Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Punios šilas: būti ar pūti?

Jau daugiau kaip trejetą metų niekaip neapsisprendžiama, kaip elgtis su Punios šilu (Alytaus r.). Saugomų teritorijų tarnyba norėtų šio miško statusą iš draustinio teritorijos pakeisti į rezervatą. Esą tokiu būdu būtų užkirstas bet koks kelias miško kirtimui šioje saugomoje teritorijoje.

Tačiau tokie valdininkų užmojai kelia pasipiktinimą tarp vietos gyventojų, kurie nuogąstauja, kad tokiu atveju Punios šilas virstų apleistu mišku, į kurį nei jie, nei kiti gamta besidomintys šilo lankytojai negalėtų nė kojos įkelti. Kol šios dvi pusės diskutuoja, miškininkai skambina pavojaus varpais – verdant aistroms aiškėja, kad toks užsitęsęs aiškinamasis Punios šilui gali būti pražūtingas. Mat į pušynus įsisuko kenkėjai – kinivarpos, kurias suvaldyti po metų kitų gali būti nebeįmanoma.

Unikalus kampelis

Punios šilas – ypatingos botaninės vertės miškas, išsaugojęs pirmykščių Lietuvos girių bruožus, iš trijų pusių apglėbtas 19 kilometrų ilgio Nemuno kilpos. Jis yra laikomas vienu vertingiausių objektų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Jame auga aukščiausios Lietuvos pušys bei eglės, natūralia alėja išsirikiavę Lietuvos kunigaikščių vardais pavadinti ąžuolai, randama daug saugomų augalų ir gyvūnų rūšių. Aukščiausia Lietuvoje Punios šilo pušis, pasistiebusi net 42 metrus, šlama jau 160 metų. Ji paskelbta gamtos paminklu.

Punios šilo retenybės – juodieji gandrai, jūriniai ereliai, didžiosios miegapelės, vidutiniai, baltnugariai, tripirščiai geniai. Čia gyvena stirnos, šernai, gana didelė tauriųjų elnių banda, daug smulkesnių žinduolių. Punios šile auga beveik tūkstantis augalų rūšių, iš jų net 68 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

Dar tarpukario laikais buvo svarstoma galimybė paskelbti Punios šilą nacionaliniu parku, 1945 metais šilas, užimantis 2 702 ha, tapo gamtiniu draustiniu, o 1960 metais – botaniniu-zoologiniu draustiniu. Jame yra 142 ha teritorija, paskelbta rezervatu. Ten jau 30 metų nevykdoma jokia ūkinė veikla.

Pats Punios šilas, nors ir paskelbtas draustiniu, yra gausiai lankomas ne tik netoli jo esančių kaimų gyventojų, bet ir turistų, kurių pritraukimui yra kuriama reikalinga infrastruktūra. Jau beveik keturis dešimtmečius Punios girininkijos patalpose veikia miško muziejus. Jame sukaupta nemaža medžioklės trofėjų kolekcija, surinkti aplinkiniuose kaimuose naudoti buities rakandai, senoviniai miško ruošos padargai, miško versluose naudoti įrankiai. Prie girininkijos įrengtas žvėrių aptvaras.

Netoli Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardais pavadintų ąžuolų alėjos yra išlikusi buvusi Dainavos apygardos partizanų štabo žeminė. „Žaltės slėnis“ – tai buvusio Smalinyčios kaimo vietoje įkurtas skulptūrų parkas. Įėjimą į slėnį puošia meistriškai išdrožinėti dviejų žalčių vartai. Aikštelės centre iš didžiulio akmens iškaltas akmeninis aukuras, kurį saugo vaidilutės bei senovės lietuvių dievas Perkūnas.

Jau ne vienerius metus mokslininkai bei valdininkai sprendžia, kokie šio unikalaus gamtos kampelio apsaugos tikslai.

Nori išsaugoti

Diskusijos dėl Punios šilo ateities užvirė dar 2018 metais, kai buvo parengtos Nemuno kilpų regioninio parko, kurio teritorijoje yra ir šilas, planavimo schemos korektūros.

Kilus pasipiktinimo bangai, kad viskas daroma pernelyg neviešinant, gerai nežinant šalia parko gyvenančių žmonių, miškininkų, kitų specialistų nuomonių, praėjusiais metais Aplinkos ministerija pavedė Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai (VSTT) parengti vietovės „Punios šilas“, atitinkančios gamtinių Buveinių apsaugai svarbių teritorijų (BAST) atrankos kriterijus ir įrašytos į sąrašą, skirtą pateikti Europos Komisijai, apsaugos tikslų projektą. Taip, esą, buvo siekiama subalansuoti apsaugos tikslus Punios šilo botaninio-zoologinio draustinio teritorijoje.

Buvo suburta darbo grupė, kurią sudarė VSTT Biologinės įvairovės skyriaus specialistai, Metodinio-analitinio centro gamtosaugos ekspertai, mokslininkai iš Vytauto Didžiojo universiteto ŽŪA ir kiti. Praėjusių metų antroje pusėje Punios šile buvo atlikta Europos Bendrijos (EB) svarbos gamtinių vertybių inventorizacija bei jų būklės vertinimas.

Anot VSTT viešųjų ryšių specialistės Dianos Rakauskaitės, balandžio mėnesį aplinkos ministras pakeitė Buveinių apsaugai svarbių teritorijų nustatymo sąlygas, todėl turi būti išsaugota šioje teritorijoje nustatytų EB svarbos buveinių ir rūšių buveinių palanki būklė, o ten, kur reikia, turi būti atkurta EB svarbos buveinių ir rūšių buveinių palanki apsaugos būklė.

VSTT direktoriaus Alberto Stanislovaičio nuomone, Punios šilą privalome išsaugoti ateities kartoms, o tai užtikrintų tik rezervato statusas.

Punios krašto gyventojai norėtų, kad Punios šilas netaptų uždara teritorija, į kurią jie net kojos negalėtų įkelti.

Kelias – ne tas

Tuo, kad Punios šilą reikia išsaugoti ateities kartoms, neabejoja ir vietos gyventojų suburtos pilietinės iniciatyvos draugijos „Mūsų Dzūkija“ vadovas Kazimieras Sventickas. Pasak jo, pastaraisiais metais peršama nuomonė, kad visą Punios šilą reikia paversti gamtiniu rezervatu, kuriame draudžiama bet kokia žmogaus veikla, net kojos įkėlimas į mišką.

„Atseit, taip bus apsaugota sengirė, jos neliečiamuose plotuose tarps retos augalų ir gyvūnų rūšys. Tačiau rezervatuose yra draudžiamos visos sanitarinės apsaugos priemonės. O šiltėjant klimatui nenaikinami kenkėjai plinta kaip virusas“, – tvirtino K.Sventickas, aiškindamas, kad Punios šile pernai žuvo net 15 tūkst. m3 medienos 80 ha plote, sunaikinta apie 15 proc. šilo eglynų.

Pasak jo, to priežastis paprasta – Punios šile kinivarpoms buvo suteikta daugiau laisvės plėtotis, nes laiku nevykdyti apsaugos darbai. Jei jų nebus imtasi ir šiemet, vėl bus didelė šių kenkėjų invazija ir žala gamtai bus padaryta ne tik šile, bet ir gretimuose miškuose, net kitapus Nemuno.

„Reikia saugoti ne uždarytą teritoriją, o joje esančias gamtos ir kultūros paveldo vertybes, retų rūšių buveines, palikti gražuolį šilą racionaliai atvirą žmonėms. Nors teigiama, kad žmonių lankymui pakanka suformuoti tik mažą rekreacinę zoną, nesaugoti medžių nuo kenkėjų, palikti šilą ramybėje – lai veisiasi, kas veisiasi, lai žūsta, kas žūsta, o kas čia bus, pasimatys po šimtmečių. Tačiau kas bus, galime lengvai nuspėti jau 50 metų griežtoje rezervato zonoje esančiose Punios šilo kvartaluose. O kol valdininkai ginčijasi, kinivarpos daro savo juodą darbą“, – tvirtino K.Sventickas.

Nieko daryti negali

Kinivarpoms veistis Punios šile ypač palankios sąlygos susidarė po 2017 metų praūžusios vėtros, kuri išvertė nemažai medžių. Mat aplinkosaugininkai neleidžia miškininkams naikinti naujai atsiradusių kenkėjų židinių. Tai, kad situacija labai dviprasmiška, pripažino ir Valstybinių miškų urėdijos vadovas Valdas Kaubrė. Miškininkas, akademikas Stasys Karazija įsitikinęs, kad žmogus turi rūpintis mišku, jį tvarkyti. „Rezervato statuso suteikimas šilui – tai ne jo saugojimas, o žlugdymas“, – aiškino jis, sutikdamas, jog nesaugant Punios šilo eglių, bet leidžiant jas sugraužti kinivarpoms, Punios šilas virs šabakštynu.

„Mums šiuo metu svarbiausias rūpestis – sustabdyti pavojingo medžių kenkėjo plitimą. Pavasarį, kai oro temperatūra tapo tinkama liemenų kenkėjams skraidyti, jie sparčiai išplinta aplink žiemojimo vietas ir apninka naujus medžius bei medynus. Laiku neatlikus kirtimų ir nepašalinus vėjovartų ir vėjolaužų, žievėgraužio tipografo židiniai plėsis nuo apniktų eglių ant sveikų. Tai reiškia, kad kitais metais turėsime kelis kartus daugiau kenkėjų sunaikintų medžių“, – tvirtino Valstybinių miškų urėdijos direktoriaus pavaduotojas miškininkystei Mindaugas Petkevičius.

Todėl, anot jo, norint išlaikyti Punios šilą žalią ir sveiką, reikia atlikti sanitarinius miško kirtimus – pašalinti kenkėjų pažeistas egles, kurios daugiausia yra vėjovartos ir vėjalaužos. EB svarbos natūraliose buveinėse priimtas sprendimas vėjolaužas ir vėjovartas nužievinti – taip iš miško bus pašalinti kenkėjai, o mediena liks šile.

Turi būti girdimos visos nuomonės

Algirdas Vrubliauskas, Alytaus rajono savivaldybės meras

Man, kaip ir kitiems politikams, labai svarbi mokslininkų nuomonė, bet ji turi būti aiški. Ir ne politikai turi nuspręsti, o mokslo žmonės siųsti žinią visuomenei, koks turėtų būti Punios šilas, kokį jį norime išsaugoti ateities kartoms.

Alytaus rajono savivaldybė nori įsiklausyti į vietos žmonių poreikius ir turi savo vizijų dėl atskirų Punios šilo teritorijų pritaikymo rekreaciniams tikslams, pavyzdžiui, kad nuo Punios piliakalnio laiveliu būtų galima persikelti į kitoje Nemuno upės pusėje esančią šilo dalį.

Neišryškina prioritetų

Simonas Gentvilas, Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas

Gamta nelaukia įstatymų pakeitimų. Iš esmės vyksta diskusija apie saugomų teritorijų plėtrą ir Punios šilas čia – tik vienas iš elementų. Dar yra Šimonių giria, Kuršių nerija. Akivaizdu, kad Lietuvoje reikia saugoti daugiau teritorijų, bet reikia ir daugiau leisti ten, kur teritorijos nėra labai vertingos. Ir dabar Aplinkos ministerija labai sparčiai didina saugomų teritorijų tinklą, bet jo neatlaisvina ten, kur nereikia saugoti taip intensyviai.

 

 

Rekomenduojami video