Tir­ti me­džiai bu­vo už­pul­ti lie­me­nų ken­kė­jų – ma­žų­jų ir di­džių­jų kir­pi­kų, žie­vėg­rau­žio gra­ve­rio, ūsuo­čių ir ra­gau­o­de­gių.

Aly­taus ku­ror­to gy­ven­to­jai, va­sa­rio vi­du­ry­je pa­ma­tę iš­pjau­tas pu­šis dvie­juo­se Pu­šy­no gat­vės skly­puo­se, krei­pė­si į Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ją, ap­lin­ko­sau­gi­nin­kus, pro­ku­ro­rus, kad bū­tų iš­si­aiš­kin­ta, ar pu­šys ne­bu­vo pik­ty­biš­kai su­nai­kin­tos. Juk, gy­ven­to­jų pa­ste­bė­ji­mu, me­džiai prieš ke­le­rius me­tus pra­dė­jo įtar­ti­nai džiū­ti, da­bar ne­bu­vo ki­to ke­lio kaip juos nu­pjau­ti. Svars­ty­ta, ar to­kiu bū­du skly­pas pres­ti­ži­nė­je mies­to vie­to­je nė­ra pa­pras­čiau­siu ir pi­giau­siu bū­du at­lais­vin­tas sta­ty­boms. Nu­pjau­tų nu­džiū­vu­sių pu­šų ty­ri­mus ėmė or­ga­ni­zuo­ti sa­vi­val­dy­bė ir ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai, pro­ku­ro­rai pra­dė­jo ty­ri­mą dėl ga­li­mai su­nai­kin­to ir su­ža­lo­to tur­to. Šian­dien dėl iš­pjau­tų me­džių Pu­šy­no gat­vė­je jau gau­tos eks­per­tų iš­va­dos, ku­rios pa­tvir­ti­na jų džiū­vi­mo prie­žas­tis. Ta­čiau kai ku­rie ku­ror­to gy­ven­to­jai ne­la­bai lin­kę ti­kė­ti šio­mis iš­va­do­mis.

Skly­pus įsi­gi­jo jau su nu­džiū­vu­siais me­džiais

Pu­šy­no g. 30 ir Pu­šy­no g. 32 že­mės skly­pus, ku­rių abie­jų dy­dis – apie 11 arų, per­nai iš pri­va­taus as­mens įsi­gi­jo Vil­niaus gy­ven­to­jas. Maž­daug prieš aš­tuo­nio­li­ka me­tų į šiuos skly­pus bu­vo at­kur­tos nuo­sa­vy­bės tei­sės, vė­liau jie bu­vo par­duo­ti, juos nu­pir­kęs vil­nie­tis – jau tre­čias skly­pų sa­vi­nin­kas.

Jis čia pla­nuo­ja sta­ty­tis gy­ve­na­mą­jį na­mą. Tam ne­pri­eš­ta­rau­ja mies­to pla­na­vi­mo do­ku­men­tai, nes juo­se nu­ma­ty­ta, kad tai ur­ba­ni­zuo­ta te­ri­to­ri­ja.

Kaip sa­kė da­bar­ti­nis mi­nė­tų skly­pų Pu­šy­no gat­vė­je sa­vi­nin­kas, jis šiuos įsi­gi­jo jau su nu­džiū­vu­siais me­džiais, dar no­rė­jęs juos iš­sau­go­ti, dar iš kar­to ne­pjo­vęs, ta­čiau pas­ta­rie­ji pra­dė­jo virs­ti, kel­ti pa­vo­jų kai­my­nams, elek­tros tin­klams. Tad bu­vo kreip­ta­si į mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­rių dėl iš­da­vi­mo lei­di­mo nu­pjau­ti nu­džiū­vu­sius me­džius.

Per­nykš­tį rug­pjū­tį skly­pus Pu­šy­no gat­vė­je val­dan­čiam vil­nie­čiui bu­vo iš­duo­tas lei­di­mas iš­pjau­ti 16 sau­sų pu­šų ir vie­ną to­kį pat ąžuo­lą. Už to­kių me­džių iš­pjo­vi­mą tei­siš­kai ne­rei­ka­lau­ja­ma at­ly­gin­ti ža­los ar vie­toj jų at­so­din­ti ki­tų me­džių.

To­kiu bū­du va­sa­rio vi­du­ry­je me­džiai pra­dė­jo virs­ti, ki­lo vie­ti­nių gy­ven­to­jų pa­si­pik­ti­ni­mas. Kaip sa­ko ku­ror­te gy­ve­nan­tis An­drie­jus Jakš­tas, ku­ris ėmė­si at­sto­vau­ti pi­lie­tiš­kiems gy­ven­to­jų in­te­re­sams vals­ty­bi­nė­se ins­ti­tu­ci­jo­se, pyk­tis ki­lo ne dėl pjau­na­mų nu­džiū­vu­sių me­džių, bet dėl to, kaip jie ga­lė­jo pra­dė­ti džiū­ti prieš ke­le­rius – dve­jus ar tre­jus – me­tus: „Taip at­si­ti­ko, kai skly­pus įsi­gi­jo vie­ti­niai ver­sli­nin­kai, pa­var­džių ne­no­riu mi­nė­ti. Iki tol me­džiai bu­vo svei­ki, ža­lia­vo, ma­tyt, skly­pą pra­dė­jus ruoš­ti sta­ty­boms, kaž­ko­kiu pa­slap­tin­gu bū­du jie pra­dė­jo džiū­ti.“

Jei me­džiai mi­nė­tuo­se Pu­šy­no gat­vės skly­puo­se bū­tų ža­liuo­jan­tys ir svei­ki, sa­vi­nin­kui ne taip pa­pras­ta bū­tų gau­ti lei­di­mą juos iš­kirs­ti. Tek­tų su­mo­kė­ti at­ku­ria­mą­ją ver­tę, ku­ri siek­tų ke­lis tūks­tan­čius eu­rų.

Ta­čiau es­mė, ar bū­tų net iš­drįs­ta su­teik­ti lei­di­mą iš­pjau­ti 17 svei­ku­tė­lių me­džių. Ar­ba tek­tų įro­dy­ti, kad jie truk­do ko­mu­ni­ka­ci­joms, pa­vyz­džiui, elek­tros tin­klams. Mi­ni­mo­je vie­to­je skly­pų sa­vi­nin­kui sa­vi­val­dy­bė da­vė lei­di­mą iš­kirs­ti dar vie­ną pu­šį, tik jau ne­nu­džiū­vu­sią, bet pavojingai pasvirusią, ku­ri truk­dė elek­tros tie­kė­jams.

Niek­da­riai – įpras­ti­niai va­ba­lai

Ka­dan­gi ku­ror­to gy­ven­to­jai dėl su­nio­ko­tų pu­šų Pu­šy­no gat­vės dvie­juo­se skly­puo­se krei­pė­si į Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bę, Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Aly­taus re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tą, Kau­no apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­ros Aly­taus apy­lin­kės pro­ku­ra­tū­rą, vi­sos šios ins­ti­tu­ci­jos ėmė­si veiks­mų iš­si­aiš­kin­ti, ko­dėl bu­vo su­nai­kin­tos pu­šys.

Sa­vi­val­dy­bė ir de­par­ta­men­tas ini­ci­ja­vo iš­pjau­tų me­džių me­die­nos ban­di­nių ir dir­vo­že­mio mė­gi­nių eks­per­ti­zę, ku­ri sa­vi­val­dy­bės biu­dže­tui kai­na­vo apie 700 eu­rų. Pro­ku­ra­tū­ra pa­gal A.Jakš­to pa­reiš­ki­mą pra­dė­jo iki­teis­mi­nį ty­ri­mą, va­do­vau­da­ma­si Bau­džia­muo­ju ko­dek­su dėl tur­to su­nai­ki­ni­mo ir su­ža­lo­ji­mo.

Eks­per­tų iš­va­dų bu­vo lau­kia­ma il­gai, nes rei­kė­jo tin­ka­mų są­ly­gų, tiks­liau – šil­tų orų dir­vo­že­miui iš­tir­ti.

Pa­ga­liau eks­per­tų iš­va­dos jau gau­tos. Lie­tu­vos ag­ra­ri­nių ir miš­kų moks­lo cen­tro fi­lia­las Miš­kų ins­ti­tu­tas kon­sta­ta­vo, kad pa­žeis­tų me­džių sker­smens prie­au­gio ana­li­zė pa­ro­dė, jog me­džiai pra­dė­jo džiū­ti 2015–2017 me­tais. In­jek­ci­jų į me­džius žy­mių ne­ap­tik­ta. To­kiems 116–120 me­tų me­džiams, no­rint juos nu­džio­vin­ti, in­jek­ci­jų reik­tų daug.

Ša­lia pa­žeis­tų me­džių au­gan­tys la­puo­čiai ir vi­jok­liai svei­ki, to­dėl pa­da­ry­ta iš­va­da, kad lais­ty­mas her­bi­ci­dais la­bai ma­žai ti­kė­ti­nas.

Dir­vo­že­mio, kur au­go pa­žeis­ti me­džiai, ana­li­zė ne­pa­ro­dė di­de­lių nu­kry­pi­mų, ga­lė­ju­sių lem­ti jų žū­tį.

Tir­ti me­džiai bu­vo už­pul­ti lie­me­nų ken­kė­jų – ma­žų­jų ir di­džių­jų kir­pi­kų, žie­vėg­rau­žio gra­ve­rio, ūsuo­čių ir ra­gau­o­de­gių. Tai, ap­lin­ko­sau­gi­nin­kų tei­gi­mu, pirmieji keturi yra įpras­ti­nių rū­šių va­ba­lai, ku­rie už­puo­la nu­sil­pu­sius ir ne­svei­kus me­džius, o ra­gau­o­de­giai – plėviasparnių bū­rio vabzdžiai.

Nu­ro­dy­ta, kad la­biau­siai ti­kė­ti­na tir­tų me­džių džiū­ties prie­žas­tis bu­vo pa­di­dė­ju­si šių ken­kė­jų po­pu­lia­ci­ja ir jiems pa­lan­kūs, o me­džiams ne­pa­lan­kūs abio­ti­niai veiks­niai, pa­vyz­džiui, vė­jo pa­tam­py­tos šak­nys ar saus­ra.

Tad tar­si aki­vaiz­du, kad pu­šis nu­džio­vi­no va­ba­lai, pa­si­rin­kę kon­kre­čius skly­pus ir kon­kre­čias pu­šis, nes ap­link me­džiai sėk­min­gai ža­liuo­ja.

Iš­va­das ver­ti­na kaip pa­vir­šu­ti­nes

A.Jakš­to tei­gi­mu, eks­per­tų iš­va­dos yra pa­vir­šu­ti­nės, jo­mis ne­la­bai no­ri­si ti­kė­ti: „Ko­dėl bū­tent tuo me­tu me­džiai pra­dė­jo džiū­ti, kai skly­pą val­dė ver­sli­nin­kai ir jį ruo­šė sta­ty­boms. Kaž­kaip keis­tai at­ro­do, kai me­džiai džiūs­ta tik dvie­juo­se ruo­šia­muo­se par­duo­ti skly­puo­se, ku­riuo­se nu­ma­ty­ta gy­ve­na­mo­jo na­mo sta­ty­ba. Ar neturėtų atsakyti sklypą vilniečiui pardavę verslininkai?“

Šis ku­ror­to gy­ven­to­jas dar ti­ki­si iš­sa­mes­nio pro­ku­ra­tū­ros pra­dė­to ty­ri­mo, ku­rį pro­ku­ra­tū­ros pa­ve­di­mu at­lie­ka Aly­taus ap­skri­ties vy­riau­sia­sis po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tas, svars­to ga­li­my­bę sam­dy­ti eks­per­tus iš už­sie­nio.

Ta­čiau šian­dien pa­na­šu, kad dėl nu­džiū­vu­sių, vir­tu­sių, vė­liau iš­kirs­tų pu­šų bus kalčiausi kelių rū­šių va­ba­lai.

Pu­šy­no gat­vė­je du skly­pus įsi­gi­ju­siam vil­nie­čiui tik­rai pa­si­se­kė, – pa­si­ro­do, va­ba­lai skly­pą at­lais­vi­no sta­ty­boms, be­lie­ka tik im­ti ir pa­si­sta­ty­ti gy­ve­na­mą­jį na­mą pres­ti­ži­nė­je Dzū­ki­jos sos­ti­nės vie­to­je.

 

Alma MOSTEIKAITĖ