R. Dovydėno pieš.

„Šiandien vis dažniau kalbama, kad moterys turi užimti politinių vadovių postus. Ar Lietuvoje moterims vis dar sunku ateiti į valdžią?“ – klausia skaitytoja Justina Narbutienė iš Gargždų.

G. Navaitis

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Įprasta manyti, kad Europa yra lyčių lygybės žemynas, o Rytuose moterų saviraiškos galimybės suvaržytos. Nors kaip tik Rytų šalyse matėme ne vieną įžymią politikę: Pakistano vadove buvo Benazir Bhuto, Indijoje – Indira Gandhi, o kariaujančiam Izraeliui vadovavo Golda Mejer.

Vargu ar šiose šalyse moterims pasireikšti politikoje tradicijos palankesnės nei Lietuvoje. Veikiausiai turėtume kalbėti apie norinčiųjų ką nors nuveikti šioje srityje apsisprendimą, o ne apie patriarchališkas mūsų krašto nuostatas.

Sėkmingai darantieji politinę karjerą sugeba sukurti kompetencijos ir nesavanaudiškumo vaizdinį ir taip įtaigiai dalyti ateities pažadus, kad priverčia patikėti, jog rūpinasi mumis labiau nei savimi. Akivaizdu, kad solidus, patikimas, rimtas vyras kalbėjimo būdu, išvaizda, pomėgiais skiriasi nuo tokiomis pat savybėmis pasižyminčios moters, todėl politinis moters vaidmuo skiriasi nuo vyro. Psichologė S.Reiss teigia, kad politikoje ji dažniausiai pasirenka motinos arba gundytojos vaidmenį.

Gerosios motinos vaidmuo. Kai kurios politikės, pavyzdžiui, I.Gandhi, ir buvo vadinamos tautos motinomis. Jos turėjo teisę pasakyti, kas dora, o kas nedora, kas gerai, o kas blogai, demonstravo gyvenimo patirtį ir pagarbą dvasinėms vertybėms, tradicijoms. Valstybė joms – tai didelė šeima, už kurios gerovę visų pirma atsako moteris-motina. Jos liūdėjo dėl tautos vargų ir užjautė kenčiančius, buvo kuklios ir atsidavusios valstybei-šeimai. Neabejotinas tokio vaizdinio privalumas – šioms politikėms priskiriamas nesavanaudiškumas.

Griežtosios motinos vaidmuo. Būdami vaikais patyrėme, kad motinos sugeba lengvai išspręsti įvairias problemas: pamaitinti, sutaikyti su draugu, sutvarkyti perplėštą rūbelį, nuo jų būdavo sunku nuslėpti vaikiškus prasižengimus, už kuriuos būdavome daugmaž teisingai nubausti.

Žinančios, kaip įveikti didžiausius sunkumus, sugebančios tvarkyti vyro ir vaikų gyvenimą motinos, nuo kurios nieko nepavyks nuslėpti, vaizdinys kai kurias politikes atveda į valdžios viršūnes. Joms lengva nurodinėti vyrams. Pajutusi subtilią apdovanojimų ir bausmių darną, tokia politikė sparčiai daro karjerą, ir vis daugiau žmonių patiki, kad tik ji sugebės jais pasirūpinti. Be to, negavę to, ko laukė iš valdžios, jie nenusivilia šio tipo politike, nes pripažįsta griežtosios motinos teisę bausti. Rimtesnis pavojus jai, kaip ir gerosios motinos vaidmenį atliekančiai politikei, – sukelti abejonių dėl savo elgesio teisingumo. Motina neturi klysti, o tuo labiau – neteisingai bausti ar susisaistyti su kažkuo nepadoriu, įtartinu.

Gundytojos vaidmuo. Berniukai bręsta lėčiau nei mergaitės, todėl dvylikametės dažnai ir fiziškai, ir protu pralenkia bendraamžius. Joms lengva jiems vadovauti, pasiūlyti tokių pramogų ir žaidimų, kurių jie patys neprasimanytų. Politikoje irgi šmėkšteli moterų, galinčių pasiūlyti įstabių idėjų, sužavėti visuose vyruose slypinčius paauglius, kurie nenori paklusti suaugusiųjų, t.y. visuomenės, taisyklėms. Deja, pokštai greitai pabosta. Ir po svaiginančios karjeros šio tipo politikės staiga pamato, kad jų bandymai stebinti visuomenę jau nieko nebedomina.

Politikės gali įtaigiai aiškinti, kad pasaulis taptų taikesnis ir saugesnis, jei daugiau moterų būtų valdžioje. Todėl belieka laukti naujų rinkimų ir sužinoti, ar Lietuvoje galioja sociologės L.Schulz pastebėjimas, kad Rytų Europoje rinkimus dažniausiai laimi politikės, pasirinkusios motinos vaidmenį, žadančios tvarką ir teisingumą valstybėje-šeimoje, o pralaimi teigiančiosios, jog yra kompetentingos specialistės.