Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) šiemet iki kovo mėnesio išnagrinėjo jau 12 bylų, kuriose lietuvos piliečiai bylinėjosi su savo valstybe, ir paskelbė jose sprendimus. Tendencija keičiasi: jeigu anksčiau laimėjusiems piliečiams Strasbūro teismas labai dažnai priteisdavo nemažas pinigų sumas, tai dabar beveik visose minėtose bylose pripažinta, kad Lietuvoje nebuvo pažeistos peticijas rašiusių žmonių teisės.

Beje, peticijas Strasbūro teismui buvo parašiusios ir dvi bendrovės: UAB „Sekmadienis“ ir UAB „Kristiana“. Pirmoji Strasbūre rado savo ieškotą teisybę, o antroji bylą pralaimėjo.

UAB „Sekmadienis“ bylinėjosi dėl to, kad Lietuvoje esą ribojama saviraiškos laisvė. Skandalas kilo po 2012 metais pasirodžiusios dizainerio Roberto Kalinkino drabužių reklamos. Joje buvo vaizduojamas jaunas ilgaplaukis vyras ir moteris balta suknele, o šalia jų – šūkiai: „Jėzau, kokios Tavo kelnės!“, „Marija brangi, kokia suknelė!“ ir „Jėzau Marija, kuo čia apsirengę!“ Tų metų lapkritį Valstybinė ne maisto produktų inspekcija paskelbė, kad minėta reklama nepagarbiai ir netinkamai naudoja religinius simbolius, todėl gali būti interpretuojama kaip įžeidžianti visuomenės garbę ir orumą. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, vadovaudamasi tomis išvadomis, nutarė, kad dizainerio kolekcijos pristatymui užsakyta reklama pažeidė Reklamos įstatymo nuostatą dėl visuomenės moralės, ir skyrė 2000 litų (579 eurų) dydžio baudą.

Paskirtą baudą UAB „Sekmadienis“ apskundė teismui. Bylinėtasi visose pagal įstatymus priklausančiose instancijose, kol galų gale Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu bauda palikta galioti, nes, anot teismo, reklamos vaizdiniuose religinė simbolika naudota netinkamai. Teismo vertinimu, pasirinktas reklamos įgyvendinimo būdas neatitiko geros moralės ir krikščionių tikėjimo vertybių bei sakralumo simbolių gerbimo principų.

Teismas pareiškė, kad Lietuvos visuomenė išpažįsta Romos katalikų tikėjimą ir palaiko jo vertybes. Byloje buvo įvertintas Lietuvos Vyskupų konferencijos pateiktas 100 tikinčiųjų pasirašytas raštas, kad minėta reklama įžeidė jų jausmus.

Jėzus su džinsais

Po tokio teismo sprendimo dalis žmonių sutiko, kad tokia reklama įžeidžia tikinčiųjų jausmus. Ji užkliuvo ne tik Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, teismams, bet ir Lietuvos reklamos biuro Arbitražo komisijai. Ši rekomendavo reklamos užsakovams atsižvelgti į tikinčiųjų jausmus, atsakingiau žiūrėti į tikėjimą liečiančius reklamos siužetus bei nutraukti šių reklamų sklaidą arba reklamoje naudojamus herojus pakeisti kitais.

Tačiau kita dalis abejojo tokiu teismo sprendimu. Televizijos laidų vedėjas Andrius Rožickas socialiniuose tinkluose rašė: „Jėzusmarija, nervai nelaiko. Kad dievo tarnai yra kuoktelėję, nieko nuostabaus, bet Administracinis teismas? Vaizduojant rūbų reklamoje Jėzų su džinsais buvo pažeisti visuomenės moralės principai? W**? Tai jeigu jau taip, tuomet nukryžiuoto ir kraujais apsipylusio Jėzaus vaizdavimas religijos reklamavimui, mano galva, yra mažų mažiausiai smurto propagavimas“. A. Rožicko nuomone, būtų sąžininga pinigine bauda nubausti visas įstaigas, ant savo sienų religijos reklamavimo tikslais nupiešusias ar prikalusias šio nukankinto personažo skulptūrėles.

Neapykantos nebuvo

2014 metų spalio mėnesį Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI), atstovaudamas dizainerio R. Kalinkino interesus, pateikė pareiškimą EŽTT dėl saviraiškos laisvės ribojimo. Kadangi dizaineris kolekcijos pristatymą buvo patikėjęs UAB „Sekmadienis“, tai pareiškimas buvo pateiktas bendrovės vardu. Anot ŽTSI teisininko Karolio Liutkevičiaus, ši bausmė bei paradoksalus Reklamos įstatymo interpretavimas nepagrįstai apribojo verslininkų bei menininkų saviraiškos laisvę. „Reklamos įstatymas draudė neapykantos kurstymą religiniu pagrindu, bet ne religinių simbolių naudojimą. Roberto Kalinkino drabužių reklamos kampanijoje nebuvo nė vieno vaizdo, kuris žemintų religiją, jos atstovus ar tikinčius asmenis, nė vienas šios kampanijos reklaminis šūkis ar kitos reklaminės priemonės nekurstė religinės neapykantos. Paprasčiausias faktas, kad reklamos naudoti vaizdai bei teiginiai gali būti siejami su religija – kas nebuvo draudžiama jokiame Lietuvos Respublikoje galiojančiame įstatyme – negali būti laikoma pažeidimu“, – teigė K. Liutkevičius.

Jo nuomone, tiek nuotraukos, tiek drabužiai, eksponuojami nuotraukose, yra meno kūriniai, todėl administracinių nuobaudų taikymas menininkams dėl religinių simbolių naudojimo kūryboje prilygsta Konstitucijoje įtvirtintos kultūrinės ir kūrybinės saviraiškos laisvės ribojimui.

Neaišku, kas žeidžia

Strasbūro teismas patvirtino, kad Lietuva, uždrausdama reklamas su Jėzaus ir Marijos personažais, nepagrįstai apribojo žodžio ir saviraiškos laisvę ir pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnį. Teismo neįtikino Lietuvos vyriausybės argumentai, kad taip siekta apsaugoti tikinčiųjų jausmus. EŽTT sukritikavo Lietuvos reklamos priežiūros institucijos ir teismų pasitelktus motyvus, kuriais remiantis pareiškėjo skundai dėl baudos skyrimo buvo atmesti. EŽTT nuomone, institucijų argumentai buvo deklaratyvūs, paviršutiniški ir nepakankamai paaiškinantys, kas konkrečiai šiose reklamose buvo įžeidu.

„Šiuo atveju visose trijose reklamose (kurias, tarp kitko, vis dar galima pamatyti internete) nebuvo nieko, kas, net ir pasitelkus visą vaizduotę, galėtų būti laikoma įžeidu ar tuo labiau prilygintina kokiai nors religijos ar religinių simbolių niekinimui, ir kas galėtų būti laikoma pateisinama priežastimi ją riboti „siekiant apsaugoti kitų (žmonių) teises“, – dar griežčiau nei kolegijos dauguma pasisakė pritariamąją nuomonę pateikęs teisėjas Vincentas A. De Gaetano. Anot jo, šis atvejis net neturėjo patekti į institucijų akiratį.

Kreipdamasis į EŽTT UAB „Sekmadienis“ neprašė jokio moralinio žalos atlyginimo, tačiau teismas reklamą kūrusiai bendrovei priteisė 580 eurų žalos atlyginimą.

Uždraudė statybas

1999 metais Beno Gudelio valdoma įmonė „Kristiana“ įsigijo senus karinius sandėlius Juodkrantėje, netoli jūros. Verslininkas tikėjosi, kad po sandėliais bus suformuotas žemės sklypas ir atsivers statybų galimybės Kuršių nerijoje. Tačiau B. Gudelis neįvertino to, kad „Kristianos“ įsigyti sandėliai Juodkrantėje yra miško žemėje, kur naujos statybos yra draudžiamos. Dar prieš įmonei įsigyjant sandėlius buvo patvirtinta, kad šie sandėliai turi būti nugriauti ir statybos teritorijoje nebus galimos. Pastatai tvarkymo plane kaip likviduotini pažymėti 1994 metais, o „Kristiana“ statinius įsigijo 1999-aisiais.

UAB „Kristiana“ kreipėsi į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, siūlydama jog jos valdomas sklypas Juodkrantėje būtų išskirtas į urbanizuotos rekreacinės aplinkos tvarkymo zoną ir jame būtų galima statyti ne didesnius kaip 1 aukšto su mansarda statinius, o kitu atveju – numatyta 48 500 eurų turtinės žalos kompensacija. Tarnyba bendrovei atsakė, jog jos sklypas nepatenka į tikslinamo Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano teritoriją ir pakeisti nieko negalima. Tuos draudimus verslininkas pamėgino užginčyti teismuose, tačiau nesėkmingai. Tuomet UAB „Kristiana“ dėl to, kad neleidžiamos statybos, kreipėsi į EŽTT. B. Gudelio nuomone, taip elgdamasi valstybė nori jo turtą nacionalizuoti.

Lūkesčiai žlugo

EŽTT paskelbė, kad verslininko B. Gudelio valdoma bendrovė „Kristiana“ pagrįstai negavo leidimo rekonstruoti buvusias sovietų armijos kareivines Juodkrantėje. Septyni Strasbūro teismo teisėjai konstatavo, kad Lietuvos institucijos teisingai nusprendė, jog 2000-aisiais sklypą miške įsigijusi bendrovė gali tik nugriauti senus pastatus. Anot teismo, verslininko lūkesčiai čia statyti reabilitacijos centrą buvo nepagrįsti. „Įmonė (...) žinojo arba pagrįstai turėjo žinoti, kad pagal šalies įstatymus, galiojusius tuo metu, kai ji nupirko minėtus pastatus, turtas buvo skirtas griovimui, ir nors griovimo data nebuvo nustatyta, tai turėjo įvykti tam tikru metu“, – rašoma teismo sprendime.

„Taigi, skundą pateikusi kompanija negalėjo pagrįstai tikėtis gauti planavimo leidimą pertvarkyti pastatus, ypač juos rekonstruoti pakeisdama jų paskirtį, funkciją ar dydį (...), ir privalėjo įvertinti šią riziką pirkimo metu“, – paskelbė teismas.

Žadėjo papirkti teisėjus

Kažkada prokuroras, vėliau advokatas Kęstas Ramanauskas į Strasbūro teismą beldėsi net du kartus. Pirmą kartą vyrui pavyko laimėti, tačiau antrasis kartas patvirtino taisyklę, kad ant to paties grėblio du kartus minti neverta.

Advokatas buvo sulaikytas 2011 metų kovo pabaigoje Kaišiadorių degalinėje, esančioje netoli savo –  advokato – kontoros. Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Vilniaus valdybos agentai K. Ramanauską nutvėrė paėmus pažymėtus 30 000 litų (8695 eurų), kuriuos perdavė  nuteistojo pasiųstas asmuo, bendradarbiavęs su STT. Tuo metu buvo įtariama, kad pinigai skirti, tuometiniam Pravieniškių pataisos namų 3-osios valdybos viršininkui Lioniui Demjanovui bei kažkuriam Kauno apygardos teisėjui – žmonėms, nuo kurių ir priklauso paleidimas į laisvę neatlikus visos bausmės.

Advokatas buvo sulaikytas dviem paroms. Tą pačią dieną STT agentai apsilankė ir Pravieniškių 3-ojoje valdyboje. Tiek K. Ramanausko, tiek L. Demjanovo namuose bei darbo vietose buvo atliktos kratos.

Taip K. Ramanauskas ir L. Demjanovas atsidūrė Kėdainių apylinkės teismo teisiamųjų suole. Advokatas buvo teisiamas už tarpininkavimą kyšininkaujant, o kolonijos 3-iosios valdybos viršininkas apkaltintas piktnaudžiavimu tarnyba ir dokumento klastojimu.

Bylos duomenimis, L. Demjanovas pasiūlė vienam Pravieniškėse bausmę už nužudymą atliekančiam kaliniui kreiptis į advokatą K. Ramanauską, kuris už tam tikrą atlygį galįs padėti ištrūkti į laisvę, o tiksliau – sutvarkyti lygtinio paleidimo reikalus. Kalinio ir advokato susitikimus L. Demjanovas keletą kartų suorganizavo savo darbo kabinete.

Kad nuteistasis galėtų būti paleistas lygtinai, pirmiausiai reikėjo jį perkelti į lengvojo režimo grupę. Taip L. Demjanovas ir padarė, suklastojęs reikalingą dokumentą. Ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nustatė, kad L. Demjanovas taip pasielgė paveiktas K. Ramanausko, o šis už tai iš nuteistojo gavo 2000 litų (579 eurų).

Dar 30 000 litų (8695 eurų) advokatas K. Ramanauskas paprašė už tai, kad paveiktų Kauno apygardos teismo teisėjų kolegiją, kuri turėjo spręsti lygtinio paleidimo klausimą.

Savo kaltę L. Demjanovas pripažino ir gavo beveik 13 000 litų (3768 eurų) baudą – tiesa, nebuvo nustatyta, kad iš pagalbos nuteistajam jis būtų turėjęs finansinės naudos. Na o K. Ramanauskui, kuris neigė savo kaltę ir tvirtino, jog tapo provokacijos auka, buvo paskirta 60 parų arešto. Advokatas nuosprendį skundė visoms instancijoms kol galų gale Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti paskirtą 65 000 litų (18 825 eurų) baudą.

Nebuvo sutarties

Kadangi kartą Strasbūre K. Ramanauskui buvo pavykę įrodyti, jog kyšį jis paėmė išprovokuotas pareigūnų, tai jis pabandė padaryti ir dar kartą.

Ramanauskas nesėkmingai bandė gintis, kad jis sulaukė spaudimo papirkti teisėjus, o tarpininko jo automobilio durų dėtuvėje palikti 30 000 litų (8695 eurų) buvo visai ne kyšis, o atlygis už teisines paslaugas. „Teismas negali priimti pareiškėjo argumento, kad G. T. paliko 30 000 litų jo automobilio durų kišenėje kaip atlygį už teisines paslaugas, juoba kad nebuvo sudaryta jokios sutarties dėl teisinės pagalbos teikimo“, – rašoma Strasbūro teismo sprendime. „Be to, jeigu pareiškėjas galvojo, kad V. Š. spaudė jį papirkti teisėjus, jis nesiėmė jokių veiksmų apie tai pranešti tarnyboms. Taigi, nėra jokių elementų, leidžiančių manyti, kad V. Š. ir G. T. skatino pareiškėją įvykdyti pažeidimą, už kurį jis buvo nuteistas, kadangi tuo metu, kai pinigai buvo perduoti, policija jau turėjo informacijos, rodančios, kad jis iš tikrųjų reikalavo kyšio“, – konstatuojama sprendime.

Galutinis teismo sprendimas – prieš ketverius metus tuometinis advokatas K. Ramanauskas pelnytai sulaukė 65 000 litų (18 825 eurų) baudos.

Nustatė ribas

Jau minėjome, kad EŽTT dėl bausmės už kyšį K. Ramanauskas bylinėjosi jau antrąkart. Pirmą kartą, dirbdamas Kaišiadorių rajono prokuroru, K. Ramanauskas buvo nuteistas už kyšininkavimą ir tapo pirmuoju Lietuvoje prokuroru, nuteistu kalėti. Mat 1999 metų pradžioje K. Ramanauskas buvo sulaikytas STT agentų su pažymėtais pinigais – 2500 dolerių. Šiuos pinigus jis buvo gavęs už tai, kad įtariamam plėšikui padėtų išvengti teismo. Už kyšio paėmimą Kauno apygardos teismas K. Ramanauskui skyrė 2 metus laisvės atėmimo. Vėliau ši bausmė, pritaikius amnestiją, buvo sušvelninta iki pusantrų metų.

Tokį teismo sprendimą K. Ramanauskas apskundė EŽTT ir 2008 metais bylą laimėjo. Strasbūro teismas nutarė, kad K. Ramanauskas buvo išprovokuotas paimti kyšį ir nusikalto tik dėl to, kad pasidavė neteisėtam užsimaskavusio, pagal nusikalstamos veiklos imitavimo modelį veikiančio, STT agento spaudimui. Teismas taip pat nutarė, jog valstybė, kadangi pažeidė K. Ramanausko teisę į teisingą teismą, turi jam sumokėti 30 000 litų (8695 eurų). Ši net 17 teisėjų nagrinėta byla tapo svarbiu precedentu Europoje nustatant ribas, kada baigiasi teisėtas nusikaltimą imituojančio elgesio modelis ir prasideda neteisėta provokacija nusikalsti.

Nepadarė išvadų

Beje, tokios sumos K. Ramanauskui pasirodė negana, tad Vilniaus apygardos teismo jis paprašė iš Lietuvos valstybės priteisti 622 000 litų (180 289 eurų) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Šis teismas nusprendė, kad tiek turtinę, tiek neturtinę žalą K. Ramanauskui atlyginti jau priteisė EŽTT, tad nėra ko dar reikalauti daugiau nei 20 kartų didesnės sumos.

Savo ruožtu, Aukščiausiasis Teismas, sulaukęs EŽTT sprendimo, atnaujino K. Ramanausko bylą reabilituojančiais pagrindais ir ją nutraukė – taip iš buvusio prokuroro biografijos buvo ištrintas teistumo faktas.

„Išsivalęs savo mundurą jis net galėjo grįžti dirbti prokuroru. Jis pasirinko naujai pradėti advokato karjerą. Dirbdamas šį darbą jis nedelsė aplankyti kalinio (pataisos įstaigos pareigūno, pripažinusio savo kaltę ir nuteisto, kvietimu) ir jį konsultavo, kiek kyšių reikėtų sumokėti, kad būtų lygtinai paleistas ir per tarpininką gautų grynųjų pinigų už neteisėtą veiklą. Ar pareiškėjas būtų patepęs delną kam nors teismų sistemoje (jis paminėjo vardų), ar būtų įsidėjęs dalį arba visus pinigus sau į kišenę, bet nesuteikęs numanomam kurstytojui prašytos „paslaugos“, galima tik spėlioti. Tačiau yra aišku, kad jis pažadėjo suteikti neteisėtą paslaugą ir priėmė pinigus“, – atskirojoje nuomonėje šiemet pasibaigusioje byloje K. Ramanausko elgesį apibūdino Lietuvos teisėjas Egidijus Kūris.

Neįžvelgė kaltės

Strasbūro teismas neįžvelgė Lietuvos kaltės ir bylose, kuriose pareiškėjai skundėsi dėl tariamų pažeidimų nuosavybės teisių atkūrimo procese. Lilė Britaniškina skundėsi dėl jai nesuteikto naujo žemės sklypo individualiai statybai Vilniaus mieste bei dėl restitucijos proceso trukmės, seserys Birutė Palevičiūtė ir Ona Dzidzevičienė – dėl to, kad iš jų buvo atimtas 0,4863 ha žemės sklypas ir jos vietoje jo negavo naujo žemės sklypo, Vytautas Bartkus ir Stanislovas Kulikauskas – jog teisminio proceso metu negalėjo naudotis savo namu. Iš visos grupės panašių skundų tik Renatai Tumelienei ir Donatui Tumeliui EŽTT priteisė 3000 eurų. Jie skundėsi dėl to, kad Lietuvos teismai, siekdami išsaugoti gamtinę aplinką, įpareigojo juos nugriauti statybos objektą, pastatytą pagal rajono savivaldybės išduotą statybos leidimą. Pareiškėjai Strasbūro prašė priteisti net 255 572 eurų. EŽTT nuomone, nors pažeidimų ir būta, tačiau Lietuvoje jie buvo pašalinti be Strasbūro įsikišimo.

Priėmė visas teises

EŽTT atmetė ir 2008 metais mirusio rašytojo Vytauto Petkevičiaus dukters skundą dėl atsakomybės už knygoje „Durnių laivas“ paskelbtus melagingus teiginius apie Vytauto Landsbergio tėvą.

Petkevičius knygoje „Durnių laivas“ V. Landsbergį-Žemkalnį pavadino „Hitlerio draugu“ ir rašė, neva jis bendradarbiavo su KGB. EŽTT nurodė neturintis pagrindo abejoti Lietuvos teismais, kurie konstatavo, kad šie teiginiai yra šmeižtas. Anot Strasbūro teismo, V. Petkevičiaus knygos teiginiai buvo pateikiami kaip faktai, jie buvo šmeižikiški ir neturi faktinio pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prieš septynerius metus konstatavo, kad V. Petkevičiaus vaikai priėmė knygos autoriaus palikimą, o kartu ir autoriaus turtines bei neturtines teises, todėl jiems tenka pareiga būti atsakingiems, kad melagingi duomenys nebebūtų platinami. Liudmila Petkevičiūtė savo skunde Strasbūro teismui bandė įrodyti, kad ji nepagrįstai turi atsakyti už tėvo veiksmus. Ji tikino, kad ginčijami teiginiai turėjo būti laikomi subjektyviais vertinimais ir kad jie pateko į viešų asmenų priimtinos kritikos ribas.

Tačiau EŽTT trijų teisėjų kolegija su tuo nesutiko, argumentuodama, kad moteris priėmė savo velionio tėvo palikimą, įskaitant tam tikras teises į knygą ir gavo piniginės naudos iš tolesnio jos platinimo. „Dėl to nacionalinių teismų sprendimas pakeisti mirusį atsakovą pareiškėja (ir toje pačioje situacijoje atsidūrusius jos brolius) negali būti laikomas savavališku ir nesąžiningu“, – rašoma Strasbūro teismo sprendime.

Petras KURMELIS