Seimas atsisakė 2016-uosius paskelbti Orios senatvės metais, tarsi nenorėdamas matyti, kad Lietuvoje skurdas yra vis dar dažnos šeimos palydovas, ypač vienišų, nusenusių kaime gyvenančių žmonių. Tad ar nebus kaip toje patarlėje: sotus alkano neužjaučia?

Nors ir pašiūrė, bet sava

Alytaus kaime (Alytaus r.) gyvenančios pensininkės Jadvygos Kurec gyvenimo sąlygos seniai atkreipė kaimynų ir Alovės seniūnijos darbuotojų dėmesį. Šios, palyginti dar jaunos, pensininkės namai – be elektros, šilumos ir vandens. 62 metų buvusi bibliotekininkė gauna vos 78 eurus pensijos, o jos būstas dar nebaigtas statyti bei įrengti.

Glaustis vos ne pačios rankomis suręstame mūriniame namelyje, kuris iš pažiūros labiau primena pašiūrę, o ne gyvenamąjį namą, moteris ryžosi po kelerių metų, praleistų skarda apkaltoje sunkvežimio būdoje, stovinčioje tame pat sklype, kaip ir dabartiniai jos namai, išdygę tarp prabangių kotedžų.

Savo būstą J.Kurec baigė ręsti tik šį rudenį, tačiau, dar neužbaigus šio darbo, vietomis mūras pradėjo trupėti, o plytos – kristi. Pastato viduje karaliauja skurdas: sienos netinkuotos, grindys betoninės. Kambaryje iš lentų sukalta pakyla moteriai atstoja lovą.

Alovės seniūnė Irma Kašėtienė „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo, kad J.Kurec gyvenamąją vietą deklaruoja Alytaus rajono Nemunaičio seniūnijoje, tačiau realiai gyvena Alovės seniūnijoje. „Ši moteris atsisako bet kokios socialinės paramos ir pagalbos. Jos nuostata – geriau gyvens skurde, be pašalpų, nes nori įsidarbinti ir užsidirbti pragyvenimui pinigų“, – apie sudėtingą atvejį kalbėjo seniūnė.

J.Kurec turi sūnų, su kuriuo anksčiau bendraudavo, tačiau, seniūnės duomenimis, jis dabar gyvena užsienyje. Tad jo motina gyvena visiškai viena. Kaimo žmonės kartais jos paprašo pagelbėti ūkio darbuose ir už tai atsilygina. „Mūsų seniūnijoje tokiomis sunkiomis sąlygomis gyvenančio kito žmogaus aš nežinau. Vieno gyventojo buitis prastesnė, kito – geresnė. Yra apgyvendintų globos arba palaikomojo gydymo namuose. Jei moteris pati nesutinka, prievartos negali būti“, – apie tai, kaip kartais sudėtinga pakeisti skurde atsidūrusio žmogaus gyvenimo sąlygas, pasakojo Alovės seniūnė I.Kašėtienė.

Gelbsti kilnojami nameliai

Šakių rajono vadovai rado originalų būdą, kaip spręsti socialinio būsto problemą kaime. Nusenusius ir savimi sunkiai galinčius pasirūpinti rajono gyventojus, atsisakančius gyvenimo senelių namuose, jie įkurdina nupirktuose nameliuose ant ratų. Pasak Šakių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjos Leonoros Pocevičiūtės, namelius įsigijo 2007–2008 m., nes tiesiog neturėjo kito pasirinkimo.

„Tuo metu rajone buvo trys garbaus amžiaus moterys, gyvenusios savo namuose, kurių namais net ir vadinti nebuvo galima: tokios blogos buvo gyvenimo sąlygos, bet iš jų jos niekur eiti gyventi nesutiko. Todėl reikėjo ką nors daryti“, – „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo L.Pocevičiūtė. Anot jos, moterims buvo siūloma apsigyventi globos namuose, bet jos kategoriškai pasipriešino. Todėl buvo ieškoma kitokių išeičių, kad moterys žiemą savo palaikiuose namuose nesušaltų. Iš sutaupytų savivaldybės biudžeto lėšų buvo nupirkti 5 kilnojami nameliai, kurie iki šiol tarnauja vargingai gyvenantiems rajono žmonėms.

Kilnojami nameliai – apšiltinti, su reikalingais baldais, juose yra malkomis kūrenama krosnis, nedidelė virtuvė, kiti reikalingi komunaliniai patogumai, tereikia tik prijungti juos prie tinklų ar specialiai tam įtaisytų įrenginių kieme. Net ir tada, kai nameliuose apgyvendinami senoliai, jie lieka Šakių rajono savivaldybės nuosavybė. Tokius namelius lengva kiloti. Prireikus jie perkeliami iš vienos seniūnijos į kitą, ten, kur labiausiai jų reikia.

L.Pocevičiūtė minėjo, kad tokių kilnojamų namelių įsigijimas pasiteisino. Dalies pirmųjų jų gyventojų jau nebėra, kiti – jau globos įstaigose, todėl juose jau gyvena kiti žmonės. Sudarge kilnojamame namelyje apgyvendinta vieniša moteris, kurios namas sudegė ir kuri nebeturi iš ko jį atstatyti. Tokie nameliai stovi ir Šakiuose, Barzduose, kai kuriose kitose vietovėse.

„Senam žmogui svarbu tai, kad nereikia išeiti iš gyvenamosios vietos, prie kurios yra labai prisirišę, nes namelius statome šalia jų turimo būsto. Tada ir persikėlimas nesukelia jokių neigiamų emocijų“, – tikino L.Pocevičiūtė.

Savivaldos rankose

Dar 2014 m. Sveikatos apsaugos ministerija Seimui pasiūlė 2015-uosius paskelbti Orios senatvės metais, tačiau tais metais siūlymas nebuvo išgirstas. Tad Orios senatvės metais buvo ketinama skelbti 2016-uosius. Tačiau lapkričio 26 d. Seimo posėdyje pasiūlymas skelbti Orios senatvės metus buvo išbrauktas iš dienotvarkės ir nuspręsta jo net nesvarstyti. Taip ir buvo padaryta.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) specialistų tikinimu, savivaldybėms suteiktos visos galios organizuoti tikslines, specialias priemones ir taip pagelbėti vienišiems, vargstantiems senoliams. Tam savivaldybės pirmą kartą per nepriklausomybės laikotarpį turi ir finansavimą: lėšas, likusias nuo kompensacijų, nuo pašalpų, savivaldybės taryba gali skirti pagalbai senyvo amžiaus žmonėms. Tam savivaldybėms 2015 m. liko apie 50 mln. eurų.

Niekas neabejoja, kad pagyvenusiam vienišam žmogui, dažnai turinčiam ir specialiųjų poreikių, ypač svarbu turėti galimybę sulaukti savalaikės pagalbos gyvenamojoje vietoje pagal individualius poreikius ir interesus. Anot SADM specialistų, priklausomai nuo asmens poreikių, senyvo amžiaus asmeniui savivaldybės gali nuspręsti teikti įvairias socialines paslaugas: pagalbą namuose, globą namuose. Ir tik tais atvejais, kai šios paslaugos jau neveiksmingos, gali būti skiriama ilgalaikė socialinė globa stacionarioje socialinės globos įstaigoje – senelių globos namuose.

Skursta kas penktas gyventojas

Lietuvoje 2014 m. žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 560 tūkst. asmenų, kurie sudarė 19,1 proc. visų šalies gyventojų, kaip rodo statistikų atlikto pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimo duomenys. Statistikos departamento duomenimis, skurdo rizikos riba 2014 m. buvo 241 euras per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 506 eurai šeimai, sudarytai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų. Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 16 proc., kaime – 25,5 proc. gyventojų. Vidutinė senatvės pensija 2013 m. buvo 238,1 euro. Šiemet po padidinimų ji bus 265 eurai.

Lietuvoje prie pasaulinių visuomenės senėjimo tendencijų prisideda ir dvi „savos“ problemos – tebesitęsianti masinė emigracija ir itin mažas gimstamumo rodiklis, šiuo metu neužtikrinantis net kartų kaitos. Tad tikėtina, kad po 20 metų beveik trečdalį Lietuvos gyventojų sudarys pagyvenę žmonės, o vienam pensininkui teks du arba vos vienas darbingo amžiaus žmogus.

Nuolat grįžtame prie šios problemos

Algimanta Pabedinskienė, socialinės apsaugos ir darbo ministrė

Pirmiausia siekiame didinti galimybes šeimos nariams, prižiūrintiems savo senyvo amžiaus ar neįgalius artimuosius, nes būtina didinti pagalbos jiems prieinamumą. Senėjant visuomenei, svarbu ieškoti ir rasti įvairesnių pagalbos formų, alternatyvių stacionariai institucinei globai. Vienas iš tokių pavyzdžių, taikomų Lietuvoje, yra Integralios pagalbos į namus plėtros programa, pradėta įgyvendinti 2013 m. Ji orientuota būtent į vienišus, pagyvenusius, savimi savarankiškai pasirūpinti negalinčius žmones. Prie šios iniciatyvos iš pradžių prisijungė 22 Lietuvos savivaldybės, o nuo šių metų minėta pagalba bus teikiama visose savivaldybėse. Telkiamos mobilios įvairių specialistų, taip pat ir slaugos, komandos, kurios teikia integralią pagalbą – slaugą ir socialinę globą senyvo amžiaus ar neįgalių žmonių namuose, taip pat konsultuoja šeimos narius ir pan. Taip pat svarbu šeimoms suteikti galimybių laikinai atsikvėpti ir pailsėti nuo varginančios priežiūros. Jų plėtra numatyta įgyvendinant institucinės globos pertvarką, kurios pradžia – 2016 m. ruduo.