Kartu su atėjusiais 2018 metais galima paskaičiuoti, kad ilgėja ir vadinamųjų telefoninių sukčių, labai aktyviai ir vis dar labai sėkmingai apgaudinėjančių bei skurdinančių žmones Lietuvoje, „stažas“ – tokios rūšies apgavikai šiemet pradėjo jau 16-uosius savo nusikalstamos veiklos gyvavimo metus. Tramdyti policijos, gąsdinti, kad tuoj bus užkirstas kelias jiems siautėti, tačiau vis tiek nenugalimi – tik dar labiau tobulėjantys ir pasiruošę naujiems išpuoliams dėl grobio.

Pradžia – 2002 metais

„Akistatos“ straipsnių archyvai liudija, kad pirmieji pranešimai apie telefoninių sukčių nuskriaustus patiklius žmones pasirodė 2002 metais. Pirmasis sukčių apgaulingas pasakojimas jų užkabintiems žmonėms buvo vadinamasis „Alio, mama!” – kai skambintojai prisistatydavo atsiliepusiųjų vaikais ar anūkais ir, pakeitę balsą, meluodavo padarę avariją, sužaloję žmogų, esą todėl reikia pinigų ir gydytojams (gydyti), ir policininkams (kyšio), kad šie viską užglaistytų tyliai, be ikiteisminio tyrimo. Po to „sūnus“ sakydavo, kad perduoda telefono ragelį: „Negaliu kalbėti – dantys išmušti... Mane veža į operacinę... Duodu gydytoją – jis viską smulkiau paaiškins...“

Nuo tų laikų telefoninių sukčių melo siužetai keitė vienas kitą, nes apgavikams labai sekėsi – patiklių asmenų buvo, yra ir bus visada. Ypač jeigu tai garbaus amžiaus pensininkai, kamuojami įvairių – klausos, atminties – ligų, stokojantys bendravimo ar savo nepatiklumą neretai laikantys savo neva neišprusimu, atsilikimu nuo laikmečio naujovių.

Siužetai kaitaliojami

Apie tai, iš kur skambindavo telefoniniai sukčiai pradininkai (iš pataisos namų), iš kur jie gaudavo pensininkų namų telefono numerį ir adresą (iš telefono abonentų knygų, iš bičiulių), „Akistata“ jau ne kartą detaliai rašiusi. Ypač nuo tada, kai 2003-iaisiais šalyje jau prasidėjo ir įkliuvusių telefoninių sukčių teismai ir teismuose paaiškėdavo visos nusikaltimo detalės.

Bet vėliau sukčiai rado ir kelių, kaip sužinoti žmonių mobiliojo telefono numerius, kurie paprastai neskelbiami viešai. Juk kai apgavystės sukčiui yra kaip jo nuolatinis darbas, nusikaltėlis neriasi iš kailio fantazuodamas ir vis dėdamas pastangas praturtėti. O ypač „zonoje“, kur per daug laisvalaikio turinčių kalinių galvose bene 24 valandas per parą sukasi vienintelė mintis: kaip prasimanyti pinigų? Ir kai pasiseka vieniems apgavikams, jų patirtį perima vis kiti.

Prieš keletą metų, kai dauguma Lietuvos žmonių pradėjo atlyginimus ir pensijas gauti ne grynaisiais, o pervedimu į banko sąskaitą, įprastą apgavikų siužetą „Alio, mama!“ ėmė aktyviai keisti kitoks melas – apie neva žmogaus banko sąskaitoje sukčių slapta išplaunamus pinigus. Tokias legendas išgirdę žmonės (beje, taip buvo sėkmingai apgauta ir viena tuometė Seimo narė – išsilavinusi, patyrusi, gudri moteris) įkalbinami „padėti policijai sulaikyti sukčius“, todėl irgi neretai pasiduoda paskambinusių apgavikų įtakai – telefonu sudiktuoja savo slaptuosius priėjimo prie banko sąskaitų duomenis.

Na, o pastaruoju metu vis sparčiau populiarėja telefoninių sukčių pasakos patikliesiems apie tai, kad neva skambina teisėsaugos pareigūnai ir jie žino, jog šį žmogų tuoj atakuos telefoniniai sukčiai, tad jie, pareigūnai, padėsią apgavikus sulaikyti, kai žmogus vaizduosiąs patikėjęs apgavikais, įsileis šiuos ir rankose turės pinigus. Kitaip tariant, sukčiai neva gaudo sukčius – patys save.

„Sukčių gaudytojai“

Štai neseniai Marijampolės apskrities policininkai perspėjo žmones, kad nevalia tikėti tariamais sukčių gaudytojais, nes tikrieji pareigūnai, atlikdami tokias operacijas, dirba ne pokalbių telefonu keliu. O šį savo perspėjimą policija išplatino po to, kai į „sukčių gaudytojų“ akiratį pateko patikli garbaus amžiaus Šakių rajono gyventoja (83 m.) ir atidavė sukčiams 1000 eurų.

Pensininkei tądien paskambino giminaite prisistačiusi moteris ir verkšleno, kad pateko į avariją, tad jai skubiai reikia pinigų. Tačiau šviesaus proto pensininkė, ne kartą girdėjusi apie sukčių pinkles, paprasčiausiai padėjo ragelį.

Netrukus jai vėl paskambino – šįkart vyras, prisistatęs policininku. Jis pradėjo pasakoti močiutei, kad rajone siautėja apgavikai skambintojai, kurie išvilioja žmonių pinigus, ir klausė, ar pensininkė negalėtų padėti tokį nusikaltėlį sulaikyti, nes policija turinti slaptų duomenų, jog toks sukčius jau užmetęs tinklą ir jos atžvilgiu. Moteris sukluso – juk išties jai ką tik skambinusi „giminaitė“...

„Pareigūnas“ dar paklausė moters, ar daug pinigų ji turinti. Močiutė atsakė, jog turi tik 10 eurų, nes skambintoją vis dar laikė apgaviku. Bet „pareigūnas“ niekur neskubėjo ir toliau bandė pensininkės kantrybę bei budrumą – kartu aktyvino pilietiškumą. Jis įtikinėjo, esą labai trūksta drąsių žmonių, kurie padėtų sučiupti telefoninius sukčius.

Lankstė eurų kampus...

Tuomet pilietiška moteris pradėjo pasiduoti „pareigūno“ įtakai. Ji prisipažino turinti namie 1000 eurų ir pasakė, jog „reikia padėti policijai, jei jau toks rimtas reikalas“.

„Pareigūnas“ tik to ir laukė! Jis nurodė moteriai pažymėti savo turimus pinigus – užlankstyti banknotų kampus ir taip įduoti atėjusiam sukčiui, kad šis tuoj pat lauke būtų sučiuptas su įkalčiais. Po pasalos operacijos pinigus žadėjo grąžinti. Įtikinta pensininkė paklusniai lankstė savo turimų eurų kupiūrų kampelius...

Netrukus skambinęs „pareigūnas“ pranešė moteriai, kad jis su kolegomis jau apsupęs kiemą ir laukia pasaloje. O po kiek laiko pensininkei paskambino sukčius – ji paklusniai vaidino sutinkanti duoti pinigų. Po trumpo pokalbio atėjo ir nepažįstamas vyras – sukčius. Jam moteris lengvai padavė savo 1000 sužymėtų eurų ir smalsiai ėmė stebėti iš tolo, kaip šis lauke bus sulaikytas.

Bet laukto vaizdelio močiutė neišvydo – jos svečias kaip ėjo, taip ir nuėjo. Nebuvo jokio sulaikymo, nesimatė ir pareigūnų iš neva pasalos. Tada pensininkė suprato, kad ją „sukčių gaudytojas“ apgavo, ir iškart kreipėsi į tikrą policiją.

Lyg su vėjo malūnais...

Ir policija, ir kalėjimų bei bankų darbuotojai, ir patys gyventojai nuolat suka galvas, svarstydami, kaip išgyvendinti telefoninį sukčiavimą, tačiau panašu, kad to padaryti nepavyks dar ilgai – lyg būtų kova su vėjo malūnais...

Policija pataria nuolat šviesti vienišus pensininkus, dažnai su jais bendrauti – tai turi daryti jų artimieji, kaimynai, socialiniai darbuotojai, paštininkai ir šiaip pilietiški žmonės. Tačiau senukai – o būtent juos labiausiai ir atakuoja sukčiai – rodos, tikrai jau žino apie tokius atvejus, vis dėlto reikiamu momentu, žiūrėk, ima ir sutrinka, patiki.

Taip pat policija pataria žmonėms nelaikyti namie didesnių pinigų sumų. Tačiau žmonės nelinkę labai tikėti bankais, todėl varto savo santaupas namie. Be to, sukčiai įkalba patikliuosius pasiimti ir banke laikomus pinigus.

Pensininkai ir kiti lengviau socialiai pažeidžiami žmonės kitų vis mokomi visai nekalbėti telefonu su nepažįstamais žmonėmis, ypač jeigu kalba pasisuka apie pinigus – iškart padėti ragelį. Tačiau  dažnas žmogus nelaiko savęs kvailiu, jam smalsu sužinoti, ko norės paskambinęs nepažįstamasis, todėl mielai kalba, o tada ir įkliūva...

Tik faktai:

Reikia paminėti, kad kartu su išplitusiu telefoniniu sukčiavimu vis daugėja ir atvejų, kai skambučio sulaukę žmonės tik apsimeta esantys patiklūs, todėl nuoširdžiai bendrauja su paskambinusiais sukčiais, o iš tiesų tuo metu randa būdų, kaip perduoti žinią policijai ir tikėtis sukčių sulaikymo.

Šitaip 3 vaikinai (21–24 m.) visai neseniai įkliuvo Vilkaviškio krašte, kai pareigūnus informavo gudri pensininkė (72 m.), o po to tapo aiškus ir pagrindinis nusikaltimo organizatorius – Marijampolės pataisos namų kalinys (30 m.).

Toks pats likimas neseniai ištiko ir du vyrus (43 m. ir 47 m.) iš Vertimų kaimo (Jurbarko r.), kai juos pergudravo Šakių krašto gyventoja (62 m.) ir ilgo pokalbio telefonu metu sukčių smegenis „pudrino“ melu, o tuo metu jos vyras kitu telefonu jau bendravo su policija.

Nors sukčių ar jų pagalbininkų sulaikoma nemažai, tačiau kol kas galima teigti, kad telefoniniai sukčiai savo išviliotais lobiais dar gerokai laimi prieš policininkus, gaudančius juos.

Pinigų suma, kurią telefoniniams sukčiams pavyksta išvilioti iš vieno apgauto patiklaus žmogaus, yra įvairi – dažniausiai 1000–5000 eurų, kaip rodo apie tokius nusikaltimus skelbiančios policijos įvykių suvestinės.

Tačiau būna ir didesnių sukčių lobių: 2017 metais didžiausias jų grobis iš vieno žmogaus buvo 50 000 eurų (Vilniuje), 38 000 eurų (Vilniuje), 20 000 eurų (Šiauliuose).

Irena ZUBRICKIENĖ