LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Lygiai prieš 100 metų Vilniaus kraštas atsiduria lenkų rankose. Jie išstumia bolševikus ir, neskaitant kelių mėnesių pertraukos, įsitvirtina ilgam. Kyla pasipriešinimas, partizaninis karas, skamba skanduotės „Mes be Vilniaus nenurimsim!“. Bet ilgainiui rimsta. Rimsta taip, kad po keliolikos metų į kraštą atvykę lietuviai čia randa tik kruopelę lietuviškumo.
Lietuvos nerado
Po kelių dešimtmečių, 1938 m., kai Lietuva ir Lenkija užkasa karo kirvį ir diplomatiniai santykiai vėl užmezgami, atnaujinamas susisiekimas tarp Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto ir Lietuvos. Turistai traukiniais, autobusais, automobiliais keliauja į užimtą kraštą pažiūrėti atplėštos Lietuvos dalies.
„Kai pirmi lietuvių turistai atvyksta į Vilnių, pradeda važinėti po Maišiagalą, Švenčionis, Šalčininkus, Trakus, pamato, kad ten nebėra lietuvių. Sprendžiant iš 1938-ųjų Lietuvos politinės policijos suvestinių (turistai sekami, kad būtų fiksuojamos nuotaikos visuomenėje), lietuviai nusivylę.
O nusivylę tuo, kad 20 metų kelta kova „Mes be Vilniaus nenurimsim, reikia atkovoti Vilnių, nes jis turi lietuviškas šaknis, čia gyvena daug lietuvių“, bet 1938-ųjų vasaros pabaigoje atvažiuoja pirmosios ekskursijos, kurios lietuvių beveik neranda. Ir neranda ne tik Vilniuje, bet ir apylinkėse“, – aiškina Vilniaus istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius.
Tokį nusivylimą užfiksavusi, pasak jo, ne tik Lietuvos politinė policija ir saugumas, bet ir lenkų institucijos.
„Sunku pasakyti, kaip toliau būtų vysčiusis situacija dėl Vilniaus, jei ne 1939-ųjų rugsėjis, Antrojo pasaulinio karo pradžia, kai viskas pasikeičia radikaliai“, – svarsto istorikas.
Partizanai – ne tik lietuviai
1919 metų balandžio 19 dieną į Vinių besibraunantys lenkai išstumia kelis mėnesius čia užsibuvusius ir jau Lietuvos-Baltarusijos Socialistinę Respubliką (Litbelą) spėjusius įkurti bolševikus. Vėliau keliems mėnesiams pasitraukia, bet galiausiai, sulaužę Suvalkų sutartį, 19-ai metų įleidžia šaknis čia 1920 m. spalį.
Tada į kovą prieš Lenkijos administraciją stoja partizanai. „Vysta susidūrimai, yra aukų. Jų iš vienos ir iš kitos pusės suskaičiuojama dešimtimis žuvusiųjų. Partizaniniame judėjime Lietuvos pusėje dalyvauja ir lietuviai, ir žydai, ir baltarusiai. Jei 1920-aisiais partizaninis judėjimas yra aktyvus, tai 1923-aisiais jis jau slopsta, Lietuvos valdžia jam skiria mažiau lėšų, nes mato, kad visuomenė išsisemia, nusivilia“, – aiškina A. Kasparavičius.
Sauliaus Paukščio nuotr.
Veikti pradeda ir globalūs faktoriai. 1923-iųjų kovą faktiškai visos didžiosios pasaulio valstybės pripažįsta Lenkijos rytinę sieną juridiškai.
„O tai reiškia, kad čia Lenkija bus amžinai. Kad Vilnius ir visa pietryčių Lietuva yra nebe pietryčių Lietuva, o šiaurės rytų Lenkija. Ir kai žmonės suvokia, kad taip mano visas pasaulis, labai mažėja tokių tikėjimo don kichotų, kurie dar tiki, kad Vilnius bus Lietuvos sostine, o pietryčių Lietuva taps Lietuvos respublikos dalimi“, – pasakoja istorikas.
Dauguma politikų nusigręžė
Patriotinės nuotaikos smarkiai priklauso ir nuo politinių įvykių Lietuvoje. Iki 1926-ųjų visos dominuojančios Lietuvos politinės jėgos, pasak A. Kasparavičiaus, daugiau ar mažiau kovoja dėl Vilniaus susigrąžinimo, tačiau apie 1930-uosius, rodos, tikėjimą praranda. Viltį iš dalies puoselėja socialistai liaudininkai ir tautininkai.
„Liko tik užsispyrusi Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro, dviejų tautininkų lyderių, pozicija, kad Lietuva be Vilniaus neturi istorinio pagrindo, lietuviškas valstybingumas be Vilniaus yra nepilnavertis, neužbaigtas“, – aiškina mokslininkas.
Tautininkai, o ypač A. Voldemaras, prisideda prie to, kad Lietuvos Konstitucijoje Vilnius būtų įrašytas kaip sostinė. Iki to laiko Lietuva vadovavosi šiuo atžvilgiu labai neįprasta Konstitucija.
„Krikdemų 1922 metais priimta Konstitucija buvo unikali tuo, kad pagal ją Lietuva buvo vienintelė valstybė Europoje, o, ko gero, ir visame pasaulyje, kurios Konstitucijoje nebuvo straipsnio apie sostinę. Konstitucijoje nebuvo parašyta, kas yra Lietuvos sostinė“, – teigia istorikas.
Toks žingsnis yra teigiamas impulsas patriotiniams jausmams Vilniaus krašte, bet tokių anuomet nėra daug. Pasak istoriko, „konservatyvi, gyvenanti kaimuose visuomenės dalis, negausūs inteligentai, kurių iš esmės yra keli šimtai, dar laikosi įsikibę minties, kad tie autoritariniai Lietuvos lyderiai galbūt pakeis istoriją taip, kad Vilnius vėl taps Lietuvos sostine. Bet tuo tikėti galėjo tik didžiuliai don kichotai“.
Lietuviškai kalbėjo retas
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, kaip pasakoja A. Kasparavičius, lietuvių kalba skambėjo maždaug 40 proc. Vilniaus krašto gyventojų lūpose.
Pats Vilnius, kaip ir daugelis sostinių, visuomet išsiskyrė jame gyvenančių tautų įvairove, tad nestebina tai, kad lietuviškai jame apie 1920-uosius kalbėjo maždaug kas dešimtas gyventojas.
„Jeigu kalbėtume apie Vilnių ir didesnius miestelius, ten pagrindinė kalba buvo lenkų. Priklausomai nuo to, kuriame pakraštyje miestelis buvo, žmonės kalbėjo ir rusiškai, baltarusiškai“, – aiškina istorikas.
Sauliaus Paukščio nuotr.
Situacija per beveik 20 metų pasikeičia taip, kad Vilniuje lietuviškai prabyla vos keli procentai gyventojų, provincijoje – apie trečdalis. Kaip pagrindines to priežastis istorikas A. Kasparavičius išskiria lenkiškas mokyklas ir karjeros siekį.
„Iki 1925 m. čia dar veikia pakankamai daug lietuviškų pradžios mokyklų, gimnazijų. Jos daugiausiai privačios, bet išsilaiko ir tai rodo lietuvių kalbos gyvybingumą krašte“, – pabrėžia pašnekovas.
Tarpukario Lietuvos ir Lenkijos santykiai nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos prastėja kas kelerius metus ir tai reiškia griežtesnį lenkų požiūrį į Vilniaus krašto lietuviškumą. Su kiekvienu santykių blogėjimo etapu buvo vis uždarinėjamos mokyklos. Pasak istoriko, tokie etapai vyko 3–4 kartus. Drastiškai mokyklos uždarinėti pradėtos 1927-ųjų vasarą.
„Varšuva visą laiką dėjo pastangas, kad Lietuva užmegztų diplomatinius santykius su Lenkija, o Lietuva laikėsi pozicijos, kad kol Vilnius yra okupuotas, santykių neturės. Atsakas buvo toks: jeigu jūs nenorite su mumis kalbėtis, mes smogsime per čia gyvenančių lietuvių tautinius jausmus“, – padėtį aiškina jis.
Visi dokumentai, visas viešasis gyvenimas – lenkiškai. Ši kalba skamba teisme, mokykloje, bažnyčioje ir t. t. Ir Vilniaus kraštas iš sostinės tampa viso labo didelės šalies pakraščiu. O jeigu toje didelėje šalyje nori kažko pasiekti, valstybinę kalbą vartoti būtina.
„Jeigu žmogus turi karjeros ambicijų, pavyzdžiui, tapti mokytoju, inžinieriumi, gydytoju, verslininku ir t. t., jis, noromis ar nenoromis statomas į padėtį, kad privalo puikiai mokėti ir vartoti lenkų kalbą, nepriklausomai nuo to, kokia yra jo tautybė, kokia kalba kalbėjo jo tėvai ar seneliai“, – teigia istorikas.
Pasak jo, neišmokti kalbėti lenkiškai galėjo nebent konservatyvus, neturintis didelių ambicijų, tolėliau nuo miestelių gyvenantis ūkininkas.
Ineta Nedveckė
