Europos Komisija, teikdama ES valstybėms narėms rekomendacijas dėl ekonomikos stiprinimo, Lietuvai vėl pabaksnojo dėl skurdo ir socialinės nelygybės. Šalyje plačiai aptariama pasiūlyta viena iš priemonių, kaip šią problemą įveikti, – įvesti automobilio ir nekilnojamojo turto mokesčius. Įvairūs verslo ir bankų ekspertai aktyviai aiškina, kad tai neišvengiama, o akademinio sluoksnio atstovai teigia, jog šie mokesčiai Lietuvoje tik dar labiau padidintų septynmyliais žingsniais augančią socialinę atskirtį ir dar labiau suerzintų nemažą dalį visuomenės. Jie siūlo socialinę nelygybę mažinti progresyviais mokesčiais.

Būtų dar sunkiau

Skurdas ir socialinė nelygybė – nemaloni tema valdžios žmonėms, taip pat ir bankų ar kitų įtakingų įstaigų ekspertams, kurie, anot akademinio sluoksnio atstovų, gindami visuomenės turtingąjį sluoksnį, diskusijas apie mokesčius veda į pašalius, kad tik nereikėtų iš esmės keisti šios sistemos. Ir, jeigu reikia, gali įrodyti, kad žemė yra ne apvali, o kvadratinė.

Ilgai ir įtikinamai aiškinant ne vienas tuo ir patikės. Bet ar patikės statistinis provincijos gyventojas, kuriam senas automobilis – vienintelė priemonė pasiekti darbą ir polikliniką, ar galą su galu vos sudurianti pensininkė, gyvenanti ištuštėjusiame būste, kad automobilio ir nekilnojamojo turto mokestis pagerins jų pragyvenimo lygį?

Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus, ekonomisto, sociologo Romo Lazutkos, įvedus visuotinį automobilio ir nekilnojamojo turto mokestį, neturtingajam visuomenės sluoksniui būtų dar sunkiau pragyventi. Ir jiems reikalinga socialinė parama nepadidėtų.

Romas Lazutka

„Jei palygintume su kitomis šalimis, kur yra tokie mokesčiai, iš jų daug lėšų nesurenkama. Paprastai nekilnojamojo turto ir automobilio mokesčiai renkami į savivaldybių biudžetus, o išleidžiami gatvėms, parkams ir kitai aplinkai tvarkyti. O daugelis socialinių išmokų mokama iš valstybės biudžeto, „Sodros“. Be to, tokių mokesčių surenkama santykinai nedaug“, – aiškino socialinių mokslų daktaras.

Neįsigilina į specifiką

Europos Komisija rekomendacijas šalims dėl ekonomikos stiprinimo pateikia per daug neįsigilindama į valstybių specifiką. „Pavyzdžiui, Vokietijoje beveik pusė gyventojų neturi nuosavo būsto, jį nuomoja. Atrodytų, jeigu žmogus turi nuosavą būstą, jis neskursta. Bet gerai žinome, kad Lietuvoje taip nėra. Jei asmuo yra paveldėjęs butą ar koks pensininkas gyvena name ir jo pajamos mažos, įvedus papildomus mokesčius, jo finansinė padėtis tik pablogėtų. Aišku, galima pirmojo būsto neapmokestinti, bet jis gali būti labai skirtingas – prabangi pilis ir kuklus butukas. Taigi tokio mokesčio atmesti nereikėtų, bet svarbu išanalizuoti situaciją, kiek ir kam nekilnojamojo turto priklauso, kokios jis vertės, kaip pasiskirstęs ir panašiai“, – samprotavo profesorius.

Jei norima įvesti automobilio mokestį, būtina įvertinti, kaip išplėtotas viešasis transportas. Lietuvos provincijoje susisiekimas tik prastėja, viešasis transportas ne vystomas, o naikinamas. Nedžiūgauja ir miestų gyventojai.

„Kitose šalyse automobilio mokestis yra, tačiau ten kitokia situacija su viešuoju transportu. Pavyzdžiui, Olandijoje ministrai važinėja į darbą metro, Danijoje – dviračiais“, – priminė akademinio sluoksnio atstovas.

Mokesčių sistemoje – „gyvulių ūkis“

R.Lazutka pabrėžė, kad skurdo ir socialinės nelygybės mažinimo receptas žinomas – tinkamas pajamų apmokestinimas, tačiau mūsų šalyje dar toli iki to. Anot jo, pajamų mokesčiai Lietuvoje yra nevykę, ES šalys jų surenka daug daugiau. Be to, pajamų mokesčiai yra taikliausi perskirstant pajamas ir mažinant nelygybę.

„Problema ir ta, kad pas mus daug pajamų nuslepiama, ne visos jos apskaitomos. Ir tai daug kur matoma. Štai Lietuvoje populiaru pirkti neįrengtus butus (to nėra kitose šalyse). Pas mus gi dažnai nelegaliai samdomi darbininkai butams įrengti, automobiliams remontuoti ir pan.

Be to, yra įvairios apmokestinimo formos, vadinamasis gyvulių ūkis, – darbo užmokesčio pajamos apmokestinamos daugiau, o turint individualią veiklą ar verslo pažymėjimą – mažiau. Aišku, tokios veiklos ir iš jų gaunamos pajamos – labai skirtingos, vieni turi kokį menką versliuką ir vos suduria galą su galu, o kitų pajamos didelės“, – aiškino R.Lazutka.

Lietuvoje privilegijuoti ir tie, kurie gauna pajamų iš kapitalo. Skirtingai nei nuo darbo užmokesčio, nuo kapitalo pajamų neskaičiuojamos „Sodros“, privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

„Viršutinis visuomenės sluoksnis daugiausia pajamų gauna ne darbo užmokesčio, o kitomis formomis, todėl jie mažiau apmokestinami. O iš žemutinio sluoksnio nėra ko ir paimti. Ką gausime, jei apmokestinsime žmogų, turintį 15 metų senumo automobilį ir už 5 eurus įsipilantį degalų?“ – pajamų apmokestinimo nelygybę pabrėžė Vilniaus universiteto profesorius.

Kodėl Briuselis dėl to aiškiai nepabaksnoja Lietuvai? Pasak R.Lazutkos, Europos Komisija elgiasi labai diplomatiškai, laikosi nuostatos, kad nedera kištis į šalių vidaus politinį gyvenimą. „Lietuvoje diskutuojama apie progresinius mokesčius, vieni šią idėją palaiko, kiti – ne, Europos Komisija nenori palaikyti nė vienos pusės ir pasisako apibendrintai, kad reikia plėsti mokestinę bazę“, – aiškino jis.

Liberalesnė Estija aplenkė

Arvydas Guogis, Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto Viešojo valdymo fakulteto profesorius, pritarė kolegai, kad nekilnojamojo turto ir automobilio mokesčiai (pastarasis, anot jo, labiau susijęs su aplinkosauga) nėra tokie reikšmingi kalbant apie socialinę nelygybę.

A. Guogis

„Nelygybė pirmiausia yra dėl pajamų dydžio ir jų apmokestinimo. Turi veikti mokesčių progresyvumas, ir ne toks dalinis, kaip yra Lietuvoje. Vieni sako, kad mūsų pajamų mokesčių sistema ir dabar yra progresyvi, kiti tai neigia. Ar čia normali sistema, jei net specialistai nesutaria? Jau vien tas faktas rodo, kad mokesčių sistema sudėtinga ir kad reikia tikro progresyvumo. Tokia sistema būtų socialiai teisingesnė“, – pabrėžė socialinių mokslų daktaras.

A.Guogis taip pat siūlo vienodinti mokesčius, taikyti mažiau išimčių, kad sistema nebūtų fragmentuota. „Pavyzdžiui, viena iš Graikijos nelaimių buvo labai išskaidyta mokesčių sistema. Kai 2005 metais atvykau į šią šalį stažuotis, buvo net 300 valstybinių socialinio draudimo fondų! Tuo metu vyko reforma ir kai po 9 mėnesių išvažiavau, ten tokių fondų liko 150. Pensijos varijavo nuo 200 iki 2 000 eurų – buvo didžiulė nelygybė, ir tai įklampino juos į didelę krizę. Pas mus irgi daug išimčių ir atskirų tarifų“, – pastebėjo jis.

Dar viena problema – šešėlinė ekonomika, kuri daugiau ar mažiau klesti daugelyje ir išsivysčiusių šalių. Pas mus „šešėlis“ didžiulis – generuoja apie ketvirtadalį ekonomikos. Jį sumažinus bent perpus, valstybės biudžetas gerokai pasipildytų.

„Mokesčiai turėtų būti socialiai teisingi visos visuomenės atžvilgiu. Turėtume žiūrėti ne į atskiros grupės ekspertų loginius įrodymus, bet galvoti apie visą visuomenę. Pavyzdžiui, koks laisvosios rinkos ekspertas bet ką gali įrodyti, kas naudinga turtingajam sluoksniui. Bet tai nebus socialiai teisinga“, – konstatavo A.Guogis.

Jis užsiminė apie Lietuvos kontekste dažnai linksniuojamus Estijos pasiekimus. „Šioje šalyje modelis liberalesnis nei Lietuvoje, tačiau ten socialiniai dalykai sprendžiami daug geriau. Mažiausiai dviejuose Estijos miestuose yra nemokamas viešasis transportas. Estai moka didesnes pensijas, samdomų darbuotojų atlyginimai taip pat didesni, o darbdavių – mažesni nei Lietuvoje. Tai kaip čia yra?“ – retoriškai klausė Mykolo Romerio universiteto profesorius.

Mulkina visuomenę

Europos Komisija jau ne pirmą kartą Lietuvą įspėja dėl skurdo lygio ir akį rėžiančios socialinės nelygybės, kuri kaip reikiant kaitina visuomenę. Tačiau atskirų visuomenės sluoksnių judėjimo kryptys iš esmės nesikeičia.

„Per pastaruosius 4 metus penktadalio turtingiausių šalies gyventojų pajamos išaugo net 40 proc. – maždaug vidutiniškai po 10 proc. kasmet, o apatinio penktadalio – apie 17 proc. Socialinė atskirtis didėja, ir gana sparčiai. Šiek tiek daugiau išaugo vidutinio sluoksnio pajamos – apie 20–25 proc. Plika akimi matyti, kad dalies visuomenės pajamos yra stipriai atitrūkusios, jos jau net viršija ES vidurkį. Tas elito sluoksnis ne toks mažas, šiam sluoksniui priklausantieji gyvena oriai ir laisvai, neskaičiuoja pinigų ir gali daug ką sau leisti. Tačiau kitų piliečių gyvenimas visai kitoks, bet su tuo pas mus taikstomasi ir nenorima keisti mokesčių politikos“, – teigė R.Lazutka.

Pasak jo, pakeisti situaciją labai sudėtinga, nes tam labai smarkiai priešinamasi. „Kai diskutuojama tomis temomis, valdžia išsisukinėja ir vengia tiesių atsakymų. O turtingasis sluoksnis, įvairiais būdais saugodamas savo pajamas ir nenorėdamas mokėti daugiau mokesčių, veda diskusijas į šonus, mulkina visuomenę. Turtingieji stipresni ne tik finansiškai, bet ir galios prasme, jų balsas labiau girdimas, jie moka įtikinti, kad juoda yra balta – ir atvirkščiai. Jie primeta visuomenei savo nuomonę, o politikai nori jiems įtikti, pataikauja, todėl ir dominuoja turtingojo sluoksnio primestos nuostatos“, – konstatavo profesorius R.Lazutka.

Valstybė turi matyti visus

Lina Meilutė-Datkūnienė, Žemės ūkio rūmų atstovė, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkė

Problemos senos, gilios ir sisteminės, įvesdami vieną ar kitą mokestį tikrai nieko iš esmės nepakeisime. Tie, kurie turi daugiau pajamų, neskausmingai susimokės nekilnojamojo turto, automobilio ar kitokį naują mokestį. Turtingesni turi mažiau taršius automobilius, gali įsigyti naujesnę arba naują transporto priemonę. Bet tie, kurie gauna minimalias pajamas (dažniausiai tai kaimo vietovių gyventojai), važinėja senais automobiliais, kurie reikalingi tam, kad būtų galima pasiekti darbą, nes viešasis transportas vis rečiau važinėja. Ką išspręsime apmokestindami tokias transporto priemones?

Manau, socialinė atskirtis pirmiausia atsirado dėl užimtumo stokos, nedarbo. Nemažai žmonių, ypač regionuose, yra iškritę iš darbo rinkos, praradę įgūdžius, socialinius ryšius. Šios problemos aštrėja, nes tokius asmenis integruoti į darbo rinką ir visuomenę darosi vis sunkiau. Tam tikra prasme mes tuos žmones praradome, nes jiems laiku nepadėjome. Juk ne kiekvienas sugeba kurti verslą ar būti vadovu. Be to, ne visi gali būti sėkmingi, kaip dabar visur skatinama ir pateikiama sėkmingo gyvenimo ir verslo pavyzdžių. Gyvenimas nesusideda vien iš sėkmių, o jaunimui susidaro būtent toks įspūdis. Žmonės labai skirtingi, ir tai turi būti įvertinama, valstybė turi matyti ir sėkmingus, ir mažiau sėkmingus piliečius.