A.Adomavičienė: „Lietuvą ištikusi sveikatos krizė išryškino bei pagilino skurdo ir socialinės atskirties problemas.“

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo parengta ataskaita rodo, kad 2019 m. skurdo rizikos lygis Lietuvoje siekė 20,6 proc. Palyginus su 2018 m., šis skaičius sumažėjo 2,3 procentinio punkto, vis dėlto žemiau skurdo rizikos ribos gyveno daugiau nei pusė milijono (576 tūkst.) šalies gyventojų. Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė pripažino, kad koronaviruso pandemija skurdo lygį vėl padidins. Nedaug kas keičiasi ir paslaugų srityje – jų nėra, o tai neleidžia daliai skurstančiųjų įsidarbinti ir įsitraukti į darbo rinką. Apie tai – „Valstiečių laikraščio“ pokalbis.

Statistika rodo, kad skurdo rizikos atžvilgiu Lietuvoje pažeidžiamiausi asmenys yra vaikai, daugiavaikės šeimos, vieniši tėvai, auginantys vaikus, žmonės su negalia, senatvės pensininkai, vieniši asmenys ir bedarbiai.

Lietuva nuo BVP socialinei apsaugai skiria perpus mažiau lėšų nei vidutiniškai tą daro ES valstybės (apie 15 proc. ir beveik 30 proc.). To pasekmės labai aiškios: mažos pensijos ir kitos išmokos, socialinės paslaugos daugeliui vis dar neprieinamos. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus asmenys paslaugų į namus laukia mėnesių mėnesiais, o kartais net nesulaukia. Tuo tarpu senėjančioje visuomenėje tokių paslaugų poreikis tik augs. Kitas pavyzdys – vaikų dienos centrai. Jų vis dar labai trūksta (yra savivaldybių, kuriose nėra nė vieno dienos centro), o jų finansavimas yra labai menkas, todėl jie ne visada pajėgūs dirbti ne tik su vaikais, bet ir su vaiko šeima, kas užtikrintų didesnį paslaugų poveikį.

Mes siūlome eiti vakarų Europos keliu ir valstybės socialinę politiką grįsti Europoje galiojančiais standartais, kurie nemaža dalimi atsispindi Europos socialinių teisių ramstyje, dokumente, kurį pasirašė ir Lietuva.

Siūlote numatyti socialinėmis žmogaus teisėmis grįstą skurdo, socialinės atskirties ir pajamų nelygybės mažinimo veiksmų planą, kuriame turėtų būti numatytas mokestinių pajamų surinkimo ir socialinės apsaugos finansavimo didinimas, socialinių išmokų didinimas bei viešųjų, ypač socialinių, paslaugų plėtra. Ar tai reiškia, kad vėl teks pasipurtyti tiems, kurie truputį daugiau uždirba?

Kai gyvename pandemijos neapibrėžtumo laikais, labai sunku kalbėti apie mokestinius pakeitimus, tačiau žvelgiant į ateitį ir siekiant adekvačiai finansuoti socialinę apsaugą, būtina iš esmės peržiūrėti mokesčių sistemą. Lietuvai tą daugybę metų kartoja ir Europos Komisija: perskirstymas šalyje yra itin mažas, mokesčių sistema yra neefektyvi ir neteisinga. Taip pat Lietuvoje vis garsiau pradedama kalbėti apie Lietuvos mokesčių sistemoje egzistuojantį gyvulių ūkį, kai yra taikoma begalė mokestinių išimčių, mokesčiai priklauso ne nuo gaunamos sumos, o nuo veiklos rūšies. Subalansavus mokesčių sistemą ir padarius ją labiau vakarietiška, kai turtingiausi procentaliai prisideda bent jau tiek, kiek prie mūsų valstybės prisideda vidurinysis sluoksnis, jau būtų galima adekvačiau finansuoti socialinę sritį. Tad „pasipurtyti“ turėtų ne šiek tiek daugiau uždirbantys, o atvirkščiai – tie, kurių pajamos yra itin aukštos. Sisteminė mokesčių reforma turėtų kaip tik pagerinti mažiausias ir vidutines pajamas gaunančių asmenų situaciją.

Lyg ir būtų galima pasidžiaugti, kad skurdo rizikos skaičius Lietuvoje mažėjo, tačiau pandemija gerokai pakoreguos šią statistiką…

Situacija keičiasi, bet labai lėtai, tad nuo Europos Sąjungos vidurkio (2018 m. – 17,1 proc.) vis dar gerokai atsiliekame. Mūsų vertinimu, daugiausia įtakos skurdo rizikos lygio mažėjimui turėjo 2018 m. pradėti mokėti vaiko pinigai, padidintos pensijos, valstybės remiamos pajamos ir kiti piniginės paramos nepasiturintiems gyventojams pakeitimai.

Tačiau džiaugtis gerėjančiais rodikliais dar per anksti. Koronaviruso pandemija naujausiuose rodikliuose dar neatsispindi, o Lietuvą ištikusi sveikatos krizė išryškino bei pagilino skurdo ir socialinės atskirties problemas. Tinklo užsakymu atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, kad beveik 40 proc. respondentų teigė, jog jų pajamos sumažėjo. Daliai gyventojų ne tik buvo sunku apmokėti būsto sąskaitas, bet ir trūko maisto. Pagal apklausą, net dešimtadalis žmonių teigė susiduriantys su maisto stygiumi ir beveik 20 proc. – su sunkumais apmokėti būsto išlaikymą.

Nors sakome, kad su pandemija susijęs ekonomikos kritimas Lietuvoje buvo vienas mažiausių Europos Sąjungoje, dėl ilgus metus egzistuojančios socialinės atskirties ir pajamų nelygybės skurdžiausiai gyvenantys žmonės jaučia jo pasekmes. Todėl negalima pasikliauti šiek tiek pagerėjusiais vienerių metų rodikliais. Būtina ir toliau stiprinti socialinę gyventojų apsaugą bei atsparumą ateities iššūkiams.