Politiniam šešėlių teatrui reikia įtraukiančio siužeto, gabių atlikėjų, kantrių žiūrovų ir gero apšvietimo.

Premjerės Ingridos Šimonytės vadovaujamas ministrų kabinetas sulaukė politinės konkurentės: opozicinė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) paskelbė savo sudarytos šešėlinės Vyriausybės sudėtį ir pristatė jos programą. Kas tai – politinio veikimo įrankis ar tik politinis žaisliukas?

Žada saugoti nuo klaidų

Žinia apie „valstiečių“ šešėlinės Vyriausybės sudarymą viešojoje erdvėje gana netikėtai sukėlė nemenką atgarsį. Trečią mėnesį galiojant sugriežtintiems karantino reikalavimams daugeliui žmonių neabejotinai rūpi visai kiti dalykai, o ne kažkokios politinės iniciatyvos Seime. Vis dėlto žiniasklaida nepašykštėjo dėmesio nei pačiam įvykiui ar jo aplinkybėms, nei galimoms interpretacijoms. Ir kažin ar vien dėl to, kad gerokai ataušę politinio viralo puodai Seimo posėdžių salėje tebelaukia pavasario sesijos ir dar nėra nei ko labai uostyti, nei ką ragauti. Gal veikiau priešingai: suvokimas, kad dar nė šimto darbo dienų nesuskaičiavusios Vyriausybės nariai „apaugo“ personaliniais opozicijos šešėliais, nuolat stebėsiančiais jų veiksmus ir viešus pasisakymus, turėjo kiek nuliūdinti propagandos ruporų darbininkus. Juk koronaviruso krizėje besikapstančią valdžią, prie kurios artėja griūvančios ekonomikos cunamis, ir taip keiksnoja kas netingi. Kas bus, kai vis naujas dingstis abejoti ar piktintis tiek pačios premjerės, tiek jos ministrų sprendimais šešėlinės Vyriausybės nariai visuomenei pateiks kas savaitę ar net kas antrą dieną?

Pasak „valstiečių“ šešėlinio premjero Ramūno Karbauskio, jo vadovaujama šešėlinė Vyriausybė bus pirmoji Lietuvoje, kuri dirbs nuolatos, pagal patvirtintą reglamentą ir programą. Šešėlinis ministrų kabinetas, apie kurį buvo prabilta iškart po „valstiečių“ pralaimėtų Seimo rinkimų, esą buvo suformuotas siekiant visuomenės gerovės ir darbų tęstinumo. „Formuodami šešėlinę Vyriausybę turime vieną tikslą: padėti daryti mažiau klaidų. Klaidas darėme mes, buvusios Vyriausybės ir buvusios valdančiosios daugumos metu, klaidas daro dabar ir tikriausiai darys visada. Be klaidų niekas nieko nesukuria. Ir vertinant koronaviruso situaciją, tų klaidų neįmanoma išvengti, nes mes viską darome pirmą sykį. Ir labai norisi, kad vieni kitus geriau girdėtume“, – prieš pirmąjį šešėlinio kabineto posėdį sakė partijos pirmininkas R.Karbauskis.

Nors tokiais žodžiais šešėlinis premjeras ir jo ministrai tikrajai Vyriausybei iš pažiūros tiesia alyvos šakelę, kurios premjerė I.Šimonytė diplomatiškai neatstūmė, apsiribojusi sausu konstatavimu, kad Vyriausybė vertina konstruktyvių diskusijų galimybę „su bet kuriuo politinio lauko dalyviu“ ir bet kokia forma, jeigu tai leidžia ieškoti geriausių sprendimų Lietuvai, kažin ar geri norai išsilaikys ilgai ir bus tinkamai įvertinti. Tą lemia pati politinio veikimo logika: rinkėjai turi pamatyti, kuris geresnis – tikrasis ministras ar šešėlinis, kuris iš jų kalba iš esmės, siūlo konkrečius sprendimus, o kuris susirūpinusiu veidu tik mala liežuviu.

Traukinys nelaukia

Bene didžiausia staigmena tapo „šešėlinis“ premjeras: politikos apžvalgininkai suskato spėlioti, kodėl juo paskirtas ne „valstiečių“ ekspremjeras Saulius Skvernelis, kuriam šis postas buvo siūlomas, o Seimo nario mandato atsisakęs partijos pirmininkas R.Karbauskis. Vieni eilinį kartą įžvelgė taip seniai laukto partijos skilimo į „karbauskininkus“ ir „skvernelininkus“ ženklą, kiti – ekspremjero norą tapti Seimo opozicijos lyderiu, treti kėlė prielaidą, kad S.Skvernelis galbūt nesutiko vadovauti šešėliniam kabinetui, kurio narių negalėjo pasirinkti savo nuožiūra.

Vis dėlto, sprendžiant iš netrukus pasirodžiusių abiejų politikų komentarų, išsiskyrė požiūris į opozicijos veikimo efektyvumą. Ekspremjeras ragino sudaryti koalicinę visų opozicinių Seimo frakcijų šešėlinę Vyriausybę, tuo tarpu LVŽS lyderis nematė jokių galimybių, kad opozicija bent šiuo metu galėtų susivienyti. Kuris iš jų teisus, parodys laikas, ir turbūt nelabai tolimas, nes gegužės pabaigoje vyks Socialdemokratų partijos suvažiavimas. Jame bus išrinktas naujas partijos lyderis ir galbūt pagaliau bus susivokta dėl savo pačių ideologinės tapatybės. Tada ir politinės kovos sąjungininkų paieška taps paprastesnė. O tuo tarpu Gintauto Palucko prieš kelerius metus į opozicijos apkasus pas konservatorius išvesti Seimo socialdemokratai, matyt, per tą laiką pamėgę kareiviškų konservų skonį, jungtis prie „valstiečių“ vardan vieningo darbo šio Seimo opozicijoje neketina. Tad tokiame kontekste apie siekį burti koalicinę šešėlinę Vyriausybę su socialdemokratais ir Darbo partijos frakcija, kurią įtarti kažkokia opozicine veikla būtų visiškai nepadoru, galima kalbėti tik kaip apie šviesią, bet labai jau tolimą svajonę. Toliau blogėjant šalies ekonomikai ir gyventojų nuotaikoms dėl vis mažiau suprantamų valdžios veiksmų iki vasaros atidėti šešėlinės Vyriausybės traukinio pajudėjimą, kol tarpusavyje išsiaiškins socialdemokratai, neatrodytų atsakinga rinkėjų atžvilgiu.

Netiki, kad susivienys

Kam ir kokią naudą gali duoti naujasis „valstiečių“ politinio veikimo įrankis – ar tik pačiai partijai dėl aktyvesnės savireklamos, ar politiniam procesui Seime bei visuomenėje? Politologė Lidija Šabajevaitė, Vilniaus universiteto docentė, sakė, kad rinktųsi pirmąjį atsakymo variantą. „Kad taptų įmanoma konstruktyvi opozicija, reikėtų, jog susijungtų visos opozicinės jėgos. O dabar socialdemokratai tikrai neketina prisijungti, kiti taip pat nežada. Manau, čia yra tiesiog „valstiečių“ noras pasakyti, kad štai mes galime dar ką nors padaryti. Turbūt pamiršo, kad 4 metus turėjo tokią galimybę“, – svarstė politologė. Jos manymu, apie koalicinę šešėlinę Vyriausybę kalbėti yra sunku. „Nelabai jie susivienys. Netikiu. Nes galų gale yra ir ambicijos, ir požiūrių skirtumai. Ramūnas per tuos ketverius metus yra palikęs tokį pėdsaką, kad turbūt kiti – ne „valstiečiai“ – dabar nelabai norėtų būti jo vadovaujami“, – sakė L.Šabajevaitė.

„Valstiečių“ frakcijai trūksta vos 2 narių, kad ji savarankiškai galėtų skirti Seimo opozicijos lyderį, be to, vis garsiau kalbama apie pavasario sesijos pradžioje neva atsirasiančią naują Seimo frakciją, kuri galėtų papildyti opozicijos jėgas. Kiek realu, kad Seimo opozicijos lyderiu, sulaukęs ir „valstiečių“, ir kitų opozicinių frakcijų paramos, galėtų tapti S.Skvernelis? Politologės teigimu, spėlionės – gana pavojingas dalykas. „Sunku pasakyti. Kyla klausimas, ar tokiu atveju jis tikrai pats vadovautų, ar jam nedarytų įtakos kai kurie Seimo „valstiečiai“, ištikimi Ramūnui? Jam reikia apsispręsti. Jis, matyt, supranta, kad veikti savarankiškai būtų labai sunku, užtat ir pasirinko labai protingą poziciją. Palauksim“, – su išvadomis neskubėjo pašnekovė.

Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas partinės šešėlinės Vyriausybės atsiradimo Seime anaiptol nesureikšmina. Anot jo, tai dalis demokratinių rinkimų žaidimo. „Daugelyje pasaulio šalių opozicija kuria šešėlinę Vyriausybę, jokios įtakos ji neturi, galimybės kaip nors paveikti valdančiųjų sprendimus yra minimalios. Kitas dalykas, kad opozicija, paskelbdama šešėlinės Vyriausybės sudėtį, deklaruoja, ką ji darytų, jeigu kituose rinkimuose gautų daugumą. Šitokia perspektyva iš tikrųjų yra svarbi rinkėjams, nes jie gali matyti, kokie žmonės, jeigu kartais už juos balsuotų, turės galimybę parodyti, kaip geba tvarkytis“, – sakė R.Paulauskas.

Kai visuomenė rūko balkone

Pašnekovo teigimu, iš akių buvo paleistas svarbus dalykas. „Karbauskis praleido progą šiuose rinkimuose sujungti tikrai opozicines jėgas, jis tam turėjo visas galimybes. Po vienu stogu surinkti žmones, kurie Lietuvoje kažką reiškia, kurie turi sekėjų. Aš neminėsiu konkrečių pavardžių, bet šiandien yra daug palaikymą visuomenėje turinčių opozicinių figūrų. Va čia būtų jėga. O dabar šitos jo šešėlinės Vyriausybės narių pavardės mažai ką sako daugumai Lietuvos žmonių, mes nežinome jų pažiūrų, jokių jų pasiekimų. Ir būsimuose Seimo rinkimuose šitos pavardės padarys labai mažą poveikį rinkėjams. Dar viena problema: „valstiečiai“ nesuformavo savo pažiūrų lauko. Geriausias pavyzdys – kai jie prieš 4 metus laimėjo daugumą Seime, iš tikrųjų galėjo pakeisti Lietuvos padėtį. Bet kokius žmones Karbauskis su savo partija atvedė į rinkimus? Šakalienę, kuri tuoj pat pabėgo kitur, Puidoką, kuris pabėgo į kitą pusę. Galėčiau vardinti ir vardinti. Vadinasi, jis atvedė į Seimą žmones, nevienijamus jokios idėjos. Ir čia iš tikrųjų yra Karbauskio problema, o ne „valstiečių“. Šiandien jis turi visas galimybes pakeisti padėtį būsimuose rinkimuose, bet turėtų rinktis ne kažkokią mažai žinomų žmonių opozicinę Vyriausybę“, – sakė R.Paulauskas.

Šešėlinės Vyriausybės kaip vieno iš politinio teatro elementų darbo sėkmė labai priklauso nuo tinkamo apšvietimo: jei didžiausi žiniasklaidos prožektoriai jai pasirodžius scenoje bus išjungti, žiūrovai nematys nei šviesos, nei šešėlių. Jeigu TV kanalai, radijo laidos, spauda, interneto portalai apie šešėlinės Vyriausybės požiūrį, pareiškimus ir komentarus tylės ar savo dėmesio prožektorius nukreips taip, kad šviesa, atsispindėjusi nuo tyčia parinktų kreivų veidrodžių, politinę dramą pavers komedija ar farsu, žiūrovai jausis apkvailinti ir nuvilti. „Mūsų politikoje labai ryški patyčių kultūra, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė politologas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Bernaras Ivanovas. – Viską, ką pasiūlys Karbauskio šešėlinė Vyriausybė, konservatoriai pavers farsu išjuokdami Karabasą Barabasą, jo klounus ministrus ir t. t. Pati mūsų politinė sistema skatina visų argumentų perkėlimą į asmeniškumus iš serijos „Tu man negražus, todėl tai, ką sakai, visai nesvarbu“. Čia irgi labai blogai, nes tai paskutinis argumentas, kai neturima ką pasakyti. Taip, primityvu, lėkšta, nekūrybiška… Bet kūrybingumo tokioje politinėje sistemoje ir nereikia, kai visuomenė faktiškai rūko balkone“, – sakė politologas.

B.Ivanovo teigimu, šešėlinei Vyriausybei reikalingos asmenybės, charizmatiški žmonės, kurie galėtų kritikuoti valdžią turėdami žmonių pasitikėjimą. „O per rinkimus žmonės parodė, ką galvoja apie kai kuriuos „valstiečių“ veikėjus. Šioje šešėlinėje Vyriausybėje nėra net praėjusioje kadencijoje rimčiau dirbusių ministrų. Jau ir S.Skvernelis pastebėjo, kad jei opozicija veiks taip, kaip iki šiol, tai dar ne vieną kadenciją valdys konservatoriai su liberalais. Nes problemos yra būtent opozicijoje, ypač dėl socdemų. Ir tai labai liūdina. O Karbauskis daro taip, kaip jis supranta. Ar tai pagelbės? Iš tikrųjų nemanau. Jei būtų sukurta kažkokia platesnė struktūra, būtų solidžiau. Idėja gera, bet opozicinio solidumo, manau, trūksta“, – apibendrino pašnekovas.