LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kalbėdama su sociologu, Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktoriumi Vladu Gaidžiu, paklausiau, galbūt jis, nuolat tyrinėdamas politikų reitingus, pats žada tapti politiku? „Nebuvo tokios minties, – atsakė, – mano profesija, užsiėmimas labai puikus: bendrauju su daugybe žmonių, sprendžiu įdomias problemas. Viena bėda, kad dirbant šioje srityje reikia turėti storą odą, nes visada kas nors duria – ar žurnalistas straipsnyje parašo neva „gaidys užgiedojo“, ar nepatenkinti politikai... Na, stora oda reikalinga, kad ramiai miegočiau.“
Koks jūsų „arkliukas“ – mėgstamiausia tyrimų tema?
Tyrimų metodika ir metodologija, kurią studentams teko dėstyti profesinio darbo pradžioje. O apie ką mėgstu pasakoti, jei manęs paklausia draugai, – apie (ne)pasitikėjimą institucijomis, politikais žvelgiant dinaminiu aspektu. Tyrimais užsiimu nuo 1989 metų, galiu disponuoti netgi senais duomenimis.
Gal dar mėgstate ir socialinių pokyčių sritį?
Į šiuos klausimus gilinasi ekonomistai – Lietuvos socialinių tyrimų centras, Statistikos departamentas, nors neišvengiami tai rūpi ir mums. Pirmosios reprezentatyvios tuometinio visuomenės tyrimų centro prie Lietuvos mokslų akademijos apklausos buvo pradėtos vykdyti 1989 m. rugsėjo mėnesį, o vėliau mes, tie patys mokslininkai, įsteigėme ir „Vilmorus“ (1993 m. gegužės 13 d.).
Kuo skiriasi pirmoji ir dabartinė apklausos? Kaip parenkate respondentus?
1936 metais JAV buvo suorganizuota pirmoji reprezentatyvi apklausa, kuri iki šiol pripažįstama kaip klasikinė. Jos esmė – kiekvienas gyventojas privalo turėti vienodą tikimybę pakliūti į atranką. Mes ir dabar dirbame tuo pačiu principu: apklausiama ne gatvėje, o atrenkamas namų ūkis ar butas, apklausiamas ne tas, kuris atidaro duris, o pagal tam tikrą tikimybę. Kartais renkamasi, pavyzdžiui, pagal tai, kieno gimimo diena arčiausiai apklausos datos. Apklausiama remiantis gyventojų skaičiumi, pavyzdžiui, Vilniuje maždaug 17 proc. žmonių (170 iš 1 000). Kaune 100 su trupučiu. Atsitiktinai parenkama gatvė, namas, ir einama nuo kurio nors, pavyzdžiui, 2-o buto į kas 10-ą. Kaimo vietovėse vyksta 30 proc. tokių apklausų.
Ar miesto ir kaimo gyventojų nuomonės ženkliai skiriasi?
Žiūrint, kokia tema. Jei vyksta rinkos tyrimai, pavyzdžiui, apie kačių maistą, mieste būna vienokia istorija (sausas maistas), kaime – kitokia (kas pakliūva). Vilnius, kiti didieji miestai, rajonų centrai ir kaimas labai skiriasi pagal gyventojų pajamas, todėl nevienodos ir jų partinės preferencijos.
Ar tyrimai vyksta jūsų centro iniciatyva, ar dažniau yra užsakomi?
Dažniau užsakomi. Atlikti tyrimą labai daug kainuoja. Jei apklausos atlikėjas už vieną interviu (už 15–20 min. atsakymus į anketos klausimus) gauna apie 5 eurus, o reikia apklausti iš viso 1 000 respondentų, jam tenka sumokėti 5 000 eurų, plius mokesčiai. Viena apklausa kainuoja nuo 5 000 iki 10 000 eurų. Kas mėnesį yra vykdomi reprezentatyvūs tyrimai (apklausiama 1 000 žmonių) – „omnibusai“. Jie – ne vieno užsakovo. Štai ir jūs galite užduoti klausimą, kurį mes įtrauksime į anketą, tai jums kainuos 150 eurų, plius PVM. Temos būna įvairios. Jūs galite paklausti, pavyzdžiui, kokia gėlė žmogui labiausiai patinka, kitas paklaus ko nors kito, tarkime, apie kurį nors politiką... Kas mėnesį tiriame, už ką balsuosite, ar pasitikite institucijomis, palankiai vertinate politikus. Anketoje rasite dar ir politikų reitingavimą. Tačiau dažniausi – rinkos tyrimai: kokius dažus renkatės, kokį maistą perkate gyvūnams ir pan. Būna ir atskirų tyrimų, apklausų (akademiniai Lietuvos mokslininkų tyrimai, kartais susidedantys net iš 100 klausimų).
Apie visuomenės nuotaikas ir politinius vėjus pirmiausia sužino sociologai. V.Gaidys tuo domisi ir užsiima jau daugiau nei 30 metų.
Galbūt teko atlikti tyrimą, susijusį su koronavirusu bei karantinu?
Prasidėjus karantinui, užsakymų neliko, be to, ir į butus dabar nepasibelsi. Paskutinis mūsų tyrimas, BNS užsakymas vyko prieš karantiną, kovo 6–13 dienomis. Jame buvo du klausimai: „Ar valdžios institucijos tinkamai reaguoja į situaciją dėl koronaviruso?“ ir „Ar Lietuvos žiniasklaida tinkamai informuoja dėl koronaviruso?“ Rezultatas buvo toks: 66 proc. respondentų atsakė, kad reaguota tinkamai, 19 proc. neigė ir 15 proc. pasirinko atsakymą „Sunku pasakyti“. Dėl žiniasklaidos: 63 proc. atsakė, kad tinkamai, 20 proc. – netinkamai, 17 proc. pasirinko „Sunku pasakyti“. Kitas tyrimas ta pačia tema numatytas birželio mėnesį.
Ar žmonės noriai atsako į klausimus ir pasitiki „Vilmorus“ tyrimais?
Prieš 30 metų žmonės gana palankiai vertino tyrimus: įsileisdavo į namus, mielai reikšdavo nuomonę, nuo numatyto skaičiaus gal apie 80 proc. užpildydavo anketą, dabar – apie 35 proc. Žmonės vengia bendrauti su nepažįstamu, be to, dabar yra kitokių galimybių pasireikšti – kad ir per feisbuką. Tas pats visame pasaulyje, tad vakaruose jau pereita prie klausimų-atsakymų internetu. O dėl pasitikėjimo, nuoširdumo... Žmonės noriai kalba apie politinius dalykus – iškart atsako ar už Zuoką, ar už Šimašių, kai kada nenoromis atveria paslaptis rinkos tyrimų sferoje: ką ir kiek ko turi, nusipirko, planuoja ir pan. Ar pasitiki mūsų duomenimis? Politikai pasitiki sau palankiais duomenimis, džiaugiasi, transliuoja visiems, o jei nepalankūs, aiškina, kad gali remtis ir kitų tyrėjų duomenimis... Bet taip yra visame pasaulyje. Aš ir pats, jei būčiau politikas, sakyčiau, kad nieko panašaus, taip negali būti, jie tiesiog neatspėjo...
Turint galvoje rinkimus, ar galima atspėti taikliai, tiksliai?
Gana tikslus tyrimas – mėnuo iki rinkimų. Vėliau tyrimo paprasčiausiai nespėsi atlikti. Plius minus panašu, tik kartais matyti dideli skirtumai tarp nevienodų tyrimų. Taip yra todėl, kad daug nežiniukų, kurie neapsisprendžia, už ką balsuos ir nieko neįvardija, o publikuojant nėra atmetami atsakymai „Nebalsuosiu“ ir „Nežinau“. Kai kada skiriasi tikslinė grupė – dažnai ribojamas amžius, ypač rinkos tyrimuose, mat manoma, kad tikslinis vartotojas yra iki 74 metų. Pas mus apklausiami visi neribojant amžiaus.
O ar laikotės nešališkumo principo?
Rezultatui įtaką gali daryti nebent klausimų formulavimas. Vienas žodis kartais nulemia priešingą rezultatą. Štai vienoje anketoje buvo pateikti du klausimai iš dviejų valstybės institucijų: „Ar pritartumėte, kad Lietuvos savanoriai tarnautų taikos palaikymo misijose užsienyje?“ ir „Ar pritariate, kad Lietuvos kariai vyktų į karštus taškus tarnauti misijose?“ Į pastarąjį klausimą atsakyta NE, o į pirmąjį – TAIP. Tuo tarpu esmė – ta pati.
Kuo remdamiesi žmonės atsako į klausimus – faktais ar emocijomis?
Į klausimą „Ar sutinkate, kad valdininkams turėtų būti sumažinti atlyginimai?“ 95 proc. atsakytų TAIP, čia nuomonė tvirta. Bet yra klausimų, apie ką žmonės anksčiau nė nesusimąstė, todėl sunku atsakyti. Arba tokia situacija: tyrėjas ateina į namus, o respondentas valgo sriubą, ir jo klausiama apie moralines vertybes... Atsakymas gali būti niekinis, neapmąstytas. Taigi, nereikia klausti to, apie ką žmonės nenori kalbėti, dar – būtina parinkti tinkamą laiką.
Ar sunku suvesti rezultatus, kaip tai darote?
Duomenų suvedimas trunka kelias dienas, tuomet tikrinamos galimos klaidos, bet tai labai greitas etapas, lėčiausias – apklausa, kaip mes vadiname, lauko darbai.
Kaip rezultatai saugomi? Ar publikuojate, lyginate su atsakymais, išgirstais prieš dešimtmetį?
„Gyvos“ anketos saugomos 2 metus, po to keliauja į makulatūrą. Duomenų failai ilgiau gyvena kompiuteriuose. Mums pavyko išsaugoti duomenis nuo 1989 metų. Keitėsi kompiuteriai, diskeliai, bet mes perrašinėjome duomenis, kad išliktų. Kaune mokslininko Algio Krupavičiaus iniciatyva pagal tarptautinius standartus yra įsteigtas KTU Lietuvos socialinių, humanitarinių duomenų archyvas. Visai neseniai šiam archyvui perdaviau 1989 metų tyrimų duomenis. Su jais gali susipažinti kiekvienas, tereikia įeiti į šio archyvo puslapį.
Klasifikuota pagal tematiką ar laikmetį?
Ir net pagal raktinius žodžius. Galima susidaryti gilų Lietuvos vaizdą, kokia ji buvo prieš 10–30 metų ir yra šiandien. Dinamika ypač svarbi, nes iš ko daugiau galėtume suvokti, kaip gyvenome anksčiau... Naršydamas tuometinius duomenis, žmogus daug kuo stebisi, ypač tokiomis neaiškiomis sąvokomis kaip vienkartiniai talonai ar klausimas, kiek turite muilo atsargų mėnesiui? Neseniai pagal senąsias apklausas išleidome mokslo studiją „Visuomenės nuomonės tyrimai Lietuvos istorinio lūžio laikotarpiu. Viešosios nuomonės tyrimų centro tyrimai 1989–1993 metais“ Esu ne vienos knygos bendraautoris, tenka dalyvauti įvairiose Lietuvos ir pasaulio konferencijose...
O kokia jūsų mėgstamiausia, dažniausiai skaitoma knyga?
Dabar daugiau skaitau internetu, o iš mėgstamų – JAV sociologo Peterio Bergerio straipsniai, taip pat mano mokytojo Vladimiro Shlapentokho knygos, kurių jis parašė apie 30.
Kaip pasirinkote sociologiją – mokslą, kurio anksčiau universitete nė nebuvo?
Baigęs Kauno Saulės gimnaziją įstojau į fiziką, tapau puslaidininkių specialistu, bet man nepatiko paskyrimo vieta. Kai tik pasitaikė proga stažuotis ir pakeisti kvalifikaciją, išvykau studijuoti aspirantūroje į Maskvos MA Sociologinių tyrimų institutą, ten apsigyniau ir disertaciją.
