Sekmadienį, rugpjūčio 5 dieną, pasiekė žinia apie biržietės Rožės Zeltinienės mirtį. Sekmadienį jai būtų sukakę 101-eri. Su šiuo pasauliu ir Biržais šimtametė atsisveikino ant gimtadienio slenksčio, rugpjūčio 4-osios naktį.

„2017 - ųjų vasarą, Tautinio kostiumo metais, jubiliejinį šimtąjį gimtadienį šventusi biržietė Rožė Zeltinienė per savo gyvenimą yra išaudusi penkiolika tautinių kostiumų. Dabar iš jos rankų dovanų gautos kuklios trispalvės juostelės - tikrumo simbolis, kuriam neprilygsta jokie politiniai „tautiškumo šou". Atrodo, kad tose juostelėse be įmantrių frazių užrašyta gyvenimo esmė - darbštumas, tikėjimas, meilė artimui ir tėvynei", - rašė „Šiaurės rytai" šių metų sausį, kalbėjęsi su šimtamete apie Lietuvos šimtmetį ir gyvenimą. Ne tik biržiečiai ponią Rožę Zeltinienę žino kaip puikią audėją - jos darbai, pasklidę po visą pasaulį, puošia privačių žmonių gyvenimą ar saugomi muziejuose.

Zarasų krašte gimusią Rožę Kairytę į Biržus atvedė santuoka su biržiečiu. Su būsimu vyru, Vytauto Didžiojo universitete chemiją studijavusiu Jonu Zeltiniu Rožė susitiko jau dirbdama Kaune. Abu susituokė 1942 metais, o 1945-aisiais Zeltinių šeima atvažiavo į Biržus. Vyrui buvo pasiūlyta įsidarbinti Švietimo skyriaus inspektoriumi. Vėliau Jonas Zeltinis 22 metus vadovavo mokyklai - dabartinei „Aušrai".

1945 metų gruodį pasaulį išvydo sūnus Arnoldas Laimis Zeltinis, 1951- aisiais gimė dvynukai Voldemaras ir Aleksandras.

Gyvenime dirbusi bibliotekoje ir suvenyrų gamybos įmonėje „Tulpė" (ją ponia Rožė kūrė, buvo pirmoji šios įmonės vyriausioji meistrė), dalyvavusi daugybėje parodų moteris labiausiai didžiuojasi savo vaikais. Juos vadino stebuklingais ir kalbėdama apie tris sūnus tiesiog spindėjo. Visi jie išsilavinę, gerbiami žmonės. Pačiu sunkiausiu gyvenimo laiku ponia Rožė vadino vyro Jono netektį. Savąjį žmogų ji palaidojo sulaukusi 70 metų. Iki poros auksinių vestuvių tetrūko kelerių metų. Nepalūžti padėjo santykiai su aplinkiniais.

„Kol galėjau, visur stengiausi spėti, su visais bendrauti. Aš ir Pagyvenusių žmonių asociacijos, ir Gyvojo rožinio draugijos narė. Dėl to man kai kas priekaištaudavo, sakydavo, kad abi šitos narystės nesiderina. Bet juk man visi žmonės geri, svarbūs ir mieli. Meldžiuosi už visus ir dėkoju Dievui už savo metus. Gal dėl to aš taip ilgai gyvenu ir gyvenime man labai sekasi, kad visi žmonės man yra labai brangūs", - šnekėjo šimtametė Rožė, spinduliavusi meile ir dėkingumu. Ji sakė nieku gyvu nenorinti važiuoti iš Biržų, savo namų. Anot garbaus amžiaus moters, vaikai ją kviečia pas save, tačiau tokios kelionės net į mintis neįsileidžianti. „Niekur nėra geriau, kaip savo nameliuose, savo mielam kampely", - kalbėjo ponia Rožė nuolat kartojusi, kad jos amžius - bendravimo su žmonėmis pasekmė. Šios moters žodžiais, jos gyvenime sutikti visi žmonės buvę geri.

„Kad tik visi turėtų duonos, būtų sotūs ir mylėtų savo artimuosius. Ir kad tikėjimo neapleistų", - tai 2018 metų sausį „Šiaurės rytų" užrašytas biržietės Rožės Zeltinienės linkėjimas šimtmetį švenčiančios Lietuvos ir Biržų krašto žmonėms.

Ponia Rožė - dainininkė ir šokėja, lankiusi saviveiklos kolektyvus, dalyvavusi įvairiose šventėse. Amžinybėn iškeliavo Biržams švenčiant miesto dienas.

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"