R. Dovydėno pieš.

„Prabėgo vasara, kurios metu taip pat negalėjome pabėgti nuo politinių įvykių, ypač susidurdami su aktyvia Rusijos propaganda, nukreipta prieš Lietuvą. Panašias tendencijas paprastai komentuoja specialistai, o mums, skaitytojams, į įvykius įdomu pažvelgti per psichologijos dėsningumus – kas gi iš tikrųjų bandoma įteigti mums bei kaimyninių šalių žmonėms?“ – klausia Vincas Poderis iš Klaipėdos.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Propagandistai remiasi teiginiu, kad lietuviai – darbšti, nuoširdžių žemdirbių tauta. Skaitytojui pravartu suklusti. Ar tai komplimentas ar kažkas kita? Puiku būti draugiškam, nuoširdžiam, darbščiam, ar ne? Gera propaganda ne iškart sukelia įtarimą, pasipriešinimą. Bet… jei išties esame vien žemdirbių tauta, tai joje nelieka mokslininkų, menininkų arba jų yra mažai, o svarbiausia – joje nelieka politikų ir valstybės, nes žemdirbių bendruomenė nėra savarankiška valstybė. Kaip tuomet Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė? Ji tiesiog nurašoma, skelbiama ne lietuvių, o rusų. Šiuolaikiniai ideologai tiesmukiškai kalba apie rusiškąją Lietuvą, pristatydami ją kaip rusų valstybę, tvirtindami, kad didesnė dalis jos gyventojų visada buvo rusai.

Galime pajuokauti – ar tokiu atveju Anglijos valstybę taip pat reikia pristatinėti kaip Indijos imperiją, nes indų buvo keliolika kartų daugiau negu anglų? Rusų ideologų ir kai kurie baltarusių istorikų argumentas – Vytautas Didysis nekalbėjo lietuviškai. Atrodytų keista, kodėl vaikystėje būsimasis Lietuvos valdovas neišmoko motinos kalbos, o išmoko svetimą kalbą?

Svarbūs ar ne tie istorikų ginčai apie tuos laikus? Svarbūs, nes štai kaip jie pasukami toliau – mat Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę siūloma suvokti kaip nesavarankišką valstybę ir netgi kaip rusišką valstybę, kuri natūraliai susijungė su Rusijos imperija. Čia atsiranda dar viena Rusijos propagandistų mėgstama sąvoka – atseit rusai ir lietuviai yra viena tauta. Mums šis teiginys iškart užkliūva, tačiau rusų kalboje žodis narod reiškia ir tautą, ir liaudį. O prisiminus, kad lietuviai apibrėžiami kaip žemdirbiai (vadinasi, prastuomenė, ne aukštuomenė), galima įteigti, kad rusai ir lietuviai – ta pati tauta/liaudis.

Atrodo, kalbame apie praeitį, bet ką iš šito matome šiandien? Jei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebuvo savarankiška valstybė, tai kas tada atsitiko 1918 metais? Toliau aiškinama taip, kad Baltijos šalis sukūrė vokiečiai, ir tai joks valstybių atkūrimas, o sukūrimas, vien tik vokiečių žvalgybos veiksmai. Einama toliau – jei tai nėra tautų atgimimas, o tik vokiečių žvalgybos veiksmai, vadinasi, Lietuva 1940 metais ne okupuojama, o savarankiškai susijungia su Rusija. Todėl 1941 metais neįvyko jokio sukilimo, tai tik vokiečių agentai rengė diversijas, mat jie ne visi pabėgo, ir dalis vykdė holokaustą, kita dalis pasislėpė miške ir tapo banditais.

Šią idėją šitaip aiškinti pokario situaciją matome ir meniniuose filmuose, pvz., filme, rodytame liepos šeštą dieną, pokario situacija vaizduojama kaip holivudiškame vesterne. Paprasti valstiečiai norėtų ramiai dirbti, bet blogiečiai banditai trukdo, tada susirenka mokantys šaudyti broliai ir nugali banditus, o rusų kareiviai nedalyvauja, jie tik surenka lavonus. Nėra nei trėmimų, nei turto grobstymo, nei kultūros naikinimo, tiesiog geriečiai kariauja su blogiečiais.

Kuriamas vaizdinys, kad nėra jokios okupacijos, tad kokios gali būti pretenzijos dėl okupacijos žalos? Kaip matote, tai yra nuosekli politinės propagandos prieš Lietuvos valstybę schema, kurioje gerai dera ir kiti aspektai: jei ta pati politikų suskaldyta liaudis vėl susijungtų, tai žemdirbiai galėtų prekiauti Rusijoje ir niekas jiems netrukdytų šokti klumpakojo, viena, kas jiems draudžiama, – turėti savo valstybę.

Jei bent dalis žmonių patikės, kad be valstybės daug geriau – propagandos tikslas bus pasiektas. Nes lietuviai nebus pasirengę ginti valstybės. Ta pati propagandos kryptis egzistuoja ir Ukrainoje. Ten lenkiama į tai, kad rusai ir ukrainiečiai – ta pati tauta.

Kad propagandinis karas turi laimėjimų, galime matyti iš apklausų. Ji daryta Lietuvoje dar prieš Ukrainos įvykius ir Krymo okupaciją. Apytikriai 15 proc. Lietuvos žmonių teigė, kad Lietuvos gynybai nereikia jokių lėšų.

Skaičius verčia mus susimąstyti.