Lietuvai brėžiamos liūdnos demografinės perspektyvos į neviltį varo darbingo amžiaus gyventojus – jie ilgai plušės iki pensijų ir gali likti su dar menkesniais pensijų trupiniais nei dabartiniai pensininkai.

Pensijos mažės?

Įvairūs demografijos tyrimų išvados Lietuvai – itin niūrios. Remiantis 2013-aisiais Eurostato atlikta prognoze, galima teigti, kad iki 2060 m. mūsų valstybėje liks tik apie 1,8 mln. gyventojų. O iki 2030-ųjų darbingo amžiaus žmonių sumažės daugiau nei 40 proc. Per maždaug artimiausią dešimtmetį į pensiją išeis gausiausia gyventojų karta, o į darbo rinką įsilies mažiausio gimstamumo karta. Taigi kas išlaikys pensininkus ir kokių pensijų jie gali tikėtis?

Socialinio modelio, taip pat ir pensijų sistemos reformos, kūrėjai ir politikai viešai žada, kad pensijos turi didėti. Tačiau mokslininkus ir politikus ant žemės nuleidžia mūsų šalį į aklavietę stumianti demografinė realybė.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Socialinio draudimo ir kaupimo pensijų skyriaus vedėja Irma Kalinauskienė neatmeta tikimybės, kad jau po 2020-ųjų pensijos gali sumažėti ir tesiekti 24 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Tada vidutinė socialinio draudimo pensija, kuri dabar yra 255 eurai, sumažėtų beveik trečdaliu ir būtų 180 eurų.

Kosmetiniai pokyčiai

Kai kurie ekspertai mano, kad Seimo patvirtinti pensijų sistemos pokyčius numatantys įstatymai tėra kosmetinės priemonės, kuriose nesiūloma esminių sprendimų. „Suprantama, kad reformos labai reikia, tačiau iš priimtų įstatymų nesimato, kaip bus įveiktos pagrindinės šios sistemos problemos, pavyzdžiui, kaip „Sodra“ susidoros su didžiuliais įsiskolinimais, siekiančiais kone 4 mlrd. eurų ir pranokstančiais jos biudžetą. Didinant pensijas ar kitas išmokas, „Sodrai“ reikia skirti ne paskolas, kaip yra dabar, o asignavimus – negrąžinamas lėšas“, – pabrėžė ekonomistas Stasys Jakeliūnas.

Kita problema – „Sodrai“ užkartas antrosios pensijų pakopos finansavimas. Anksčiau „Sodra“ tam gaudavo lėšų iš nacionalinio biudžeto, o nuo 2014 m. jos nebeskiriamos. „Šiemet „Sodros“ biudžete numatyta apie 150 mln. eurų pervesti į antrosios pensijų pakopos fondus, dar tiek pat milijonų „suvalgys“ palūkanos. Jei ši suma būtų padalyta 600 tūkst. pensininkų, kiekvieno iš jų pensija kas mėnesį jau dabar padidėtų apie 40 eurų, – skaičiavo buvęs premjero patarėjas S.Jakeliūnas. – Taigi, galima sakyti, kad dėl „Sodrai“ užkrautų nelogiškų, nepakeliamų ir netgi teisiškai neapibrėžtų įpareigojimų nukenčia dabartiniai pensininkai.“

Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Arvydas Guogis pritarė, kad tokia situacija, kai „Sodra“ skolinasi iš bankų ir dalį lėšų perveda į privačius pensijų kaupimo fondus, atrodo absurdiška. „Tai yra valstybės dotacija privačiam verslui. Dėl to skriaudžiami dabartiniai pensininkai“, – konstatavo jis.

Po politikų letena

Pašnekovai sutiko, kad „Sodros“ biudžeto reikalai negerės, kol ji bus veikiama politikų. Anot A.Guogio, „Sodros“ egzistavimas logiškas ir veiksmingas tada, kai nesikiša politikai. O kai jie pradeda spręsti, kada pensijas didinti ar mažinti, gero nelauk.

S.Jakeliūno manymu, reikėtų keisti ir „Sodros“ tarybą, kurią dabar sudaro ministerijų, apdraustųjų interesus ginančių ir darbdavių organizacijų atstovai. „Mūsų „Sodros“ taryba, sakyčiau, yra fiktyvi institucija, kuri neturi nei kompetencijos, nei pakankamai įgaliojimų. Pavyzdžiui, Švedijoje prieš keliasdešimt metų ekspertai iš esmės pertvarkė pensijų sistemą ir iki šiol ją prižiūri. Jų sprendimai privalomi, o politikai jiems neprieštarauja. Mums irgi to reikia siekti, kad pensijos nebūtų didinamos prieš rinkimus, ir pan.“, – dėstė ekonomistas.

Tapo atpirkimo ožiu

A.Guogis palankiai vertino tai, kad socialinio draudimo pensijų bendrąją dalį numatyta finansuoti valstybės biudžeto lėšomis. „Tai – žingsnis gera kryptimi, pensijų finansavimas iš biudžeto yra socialine ir ekonomine prasme teisingesnis. Perspektyvoje galbūt visą pensiją reikės mokėti iš nacionalinio biudžeto, o „Sodrą“ – likviduoti. Dabar valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra dviprasmiškoje padėtyje ir visuomenės akyse atrodo kaip atpirkimo ožys“, – konstatavo MRU profesorius.

Socialinių mokslų daktaras, kritikuodamas sprendimą nuo 30 iki 35 metų ilginti būtinąjį darbo stažą senatvės pensijai gauti, pabrėžė svarbią, tačiau nutylimą aplinkybę. „Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais Lietuvoje dėl siautusio chaoso, ekonomikos ir kitų ekstremalių pokyčių, sveikatos pablogėjimo nemažai gyventojų oficialiai nedirbo, todėl dabar jiems sukaupti būtinąjį 35 metų stažą bus gana sunku. Daliai žmonių jį pasiekti gali būti neįmanoma ir dėl sveikatos“, – aiškino pašnekovas.

Estai pralenkė

Ekspertai teigė, kad nesvarbu, kokia būtų pensijų sistemos reforma, pensijų dydžiai priklausys nuo to, kaip plėtosis mūsų šalies ekonomika. „Sprendimai yra už „Sodros“ ribų. Tai susiję ir su nedirbančiųjų, ir su dirbančiųjų skaičiumi, ir su tuo, kokie bus atlyginimai, kiek bus mokama mokesčių, mažės ar didės šešėlinė ekonomika“, – vardijo S.Jakeliūnas.

Anot ekonomisto, Lietuvai taip pat reikėtų apsispręsti, ką daryti su mūsų valstybėje išmokslintais emigrantais, dabar dirbančiais kitose ES šalyse. „Jie ten dirba, moka mokesčius, tačiau jiems išauginti ir išlavinti pinigus išleido mūsų valstybė. Turėtume kalbėtis su Europos Komisija ar su tomis šalimis, kur jie dirba, dėl kažkokio kompensacinio mechanizmo“, – vieną iš „Sodros“ biudžeto papildymo šaltinių nurodė buvęs premjero patarėjas.

A.Guogis pabrėžė, kad Lietuvai reikia suvaldyti šešėlinę ekonomiką, kitaip pagal oficialias pajamas dar ilgai vilksimės ES uodegoje. Kaip rodo mūsų mokslininkų tyrimai, pagal išlaidas lenkiame visas Rytų Europos šalis. „Paradoksalus dalykas: Estijoje, kur ir politika, ir gyventojų mentalitetas daug liberalesnis, vidutinis atlyginimas, pensijos yra didesnės, o skirtumas tarp darbdavių ir darbuotojų atlyginimų mažesnis nei Lietuvoje. Taigi, jų modelis liberalesnis, o socialinės sąlygos geresnės. Tai daug ką pasako apie mūsų šešėlinės ekonomikos dydį“, – aiškino MRU profesorius.

Skandinavų nepavysime

Mokslininkai kaip patraukliausią nurodo skandinavišką pensijų modelį, tačiau teigia, kad tiesiogiai jo pritaikyti mums nepavyks, nes šalių išsivystymo lygis labai skirtingas. „Tose valstybėse gerokai didesni ir atlyginimai, ir pensijos, ir tai suprantama, nes yra kitas ekonomikos lygis ir kitos šalių galimybės. Ir, kaip minėjau, daug pažangesnis pensijų sistemos valdymas“, – pabrėžė S.Jakeliūnas.

Pavyzdžiui, Danijoje mažesnes nei vidutines pajamas gavęs žmogus, sulaukęs pensinio amžiaus, gali tikėtis gauti 100–120 proc. buvusio atlyginimo dydžio pensiją. Kuo atlyginimas buvo didesnis, tuo šis santykis mažesnis; valstybės mokama pensija gali siekti 60–70 proc. buvusio atlyginimo.

„Jei alga buvo didelė, tokios pensijos gana nemažos. Be to, ten yra daugiau galimybių privačiai kaupti pensijai, pavyzdžiui, yra paplitęs privatus profesinis pensijų kaupimas. Tad, sudėjus visas pensijų sistemos dalis, tiek dideles, tiek mažas pajamas gavusiems tų valstybių piliečiams užtikrinama ori senatvė“, – aiškino ekonomistas.

Tikėtis, jog Lietuvoje plačiau paplistų darbuotojų profesinių sąjungų susitarimai su darbdaviais, kad pastarieji prisidėtų kaupiant privačias profesines pensijas, nėra jokių galimybių. A.Guogis mano, kad lietuviai yra labiau linkę į individualią nei į kolektyvinę veiklą, todėl ir profesinės sąjungos nesustiprėja. Tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais kolektyvinė veikla silpninama, o individualizmas stiprinamas ir bendruomeniškumo pagrindus sukūrusiose Vakarų šalyse.

„Kai 1990-aisiais mes pasukome Vakarų link, ten gerovės valstybės buvo pradėtos ardyti. Vakarų Europos gerovės valstybių aukso amžius buvo 60-ieji ir 70-ieji metai. Vėliau pradėjo skverbtis neoliberalios politikos ideologija. Pas mus neoliberalizmas susimaišė su sovietiniu palikimu ir išėjo tokia raizgalynė, kokią sunku ir apibrėžti“, – sakė A.Guogis.

Prasilenkia su realybe

Grasilda Makaravičienė, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentė

Lietuva išsivaikšto, jaunimas nestabdomai išvažiuoja, tad nebus kam dirbti ir uždirbti pensijas. Problema ir ta, kad iš „Sodros“ biudžeto mokamos įmokos į antrosios pakopos pensijų kaupimo fondus. Tokį finansavimą galėtų sau leisti turtingos valstybės, tik ne skurdi Lietuva. Jei žmogus gali taupyti pensijai, tegu tai daro savarankiškai. O dabar viskas užkrauta „Sodrai“, kuri nepajėgi įvykdyti visų įpareigojimų.

Bėda ta, kad mokslininkai kabinetuose kuria teorinius modelius, kurie prasilenkia su realybe. Ilginant pensinį amžių ir būtinąjį darbo stažą, kuriamos problemos. Jau dabar penkiasdešimtmečiai negali rasti darbo. Kaip jie išgyvens, kai pensinis amžius ilgėja? Bus priversti elgetauti, vogti ir prasigerti? Tokia tikrovė, o mokslininkai, atrodo, to nemato. Patys painiojasi pristatinėdami metodiką, kaip bus skaičiuojamos pensijos. Ten viskas taip suraizgyta, matyt, kad niekas nesuprastų. Lietuvoje didelės demografinės problemos, o politikai netaupo biudžeto lėšų, švaisto jas nežinia kokiems projektams.

Įmokos prieš įmokas

Asta Aranauskienė, SADM Socialinio draudimo ir pensijų departamento direktorė

Kalbant apie naujus įstatymus ir galimybes švelninti demografinę situaciją, svarbūs du aspektai – bazinės pensijos finansavimo laipsniškas perkėlimas į biudžetą ir pensijų indeksavimas. Visi sutinka, kad, mažėjant darbo jėgai, pensijų sistema turi būti finansuojama ne tik iš sumokamų „Sodros“ įmokų. Pensijų indeksavimas leistų jas didinti kasmet, atsižvelgiant į tai, koks yra vidutinio atlyginimo augimo tempas ir kiek dirbančiųjų moka įmokas „Sodrai“.

Be to, indeksavimas numato būtinybę kaupti pensijų dalies rezervą. Jau šiuo metu pensijų draudimo rūšies įmokos viršija šios draudimo rūšies išmokas. Pensijų įstatyme nustatytas indeksavimo mechanizmas leidžia pradėti kaupti pensijų dalies rezervą, reikalingą ištikus krizei, nurodyta, kad, kilus krizei, pensijos nebus mažinamos.