko praeiviai, buvo atliktos kelios operacijos, ji liko gyva, bet tik perpus darbinga iki šiol.

Pagrobtas brangenybes plėšikai netrukus išpardavė.

Nusikaltimas ilgai buvo neišaiškintas – iki tol, kol pradėjo kalbėti plėšime dalyvavęs Eduardas J. Dėl teisėsaugininkams suteiktos svarbios informacijos jis nebuvo teisiamas.

O A. Bartuškai už šį plėšimą teismas skyrė 8 metus nelaisvės, bet ši bausmė irgi aptirpo subendrintoje galutinėje bausmėje (10 metų). Pats A. Bartuška kategoriškai neigė dalyvavęs šios parduotuvės plėšime ir nieko daugiau neaiškino. Iš jo dar priteistas parduotuvės savininko ieškinys – kiek per 4700 eurų.

Įrodyta tik DNR dėka

Nuo 2006-ųjų balandžio Marijampolės policija aiškinosi, kas tuokart įžūliai iš pat ryto apiplėšė privačios metalo supirktuvės vadybininką. Šis, į kabinetą netikėtai įėjus dviem asmenims, buvo sumuštas, pargriautas su kėde, jam grasinta peiliu. Bendrauta rusų kalba. Galiausiai palaužtas vyras buvo dar ir surištas. Abu plėšikai atėmė darbuotojo asmeninius ir rastus bendrovės pinigus  – iš viso 20 200 litų (beveik 6000 eurų), o tuomet pabėgo.

Abu plėšikai iškart buvo atpažinti iš nuotraukų paties nukentėjusiojo ir kelių liudytojų, tačiau sučiuptas buvo tik vienas – daug kartų teistas marijampolietis Edvinas Beniulis (28 m.). Netrukus jis buvo paleistas, nes pritrūko jo kaltės įrodymų. Ir tik po 7 metų, kai tamsios bylos medžiagą peržiūrėjo Kauno prokurorai, tyrimas buvo atnaujintas, o E. Beniulis nuteistas kalėti 5 metus. Vyrą išdavė jo pirštų atspaudai.

DNR tyrimo pagalba buvo nustatytas ir antras plėšikas – A. Bartuška. Jis pats tai kategoriškai neigė. Tačiau buvusį bendražygį išdavė dar ir jau minėtas Eduardas J., žinojęs apie tą plėšimą. Teismas nustatė, kad liudytojų parodymai neprieštaringi. Todėl A. Bartuškai už šį plėšimą paskirta 5 metų nelaisvės bausmė (iki bausmių subendrinimo).

Mirtini šūviai naktį

Ir dar vienas nusikaltimas, dėl kurio buvo kaltinamas A. Bartuška, tai studento Martyno Bacevičiaus nužudymas Marijampolėje 2008-ųjų gegužės pabaigoje. Šio rezonansinio nusikaltimo tyrimas sparčiau, kaip tada atrodė, pradėjo judėti irgi tik prakalbus minėtiems Jakštams.

Kai po sudėtingo tyrimo teismas pernai atvertė šią bylą, A. Bartušką ir M. Bendoraitį dėl studento nužudymo kaltinę prokurorai aiškino, jog buvę du motyvai, kurie skatino abu šiuos vyrus veikti. Pirma, A. Bartuška įtarė, kad būtent Martynas apšaudė jį 2008-ųjų vasario pradžioje Marijampolėje, prie sporto klubo, ir sužalojo, greičiausiai vykdydamas Aurės priešininkų užsakymą. Antra, liudijama, kad Martynas tuo metu neatsiskaitė vienam meistrui už automobilyje įrengtą slėptuvę, skirtą kontrabandinėms cigaretėms gabenti – nesumokėjo 3000 litų (per 870 eurų), o meistras dėl skolos kreipėsi „užtarimo“ į nusikaltėlį M. Bendoraitį. Taip Martynui buvo „uždėta bauda“.

„Akistata“, iškart po įvykio bendravusi su M. Bacevičiaus tėvais, kai kuriais draugais ir pedagogais, primena, kad jis buvo tvarkingas geros šeimos sūnus, gerai mokėsi Marijampolės kolegijos trečiame kurse – ruošėsi tapti socialiniu darbuotoju. Bet Marijampolės policijos pareigūnams studentas buvo žinomas. Tiesa, su nusikalstamomis gaujomis nesietas.

Vaikinas buvo apšaudytas naktį, tuoj po vidurnakčio, kai ėjo namo, prieš tai laiką leidęs su draugais, ir suko savo laiptinės daugiabutyje link. Martyną pašovė, balkone rūkiusio kaimyno teigimu, du iš tamsos išnirę asmenys, vilkėję tamsiais drabužiais, ir jie tuoj pat pasišalino.

Pašautas į pilvą vaikinas liko prie namo ir apie faktą parašė žinutę savo artimai draugei, dar paskambinęs pranešė vienam savo bičiuliui, tada – ir tėvams. Kai atbėgo tėtis, netrukus atvyko ir greitoji pagalba. Tačiau Martyno gyvybė užgeso po geros valandos, kai jis jau buvo nuvežtas į Marijampolės ligoninę.

Nugramzdinta viltis

Tėvai iki šiol įsitikinę, kad jų sūnus su Marijampolės nusikaltėliais nebendravo – antraip esą būtų maudęsis prabangoje. Tačiau teisėsaugininkai surinko daugybę informacijos, liudijančios, kad M. Bacevičius daugiau ar mažiau pažinojo nemenką grupę nusikalstamo pasaulio atstovų – net ir skambino pašautas pirmiausia vienam iš jų, o tik tada tėvams.

Bet kas iš tikrųjų siejo Martyną su žinomais nusikaltėliais, kol kas taip ir lieka neatsakyta. Tikėtasi tai sužinoti A. Bartuškos ir M. Bendoraičio teisme, tačiau teismas nustatė, kad abiejų kaltinamųjų kaltę liudija tik keli įslaptinti liudytojai ir prakalbę buvę sėbrai. Jie įvykio nematę, tik žiną apie tai iš kitų nusikaltėlių pasakojimų. Daugiau įrodymų žudikų kaltei pagrįsti teismas nenustatė. Atvirkščiai – pavyzdžiui, pagal užfiksuotus jų pokalbius telefonu nustatė, kad kaltinamieji lemiamu momentu buvo skirtingose Marijampolės vietose – taip, dar nemiegoję, skambinę ir telefonu, tačiau esą visai ne dėl kokių nors šūvių, o dėl asmeninių kasdienybės reikalų...

Ginklai, iš kurių šauta į studentą, nesurasti, tik pagal po šūvių likusius pėdsakus nustatyta, kad būta dviejų pistoletų. Taip pat nustatyta, kad šauta iš arti. Teismo manymu, studentas savo užpuolikus matė, tad turėjo pažinoti, jeigu tai buvo A. Bartuška ir M. Bendoraitis. Tačiau niekam, su kuo dar bendravo sužalotas Martynas, jis žudikų vardų nepasakė...

Be to, nėra duomenų, kad ant kaltinamų vyrų drabužių būtų aptikta pėdsakų, būdingų šiems asmenims iššovus.

Taigi abu kaltinti vyrai teisme išgirdo, kad dėl studento nužudymo jie išteisinami nenustačius, kad jie įvykdė šį nusikaltimą. Sūnaus gedintys tėvai – vėl nežinioje...

Dar daug melo liko...

Galima dar pasvarstyti, kad šioje byloje, aiškinantis studento nužudymo aplinkybes ir priežastis, netrūksta akivaizdaus kai kurių liudytojų melo. Greičiausiai dėl to, kad liudyti reikėjo prieš nusikalstamo pasaulio atstovus, kurių galios vis dar baiminamasi, o ir liudiję asmenys – dauguma iš to paties klano, tad jiems nebūdinga nuoširdžiai bendrauti su teisėsaugininkais.

Štai vienas marijampolietis, kurį policija sieja su kita nusikalstama Marijampolės gauja, liudijo nežinąs, kad tokia gauja buvo, kaip ir nežinąs... savo pravardės...

Kita liudytoja, artima studento draugė, tuoj po įvykio liudijusi, kad tuokart jau kurį laiką žinojo, jog Martynas kažko bijojo ir turėjo problemų su nusikaltėliais, todėl buvo labai atsargus ir ne kartą pro buto langą stebėjo aplinką, teisme jau tikino, kad tuokart niekada nepastebėjusi, jog Martynas ko nors privengtų ir baimintųsi...

Galop galima įtarti melavus ir parodymus prieš kaltinamuosius davusius buvusius jų draugus, nes šie tegalėjo pasakoti – liudyti, tačiau be jokių konkrečių įrodymų.

Be to, dar yra vienas liudytojas, kuris galėtų pateikti svarbios informacijos apie Martyno ryšius su Marijampolėje žinomais nusikaltėliais, tačiau jis iki šiol ieškomas kaip pradingęs arba specialiai pasislėpęs nuo pat Martyno nužudymo.

Teismas, apibendrindamas, kad nuteisti žmones tik pagal prielaidas negalima, dar akcentavo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, dirbusių iškart po studento nužudymo, darbo klaidas. Štai nusikaltimo vietoje buvo rastos 3 šovinių tūtelės, tačiau byloje nėra duomenų, kad būtų ieškota DNR dalelių (žmogaus rankų prakaito pėdsakų) ant tų tūtelių, o juk DNR dalelės – vienas iš patikimiausių įrodymų identifikuojant asmenį.

Taigi abu dėl nužudymo kaltinti vyrai Kauno apygardos teismo ir buvo išteisinti. Lieka dar palaukti, ką nustatys aukštesniosios instancijos teismas.

Tik faktai:

Ne kartą teistas Jakštų grupuotės narys A. Bartuška-Aurė ir iškart po M. Bacevičiaus nužudymo buvo įtariamas šiuo nusikaltimu, tačiau trūko jo kaltės įrodymų, tad Aurė nebuvo suimtas.

Netrukus po to Aurė spruko į užsienį, kol 2012 metais pareigūnų buvo parvežtas į Lietuvą iš Anglijos.

Kitas dėl nužudymo įtartas šaulys – M. Bendoraitis – bušido imtynių meistras, tačiau iki šiol labiau išgarsėjęs tuo, kad yra praeityje žinomo ir ne kartą teisto Jakštų senbuvio Benedikto Bendoraičio, pravarde Benderis, sūnus, užaugęs daugiavaikėje šeimoje.

Be to, 2008-ųjų gruodį M. Bendoraitis išgarsėjo Lietuvoje kartu su keliais bendrininkais apiplėšęs bankrutuojančią bendrovę Pavartyčių kaime (Radviliškio r.), iš kurios plėšikai, antrankiais surakinę sargą, išgabeno patalpose rastas dėžes su brangiakailių audinių kailiukais; tuo bendrovei buvo padaryta didžiulė žala (per 0,8 mln. litų), o nusikaltėliai, kartu ir M. Bendoraitis, 2012-ųjų pabaigoje išgirdo teismo nuosprendį už šį garsųjį apiplėšimą.

Irena ZUBRICKIENĖ