Pasak KOPŽI centro vadovės Kristinos Mišinienės, nukentėjusiųjų ir liudytojų apsauga nėra neįveikiamas uždavinys – reikia tik valstybės noro (Redakcijos archyvo nuotr.)

Kol valdininkai ieško būdų, kaip suvaldyti prekeivius žmonėmis, kaip apsaugoti potencialias aukas nuo pastarųjų pinklių, šiuolaikinė vergystė vis dar klesti. Įvairios visuomeninės organizacijos deda daug pastangų, kad tik suteiktų nukentėjėliams reikiamą socialinę ir psichologinę pagalbą ir ikiteisminio tyrimo, ir baudžiamojo proceso metu, tačiau prekeiviai žmonėmis – tarsi hidros – neketina paleisti savo aukų ir, toliau jas baugindami, stengiasi išsisukti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Daugelį metų kovojantys, kad prekeivių žmonėmis aukos gautų tinkamą ir visokeriopą pagalbą, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) darbuotojai teigia, jog nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis įtariamųjų ir jų sėbrų daromas poveikis yra įprastas reiškinys. „Nors policijos ataskaitose apie tai nerasite nė žodžio, tačiau jau nuo pat pareiškimo parašymo momento, nuo pirmojo apsilankymo policijos komisariate aukai ir jos šeimai kyla reali psichologinio ir fizinio smurto grėsmė, – sakė KOPŽI Tauragės skyriaus socialinė darbuotoja Žaneta Morkūnaitė. – Kadangi dirbame visoje Lietuvoje, pastebime skirtingas galimybes įtariamiesiems realizuoti šiuos grasinimus – tai priklauso nuo apskrityje dirbančių specializuotų pareigūnų ir jų vadovų požiūrio į tokias aukas, nuo noro realiai užkirsti kelią prekybai žmonėmis. Jei viename regione pareigūnai reaguoja žaibiškai – bet kuriuo paros metu, tai jų kolegos kitame rajone gali nepatenkinti atkirsti: „Jei kažko bijai, skambink 112. Ir apskritai – nemokykite mūsų dirbti, turime ir be jūsų ką veikti!“

Grasino, kad užmuš

Veronika – viena tų, kuri patikėjo siūlomu „legaliu“ uždarbiu užsienyje. „Tuomet man buvo vos 16 metų. Tėvai neturėjo darbo, pragerdavo pašalpas, gaunamas už vaikus – be manęs augo dar 4 jaunesni broliai ir seserys, – pradėjo pasakojimą apie prieš 8 metus patirtą košmarą jauna moteris. – Dabar situaciją vertinčiau kitaip, tačiau tuomet man, paauglei, net širdis apsąlo, kai prabangiu automobiliu į kaime vykusią kažkokią šventę atidardėjo jaunų bernų grupelė, o vienas jų atkreipė dėmesį į mane. Iš pradžių – komplimentai, „protingos“ kalbos apie kitokį gyvenimą, sočios ir gardžios vakarienės. Atrodė, jog sutikau žmogų, kuris supranta mane, stengiasi padėti. Pasirodė, jog tai tik rožinė iliuzija. Tikrovė pasirodė tokia, kad iki šiol vis dar šokinėju naktimis iš miegų, apimta panikos. Žodžiu, prikalbino jis mane važiuoti į Angliją, kaip ir kitas kvaileles, neva legaliam darbui. Girdi, dirbsi bare – gerus pinigus moka, užsidirbsi per vasarą. Kad man nekiltų abejonių, vis vynu smegenėles plovė… Be to, buvo „dosnus“: nupirko rūbų, kosmetikos: sakė, baro šeimininkams turiu patikti, kad priimtų indus plauti. Tik jis sumaišė – ne indus reikėjo plauti, o vyrams pautus, – sarkastiškai šypteli moteris. – Kai nuskridom į Londoną, oro uoste jau laukė trys vyrai: du lietuviai ir kitatautis. Nespėjau nė mirktelti, kai tie trys vyrai čiupo mane, užlaužė ranką, pajutau dūrį ir visiškai praradau nuovoką. Atsipeikėjau kažkokiame kambaryje, šalia sėdėjo mergina ir vilgė vandeniu man veidą. Trumpai tariant, pardavė „mieliausiasis“ mane albanams, o jie ir žagino, ir mušė iki sąmonės netekimo, ir degino lygintuvu, ir skandino vonioje ir kitokių dalykų tie išgamos prigalvodavo… Tokias kančias patyriau ne aš viena – likimo draugės keisdavosi, neretai jos kažkur dingdavo… Kai pagaliau pavyko ištrūkti iš šio pragaro, ir kai suėmė mano skriaudikus, prasidėjo ne ką mažesnis košmaras. Kadangi tie vyrai buvo suimti, tai į mano namus ėmė važiuoti jų draugai. Iš pradžių gražiuoju prašė, siūlė pinigų, kad tik pakeisčiau parodymus – neva jie niekuo dėti. Kai atsisakiau, ėmė grasinti, kad užmuš. Tikėjau, kad taip gali nutikti, nes savo akimis mačiau, kaip mirtinai uždaužomos nepaklusnios merginos… Slapčia išvažiavau pas tetą, gyvenusią kitame Lietuvos kampe. Tačiau ir ten mane pasiekė – atvažiavusi vieno teisiamojo motina sukėlė po langais skandalą, rėkė, kad visas kaimas girdėtų esą aš, šliundra, su visais, kas tik kruta, dulkinausi, pati ant kaklo kabinausi, sugrioviau ne tik jos sūnaus, bet ir kitų „tvarkingų“ vyrukų gyvenimus, sifiliu ir dar visokiais „negerumais“ apkrėčiau… Tik su gerų žmonių iš „Carito“, Panevėžio apygardos prokurorės Nidos Grunskienės (dabar – vyriausioji Panevėžio apygardos prokurorė), komisaro Ramūno Sarapo (dabar– Šiaulių apskrities VPK vadovas) pagalba šiaip ne taip atsilaikiau. Vėl pakeičiau gyvenamąją vietą… Visokių minčių buvo kilę. Laimė, kad tuos išgamas nuteisė ir pasodino už grotų“.

Vežimas nejuda

Kaip jau minėta, tai įvyko prieš keletą metų ir nors visuomeninės organizacijos rengia įvairius seminarus, skambina visais varpais, kad būtina skirti visokeriopą pagalbą nukentėjusiemiems, vežimas ne kažin kiek pajudėjęs.

„Nėra vieningos sistemos, kaip apsaugoti bendradarbiaujančius su teisėsauga nukentėjusiuosius ar liudininkus, – piktinasi Ž. Morkūnaitė. – Paskui stebimasi, kad aukos vengia teismo posėdžių, sutinka gauti baudas už neatvykimą, už parodymų pakeitimą, o jėga atvesdintos, staiga nebeturi pretenzijų savo išnaudotojams. Labai įstrigo vienas įvykis, kai po apklausos komisariate moteris vėlų vakarą namuose sulaukė „netikėtų“ svečių, kurie jos vaikų akivaizdoje ją sumušė. Buvo labai sunku psichologiškai susitaikyti su mūsų visų bejėgiškumu – dieną visos tarnybos įkalbinėjome auką nieko nebijoti ir papasakoti tiesą, vakare mes ją palikome susidorojimui. O vėliau sostinės prokuroras tarėsi įžvelgęs kokius tai „neatitikimus“ šios moters parodymuose ir nutraukė ikiteisminį tyrimą. Ši auka iki šiol jaučia patirtą neteisybę, ji nenori priimti net ir mūsų pagalbos“.

Pavojinga iliuzija

KOPŽI centro vadovė Kristina Mišinienė, daugelį metų dirbanti prie pagalbos prekeivių žmonėmis aukoms projekto, esamą situaciją vadina absurdiška. „Kiek metų dirbu, tiek metų girdžiu anekdotinius pasakojimus apie tai, kaip „prostitutės neištvėrė liudininkų apsaugos programoje“, kad ši programa yra nepritaikyta prekybos žmonėmis aukoms ir pan. Atrodo, kad kalbėtume apie kažkokią kosminių skrydžių programą, kurioje nei vienas kablelis negali būti pakeistas, pritaikytas prie besikeičiančios situacijos, – nevyniojo žodžių į vatą Centro vadovė. – Mes ne kartą siūlėme lanksčiau, paprasčiau galvoti apie liudininkų apsaugą, juolab, kad šiandieniniai nukentėjusieji smarkiai skiriasi nuo tų, kuriuos apklausose sutikdavome prieš, pavyzdžiui, dešimtmetį. Pastaruoju metu, ypač pareigūnams pasistažavus Jungtinėje Karalystėje ir ten, tikriausiai, dėl kalbos barjero ne taip supratus britų kolegas, tiek iš VRM, tiek iš Policijos departamento girdime samprotavimus, kad būtent socialiniai darbuotojai turėtų užtikrinti nukentėjusiųjų saugumą, kad integracija į darbo rinką, socialinės paslaugos kokiu tai mistiniu būdu apsaugos duodančiuosius parodymus nuo poveikio. Gaila, bet tai tik pavojinga iliuzija, situacijos nesupratimas.“

Pasak K. Mišinienės, Centro darbuotojai turi pakankamai patirties ir žino, kad patiriantys nusikaltėlių grąsinimus, reikalavimus neduoti parodymų arba keisti juos, nepriima jokios socialinių darbuotojų pagalbos, nenori bendradarbiauti. „Centre turėjome daugybę situacijų, kai netikėtai vyrai, moterys, paaugliai pradeda vengti mūsų socialinės darbuotojos, kalba netiesą, slepiasi, staiga teisme pakeičia parodymus, maldauja juos palikti ramybėje, nes „rimti žmonės taip liepė“, – aiškina situaciją vadovė. – Vieni socialiniai darbuotojai su psichologais niekaip neišspręs šitų problemų, tad mes nuoširdžiai nesuprantame, kokios kliūtys trukdo mūsų teisėsaugai ieškoti lanksčių, efektyvių, nereikalaujančių didelių išlaidų sprendimų“.

Prisipažino esąs vagis

Dar vieno nukentėjusiojo, pavadinkime jį Miku, pasakojimas. „Mane prikalbino važiuoti į Suomiją. Iš pradžių nesakė, kad reikės vogti. Priėmė mane į kompaniją, draugiškai elgėsi – kartu gerdavome, linksmindavomės, – ne itin noriai prisiminė savo klajones Mikas. Tuo metu jam tebuvo 17 metų ir ne tik dėl savo jauno amžiaus, bet ir dėl sveikatos problemų ne visada adekvačiai vyrukas vertino situaciją. – Jie sakė, važiuojam „tūsintis“ į Suomiją. Smagumėlis – aš gi niekur nebuvau buvęs, tad sutikau. Kėlėmės keltu, tai tie „draugai“ liepė man ir dar vienam jaunuoliui lįsti į bagažinę ir ten ramiai tūnoti – mat nei vienas iš mūsų neturėjome dokumentų. Kai nuvažiavome į kažkokį Suomijos miestą, pirmiausia pasivogėme valgyti, nes buvom išalkę. O tada ir sužinojome, kad vogsime iš parduotuvių prekes. Aš nelabai norėjau, bet niekas mano norų nepaisė – tik apkūlė ir pagrasino paliksią mane vieną… Tai ką turėjau daryti? Ir ėjau vogti, tik man nelabai sekėsi… Gyvenom visi automobilyje, kartu valgėm – tie „draugai“ mums vis aiškino, kad tik jų dėka mūsų dar „nesupakavo“ policija… Tačiau pirmiausia suėmė mane, o vėliau ir kitus. Kai grįžus į Lietuvą prasidėjo tyrimas, aš iš pradžių papasakojau viską, kaip buvo. Neužilgo atlėkė tie „draugeliai“ ir pradėjo rėkti, mušti: „Tu, bl…, ožy, ko prišnekėjai?! Mums daba bylą kurpia! Pats vagis didžiausias esi, o mums kaltę verti! Karoče, pabandysi dar „nesąmones“ šnekėti, „atdubasinsim“, kad nepasirodys mažai…“ Ir ką tu gali padaryti, jei iš paskos nuolat vaikšto ir grasina? Bijojau jų, tad ir pasakiau pareigūnams, jog esu vagis…“

Poveikis – visada

Tokių situacijų, kai nukentėję jaunuoliai pakeičia parodymus, galima priskaičiuoti dešimtimis. Visokie monkai, songailos, paksai, kačerauskai, bakaičiai ir uginčiai, vaškevičiai ir navarskai spaudė savo aukas, kad šios pakeistų parodymus ir liudytų jų naudai – neva jie nekalti – tai buvęs neva aukos pasirinkimas, jie, girdi, tik padėję jiems (ar joms) pasiekti užsienio valstybę.

Daugelį prekybos žmonėmis ikiteisminių tyrimą kontroliavęs ir ne vieną nusikaltėlį pasodinęs į teisiamųjų suolą Panevėžio apygardos prokuroras Aurelijus Navickas irgi sutinka, kad poveikis aukoms tokiose bylose gana dažnas. „Ši problema iki šiol neišspręsta, – sako prokuroras. – Kol kas tenka remtis tik „Carito“ ar KOPŽI socialinių darbuotojų parama. Kartais net artimieji baiminasi galimų pasekmių ir trukdo, atkalbinėja aukas nuo bendravimo su pareigūnais. Tyrėme bylą, kurioje viena nukentėjusioji iš sekso vergovės grįžo nėščia. Merginos globėja kategoriškai uždraudė jai rašyti pareiškimą policijai ir ką nors pasakoti, grasino išvaryti iš namų. Laimė, kad merginai pagelbėjo K. Mišinienės vadovaujami socialiniai darbuotojai: buvo suteikta pastogė, psichologinė pagalba“.

Gelbėtis tenka pačiam

Paprastai tų, kurie sutinka bendradarbiauti su teisėsauga, padeda patraukti baudžiamojon atsakomybėn prekeivius žmonėmis, sutenerius ir kitus panašaus plauko nusikaltėlius, saugumu privalo pasirūpinti pareigūnai. Juk net ir tų, kurie darė nusikaltimus, o vėliau ėmė atgailauti ir liudyti, neretai pasigailima, saugoma nuo bendrų įtakos. O prekybos žmonėmis aukos, patyrusios neįsivaizduojamas kančias, pažeminimą, psichologiškai sutryptos, ir vėliau dar turi įrodinėti, kad jos – ne paleistuvės, ne prostitutės, o jie – ne vagys ar sukčiai, – toliau kenčia grasinimus ir net smurtą.

„Nežinau, kaip yra kitose sferose, tačiau kalbant apie prekybą žmonėmis – poveikis liudytojams ir aukoms čia yra tarsi savaime suprantamas dalykas, – sako K. Mišinienė. – Pirmas klausimas, kurį išgirstame iš aukų – ar man saugu duoti parodymus? Kas mane apsaugos? Ką galime atsakyti? Saugu? O gal – nesaugu, sukis pati kaip išmanai, geriau neerzink išnaudotojų? Mes esame tik socialinių darbuotojų komanda, kokias garantijas galime duoti aukoms ir jų šeimoms? Net ir tose šalyse, kur liudytojų apsauga yra sąžiningai ir atsakingai organizuojama, yra nemažai problemų. Tad, ką gi kalbėti apie mūsų situaciją, kai iš aukų reikalaujama „nepriekaištingos reputacijos“, o rimti komisarai tegali liudytojams rekomenduoti 112 – pagalbos – numerį?“

Valdininkų abejingumas

Šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija remia 5 nevyriausybines organizacijas, teikiančias pagalbą prekybos žmonėmis aukoms. Šiais metais skirta 165 000 eurų. Pasak nevyriausybininkų, tai rimta pagalba, leidžianti suteikti saugų prieglobstį, ženklią materialinę pagalbą nukentėjusiems. „Tačiau poveikio aukoms klausimas yra neišspręstas ir labai keista, kad niekam tai nerūpi, – stebisi valdininkų abejingumu K. Mišinienė. – O į mūsų raginimus imtis veiksmų, dažnai girdime raginimus „nedramatizuoti“, nesikišti į teisėsaugos darbą. Su džiaugsmu į jį nesikištume, bet padėkite apsaugoti žmones, kurie pasitikėjo jumis ir mumis, ir dėl to nukentėjo!“

Daugelis socialinių darbuotojų, psichologų, advokatų, dirbančių būtent su prekybos žmonėmis aukomis tvirtina, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų apsauga nėra neįveikiamas uždavinys – reikia tik valstybės noro, suinteresuotumo.

Sugriežtino bausmes

Iš pabaigai šiokia tokia guodžianti žinia. Neseniai Klaipėdos apygardos teismas (KLAP) išnagrinėjo dviejų tauragiškių bylą, kurioje dėl prekybos žmonėmis pernai nuteisti Gytis Gavėnia (22 m.) ir Modestas Milišauskas (25 m.) dabar buvo pripažinti kaltais dar ir dėl poveikio aukoms. Įdomu tai, kad Šilalės rajono apylinkės teismas buvo šiuos vyrus išteisinęs – jokio poveikio nukentėjusiesiems neįžiūrėjo. Tačiau ikiteisminius tyrimus kontroliavęs ir puikiai žinodamas situaciją bei turėdamas pakankamai įrodymų, kad aukoms buvo grasinta, Klaipėdos apygardos prokuroras Ruslanas Ušinskas rankų nenuleido. KLAP teisėjų kolegija tenkino prokuroro skundą ir skyrė abiems grasintojams bent jau simbolines bausmes – G. Gavėniai 2 su puse metų, o M. Milišauskui – 2 metus laisvės atėmimo, bausmių vykdymą atidedant.

„Akistata“ apie šių vyrų klastingus darbelius yra rašiusi ne vieną kartą. Priminsime, kad G. Gavėnia ir M. Milišauskas kartu su bendrais, irgi tauragiškiais, Ernestu Žebeliu (27 m.) bei Audriumi Dygliu (22 m.) buvo pripažinti kaltais dėl prekybos žmonėmis ir vaiko pirkimo bei pardavimo. Pernai Klaipėdos apygardos teismas net dviejose bylose jiems paskelbė nuosprendžius, paskirdamas įvairias bausmes. Vienoje byloje apeliacinius skundus jau išnagrinėjo aukštesnioji instancija. M. Milišauskui ir E. Žebeliui pasisekė – jiems Lietuvos apeliacinis teismas (LApT) „nubraukė“ po vienus metus, tad kol kas nuosprendis – po 5 metus nelaisvės. O G. Gavėniai nepasisekė – vietoj skirto laisvės apribojimo, berniokas privalės už grotų praleisti 5 metus. Bauda buvo paskirta ir Lietuvoje vogtus daiktus pardavinėjusiai Ingridai Skirmantaitei, kurią pirmosios instancijos teismas buvo išteisinęs. LApT merginą pripažino kalta pagal BK 189 str. 1 d. (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas) ir skyrė jai 50 MGL (1883,00 euro) baudą.

Skirtosios bausmės visiems nuteistiesiems dar gali keistis, kadangi LApT rugpjūčio pabaigoje turėtų paskelbti verdiktą dar vienoje prekybos žmonėmis byloje, kur figūruoja tie patys kaltinamieji.

 

Aurelija ŽUTAUTIENĖ