Ką tik įvykę tiesioginiai mero rinkimai abejonių nepaliko - žmonės pasitiki Vytu Jarecku, kuris tapo ir jo vardo koalicijos sėkmės garantu. Su būsimu naujuoju Biržų rajono savivaldybės meru „Šiaurės rytai“ kalbėjosi vakar, po rinkimų praėjus dviem dienoms.

Ko gero, rajone visi pažįsta Biržų miesto seniūną Vytą Jarecką, kuriam gegužę sukaks 56- eri, o štai apie jo šaknis ir šeimą viešoje erdvėje žinių nedaug.

V. Jarecko gimtinė – Pakruojo rajone, Lapiškių kaime. Tėvai, anot jo, - paprasti žmonės, visą gyvenimą dirbę kolūkyje. Tėvas, kurio nebėra tarp gyvųjų, buvo vairuotojas, mama dirbo gyvulininkystės komplekse. Mamai 86 metai. Tėvo brolis buvo ištremtas į Sibirą, tokios pat grėsusios lemties V. Jarecko tėčiui pavyko išvengti.

Mokėsi vietos aštuonmetėje, paskui – Joniškėlio žemės ūkio mokykloje, Lietuvos žemės ūkio akademijoje, įgijo inžinieriaus mechaniko diplomą. 2010 metais baigė tęstines studijas Šiaulių universitete, tapo diplomuotu mokytoju. Tokios kvalifikacijos reikėjo, kai Nemunėlio Radviliškyje dirbo technologijų mokytoju.

Pakruojo ir Biržų rajonų kolūkiuose V. Jareckui teko dirbti inžinieriumi mechaniku, Užušilių žemės ūkio bendrovės vyriausiuoju inžinieriumi mechaniku. Buvo bandymas imtis individualios veiklos – prekybos atsarginėmis dalimis, šiek tiek ūkininkauti. Tačiau ta veikla, anot paties V. Jarecko, buvo skirta ne jam.

„Savivaldoje atsiradau 1998 metais, kai dirbti Širvėnos seniūnijos seniūno pavaduotoju pakvietė rajonui vadovavęs a. a. Vytautas Zurba. Pirmą kartą į savivaldybės tarybą patekau 2007 metais su socialdemokratais, kurių komandoje buvo ir Valdemaras Valkiūnas. Jam 2008 – aisiais išėjus į Seimą aš kaip ir likau be komandos. Tada mane į konservatorių gretas pakvietė tuometinė skyriaus pirmininkė Ramunė Čigienė. O per 2011 metais vykusius rinkimus į rajono tarybą patekau jau su konservatoriais, kuriems vadovavusi Irutė Varzienė buvo išrinkta mere“, - pasakojo būsimasis Biržų rajono meras.

Prieš tai, kol 2012 metais V. Jareckas tapo Biržų miesto seniūnu, jam teko vadovauti ir Nemunėlio Radviliškio seniūnijai, ir dirbti muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoju. Miesto seniūnu dirbo septynerius metus.

- Žinoma, kas dirbo Jūsų, kandidato į merus, įvaizdžio formavimo komandoje. O ar rinkimų metu dvasinės stiprybės komandoje buvo Jūsų šeima? Papasakokite šiek tiek apie ją. Kokia buvo pirmoji artimųjų reakcija paaiškėjus, kad esate laimėtojas ir be antrojo rinkimų turo?

- Mano šeimos komanda – 56 metų žmona Rima. Ji dirba UAB „Biržų vandenys“ abonentų skyriuje. Abi mūsų dukros gyvena ir dirba užsienyje. 29 metų Edita yra baigusi istorijos studijas Šiaulių universitete, o politikos mokslų magistro laipsnį gavo po studijų Vytauto Didžiojo universitete. Dukra šiuo metu gyvena ir dirba Liuksemburge. Su draugu, kuris yra IT specialistas, dirba viename biure. Ketinu Editą kviesti grįžti į Lietuvą - Biržams gal prireiks jaunų žmonių (šypsosi – red.).

Jaunesnioji dukra Simona, gimusi 1994 metais, baigė „Saulės“ gimnaziją, vėliau mokėsi Didžiojoje Britanijoje, Falmauth menų universitete. Jį baigė prieš dvejus metus. Maitinimo įstaigų tinklo vadybininke šiuo metu dirbanti Simona gyvenimą nori sieti su muzika.

Mano ketinimui kandidatuoti į merus žmona ir dukros iš pradžių nepritarė. Teko jas įtikinėti, kad žmonės ragina mane tą daryti, manimi pasitiki, tad kodėl nepabandžius. Kad verta bandyti, pavyko įtikinti ir šeimą. Galutinai pasiryžęs dalyvauti rinkimuose visada jutau žmonos ir dukrų palaikymą. Pačius rinkimus jos stebėjo per TV, nuolat bendravome telefonu. Tokia ryški pergalė ir joms, ir man buvo netikėta. Teoriškai ir širdyje galvojau, kad galiu laimėti, tačiau užtikrintumo tikrai nebuvo. Pats tuo netikėjau, nes gyvenime esu patyręs, kad žmonės vienaip sako, kitaip daro... Dabar įsitikinau, kad kandidatuoti raginę ir sakę, kad už mane balsuos, žmonės nemelavo.

Toks pasitikėjimas mane ir artimuosius užgriuvo ne tik džiaugsmo banga, bet ir didžiausia atsakomybe. Juk ne tik miestu, bet ir viso rajono žmonėmis, jų gyvenimu rūpintis turėsiu.

- Nėra abejonės, sveikinimo skambučių sulaukėte galybės. Koks skambutis įsiminė labiausiai?

- Skambinusio legendinio trenerio Vlado Garasto žodžiai: „Žiūrėk komandos“. Šis žmogus tikrai žino, kad sėkmės sąlyga - gera, patikima komanda. Ją dabar turiu surinkti. Tai svarbiausias darbas.

- Tikite, kad galėsite rinkti ją pats?

- Taip. Jokio spaudimo tikrai nejaučiu, nors negalima atmesti, kad taip gali būti. Prieš įtakas iš šalies stengsiuosi atsilaikyti.

- Rytas po pergalės seniūnijoje išaušo be seniūno, tai yra Jūsų. Toji viena atostogų diena buvo skirta poilsiui, tyliam pergalės džiaugsmui ar bandymui suvokti, kur patekote?

- Pirmoji dienos pusė tikrai buvo skirta poilsiui. Apie 3 valandą grįžęs namo iš kavinės, kurioje su komanda laukėme rezultatų, dar kelias valandas diskutavome su žmona. Džiugesį dėl rezultatų buvo užgožusi nerimo būsena. Ją taip pat reikėjo išgyventi.

- Jūsų į rinkimus vesta valstiečių žaliųjų ir liberalsąjūdiečių komanda rajono taryboje turės daugumą, tačiau ji labai trapi – laikosi vos ant vieno balso persvaros (su meru 13 iš 25). Juk suprantate, kad ir vienas galimas socialdarbiečių balsas neužtikrins stabilumo imantis būtinų, tačiau kartais ir nepopuliarų sprendimų. Kaip manote stiprinti daugumą? Kokias partijas jau galite vadinti partneriais taryboje?

- Aš visus pakviesiu dirbti kartu. Kai tik bus įteikti tarybos narių mandatai ir bus patvirtintas mero pavaduotojas, administracijos direktorius, imsimės darbo. Gerai, kad turime daugumą ir administracijos direktorių galėsime patvirtinti be ilgo „tampymo“, koks buvo tvirtinant Rimantą Paužą.

Aš pats jokių partijų - nei respublikonų, nei konservatorių, nei socialdemokratų - skambučių dėl bendro darbo nesulaukiau, pats taip pat neskambinau.

- Gal pokalbių buvo tarp partijų lyderių?

- Gali būti ir taip. Tai natūralu, nes visi yra vieni su kitais vienaip ar kitaip susiję, bendraujantys, besikalbantys.

- Jus teko regėti keliose partijų struktūrose – nuo kairės iki dešinės. Nuo socialdemokratų iki konservatorių. Dabar esate žaliųjų valstiečių iškeltas meras. O kaip įvardytumėte tikrąsias savo politines pažiūras? Ar partijos Jums buvo tik priemonė siekti tam tikro tikslo?

- Komunistų partijos nariu nebuvau. Nesu valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys. Manyčiau, kad savo politines pažiūras sieti su konkrečia partija būtų sunku. Jos yra daugiau „centristinės“ – nei socialdemokratinės, nei konservatoriškos. Net nepriklausiau konservatorių partijos valdymo organams, buvau paprastas eilinis „sąrašinis“. O būti šios partijos kandidatu į merus pats pasisiūlyti nedrįsau – laukiau pasiūlymo.

- Neišgirsite nieko nauja man pasakius, kad nustebinote pasirinkęs kelią su „valstiečiais“. Sklando visokių kalbų apie tai. Iš Jūsų ar „valstiečių“ nuskambėjo siūlymas apie galimą bendrą darbą? Kas buvo pirmasis iniciatorius to susitarimo, Jums atnešusio mero postą, liberalsąjūdiečiams padėjusio išlikti, o „valstiečiams“ garantavusio grįžimą prie rajono vairo?

- Pirmas žingsnis buvo partijos skyriui vadovaujančio Seimo nario Audrio Šimo. Prieš tai kalbėjomės ir su liberale Skirmante Griciūniene, tačiau dėl ypatingos liberalių partijų situacijos iki jokių susitarimų nebuvo prieita.

Kandidatuoti su „valstiečiais“ nusprendžiau, kad tapęs meru galėčiau sulaukti daugiau dėmesio ir pagalbos Biržams iš Seimo narių. Juk mačiau, kaip trūksta bendradarbiavimo tarp rajono valdžios ir į Seimą išrinktų biržiečių atstovų. Bendravimo naudos tikėjausi ne dėl asmeninių egoistinių tikslų, o dėl didesnės galimybės ieškoti, gauti lėšų įvairiems projektams Biržuose. Juk tik bendras darbas, o ne tarpusavio kova gali duoti rezultatų.

- Tikite, kad rajono vairą gaus pasukioti ir liberalsąjūdiečiai? Ar jie nori gauti kurį nors vadovaujamą postą ar juos tenkins galbūt tik vadovavimas komitetams?

- Tikisi vadovaujamo posto. Apie tai buvo kalbėta, ir aš manau, kad susitarimas nepasikeitė. Mero pavaduotojo postas turėtų būti jų. Vieną kandidatą esame numatę, bet paties sprendimo dar nėra.

- Ar esate tarp manančiųjų, kad „kietos rankos“ vadovavimo rajonui politikos norintiems žmonėms kandidatas į administracijos direktorius pulkininkas kaip tik tiks?

- Nemanyčiau, kad kariškos tvarkos administracijoje reikėtų, tačiau piktnaudžiavimo tarnyba ar dykinėjimo tikrai netoleruosiu.

- Patarėjų turbūt irgi turėsite? Kiek jų gali būti?

- Tai turėtų būti profesionalūs, savivaldybės struktūrų darbą išmanantys ir su žmonėmis bendrauti mokantys žmonės. Apie skaičių dar nekalbu, tačiau manau, kad patarėjas turėtų sėdėti ne trečiajame, o pirmajame aukšte. Kad matytų ir lankytojų srautą, ir savivaldybės tarnautojų judėjimą.

- Tegalima džiaugtis Jūsų darbo seniūnijoje rezultatais. O rajono vadovai Jums daugiau padėjo ar daugiau trukdė?

- Manau, kad Irutė Varzienė ir Valdemaras Valkiūnas man tikrai padėjo. Nebuvau išskirtinis, tačiau visada sulaukdavau pagalbos. To tikrai neneigiu. Ir ta pagalba bei dėmesys buvo skirtas ne mano asmeninio, o miesto įvaizdžio formavimui.

- Tapęs meru neišvengiamai pajusite ir pokyčius asmeniniame gyvenime – privatumo gali ryškiai sumažėti.

- Suprantu, tačiau artimiausias ir ryškiausias asmeninis pokytis laukia dar šią savaitę. Iš artimiausios aplinkos girdėjau priesaką, kad jeigu laimėsiu rinkimus, turėsiu keisti šukuoseną. Rinkimų kampanijos metu nusikirpti negalėjau, kad netapčiau žmonėms neatpažįstamas.

Tą padarysiu dar šią savaitę. Kirpyklą ir kirpėją jau esu pasirinkęs.

- Tai interneto erdvėje plitusi pajūrio kopose gulinčio ilgaplaukio vyro nuotrauka liks tik buvusio miesto seniūno įvaizdžio priminimas? Nuotrauka tikrai graži, akimirka gaudyta su meile. Beje, kokia moteris Jus fotografavo?

- Simona. Mano dukra.

- Ir apie vieną galimą ir kai kurių politikų kuriamą įvaizdį – tikėjimo. Neseniai bažnyčioje skambėjo raginimas nebalsuoti už politikus, vengiančius viešai tarti Dievo vardą... Koks Jūsų santykis su tuo, kas yra aukščiau visų postų?

- Esu katalikas. Augau tikinčioje katalikų šeimoje. Pats esu tikintis, einu į bažnyčią, tai yra svarbu ne tik man pačiam, bet ir mano mamai. Nuvažiavęs pas ją visada sulaukiu klausimo, ar buvau išpažinties.

Alfreda Gudienė