Rasa Kaveckienė neseniai atsisveikino su savo pirmaisiais globotiniais.

Vaikai be tėvų… nematę jūros, kai kurie net nevažiavę automobiliu. Paaugliai, nedrįstantys net tikėtis, kad kuri nors šeima jų norės, nors širdies gilumoje kirba viltis – o gal?.. Kalbamės su moterimis, kurios ištarė šiems vaikams „Taip“. Kaip jos peržengė stereotipus ir baimes? Ar neteks gailėtis? Patirtis rodo: su meile žengtas žingsnis gailėtis neverčia. O žinias ir paramą, kad tikrai pasisektų, suteikia specialistų komanda.

Reikia pasiryžimo

Budinčių globotojų Biržuose yra, tačiau nuolatinių čia trūksta kaip ir visoje Lietuvoje. Šiuo metu rajone vyksta mokymai, skirti norintiems tapti įtėviais ar globėjais. Juose dalyvauja vos 4 asmenys, tačiau kiek iš jų eis iki galo – nežinia. Nors kursus baigia ne vienas norintis užsiimti šia veikla, globėjais tampa ne visi.

-Nuo seno apie globojamus vaikus ir net pačius globėjus yra nusistovėjusi neigiama nuomonė, kad visi globotiniai yra kitokie, o globėjai imasi šio darbo vien dėl pinigų. Tačiau šis stereotipas pamažu keičiasi. Dažniausiai žmonės, kurie ateina į globėjų mokymus, kardinaliai pakeičia savo nuomonę. Tačiau lankyti mokymus irgi reikia pasiryžti., – sakė Jolanta Jasinskytė, VŠĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centro ,,Globos centras’’ Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atestuotas asmuo „Globos centre“.

Vaikams svarbus saugumo jausmas

Apie savo apsisprendimą tapti globėja ,,Biržiečių žodžiui‘‘ sutiko papasakoti mokymus lankanti Vaida Markuckienė. Moteris vienoje Biržų rajono seniūnijoje dirba socialine darbuotoja, todėl dažnai susiduria su šeimomis, turinčiomis įvairių problemų: priklausomybę, negebėjimą tinkamai rūpintis vaikais, smurtą artimoje aplinkoje, įgūdžių stoką.

-Dėl šių priežasčių šeimos nesugeba tinkamai funkcionuoti visuomenėje, todėl netenka savo vaikų globos. Dažnai galvodavau apie vaikus, kurie paimti iš tėvų yra apgyvendinami globos namuose ar pas globėjus. Juk tų vaikų patirtys labai skaudžios, vien pati tėvų netektis sutrikdo vaiko raidą. Vaikams labai svarbus saugumo jausmas ir jų poreikių tenkinimas ir tą geriausiai galima įgyvendinti šeimoje, o ne globos namuose. Viešoje erdvėje dažnai matydavau reklamas, skatinančias tapti globėjais, nes nuolatinių globėjų trūksta. O vaikai vis dar patenka į globos namus, o ne į globėjų šeimas. Su vyru nusprendėme, kad norime ir galime padėti tokiam vaikui, todėl užsirašiau į organizuojamus globėjų mokymus,- kalbėjo Vaida.

Globėjai nėra palikti vieni

Vaida pasakojo, kad mintis globoti vaikus kirbėjo jau keletą metų, bet vis nepasiryždavo. Studijuodama socialinius mokslus, moteris domėjosi globėjų veikla, apie tai parašė ir savo baigiamąjį magistro darbą, kuris dar labiau pastūmėjo priimti sprendimą.

-Savo darbe analizavau globėjų patirtis globos proceso metu, tad turėjau puikią galimybę dar labiau įsigilinti į globėjų motyvus ir daugelį kitų dalykų. Tai dar labiau sustiprino mano norą tapti globėja, nes tyrimo metu paaiškėjo, kad jie nėra palikti vieni ir sulaukia paramos iš įvairių sričių specialistų. Anksčiau maniau, jog globėjams niekas nepadeda ir juos per padidinamąjį stiklą stebi įvairios tarnybos. Tačiau taip nėra. Globos centro koordinatoriai nuolat konsultuoja, tarpininkauja, organizuoja įvairius mokymus, psichologo paslaugas, suteikia emocinę paramą. O žinojimas, kad esi ne vienas, nuramina,- pasakojo Vaida.

Gerumą dovanos vyresniam vaikui

Vaida kalbėjo, kad eidama į globėjų mokymus tikisi, kad jie dar labiau sustiprins jos pasirinkimo motyvaciją ir leis suprasti, ar moters šeima sugebės patenkinti globojamo vaiko poreikius.

-Priimti svetimą, dažniausiai gyvenimo jau traumuotą vaiką į savo namus – nemenkas iššūkis, todėl manau, kad globėjai privalo turėti žinių apie vaiko raidą, išmanyti apie psichologines traumas, kad geriau suprastų jų elgesio motyvus. Mokymuose, kurie šiuo metu vyksta, įgijau žinių, susijusių su vaiko fizinių ir raidos poreikių tenkinimu, adaptacijos naujoje šeimoje problemomis. Mokymų metu lektorės pateikia daug gyvenimiškų pavyzdžių, taip pat vaizdinės medžiagos, atliekame užduotis ir namų darbus, kurie padeda suprasti savo, kaip globėjo galimybes,- sakė Vaida.

Moteris pasakojo, kad mažamečiai vaikai yra dažniau paimami globoti, o vyresni – nėra tokie pageidaujami, nes manoma, jog jie turi daugiau neigiamos patirties ir jau susiformavusį charakterį, todėl jį globojant gali kilti daugiau sunkumų.

-Manau, kad paaugliams surasti globėjus vilčių mažai, jie dažniausiai iki pilnamestystės gyvena globos namuose. Todėl globoti rinksimės vyresnį vaiką, kad galėtume jam suteikti galimybę turėti šeimą,- kalbėjo būsima globėja Vaida.

Paskatino ištuštėję namai

Pasirodo, pakalbinti globėjus nėra lengva. Dauguma bijo viešumo, pasak jų, nenori ,,reklamuotis‘‘ nes žmonės paskui šnekės, o ir taip visi daug kalba… ,,Biržiečių žodžiui‘‘ pavyko pasikalbėti su budinčia globotoja Rasa Kaveckiene. Moteris šia veikla užsiima beveik dvejus metus. Prieš porą mėnesių atsisveikino su savo laikinais globotiniais, dvejais broliais, kurie jai buvo pirmieji vaikai šiame darbe. Berniukai visam išvyko į Vilnių pas nuolatinius globėjus… Tapti budinčia globotoja Rasą su vyru paskatino ištuštėję namai, kuriuos paliko savi vaikai. Taip pat ir beveik trisdešimties metų patirtis dirbant vaikų darželio auklėtoja.

Sunkiausia ne priimti, o atsisveikinti

Paklausta, su kokiais sunkumais susidūrė augindama pirmuosius globotinius, Rasa pasakojo:

-Sunkiausia yra vaikams parodyti, koks yra normalus gyvenimas. Jie pas mus atėjo maži: 2 ir 4 metukų. Tačiau neturėjo visai jokių įgūdžių, nei socialinių, nei jokių kitų. Iš naujo mokėme kaip reikia elgtis viešoje vietoje, kaip sėdėti mašinoje, su kuria nebuvo dar niekada važiavę ir daug kitų dalykų, kuriuos paprastai tokio amžiaus vaikai jau moka. Daug keliavome, parodėme jūrą, kurią pamatę berniukai šaukė: kokia didelė upė!.. Per jų gimtadienius darėme šventes, jie suprato kas yra gimtadienis, dovanos, svečiai. Nes ankstesniuose berniukų namuose tie svečiai būdavo visai kitokie… Per tuos beveik du metus vaikai pasikeitė. Nors mes su vyru jau save nuteikėme iš karto, kad ateis laikas, kai reikės su vaikais atsisveikinti, buvo sunku, verkėme. Bet su berniukais labai daug kalbėjomės, aiškinome jiems, kad netrukus išvažiuos pas naują šeimą ir teks su mumis išsiskirti. O kai susiskambiname, jie klausia, kas gyvena jų kambaryje…,- kalbėjo budinti globotoja Rasa.

Apie nuolatinę globą moteris sakė dar negalvojanti, nes tai jau didelė atsakomybė, nežinia kas bus ateityje, ar sveikata leis. Dabar Rasos namuose buvusių globotinių kambarys tuščias. Jame paklotos lovytės, kuriose turbūt vėl kažkada miegos savo tėvų netekę vaikai… O pasakas jiems seks laikini globėjai…

Kodėl verta ateiti į mokymus

Kasmet yra renkamos bent dvi globėjų, įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) grupės: pavasarį ir rudenį.

-Šiais metais karantinas pakoregavo daugelį planų, tačiau pavasarį turėjome du asmenis, kurie baigė mokymus ir ketina steigti šeimyną. Dabartinėje mokymų grupėje dalyvauja keturi žmonės. Šiais metais, kaip niekada, grupės mažos, nes iki tol vesdavome mokymus grupėms, kurias sudarė apie 8-10 asmenų. Tačiau, galime ir pasidžiaugti, kad Biržų rajone yra net šeši budintys globotojai ir greitai turėsime dar vieną. Manau, kaip mažam mūsų miesteliui tai tikrai pakankamas skaičius,- kalbėjo J. Jasinskytė.

Mokymus veda du Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atestuoti asmenys. Jų metu dėstoma informacija apie globą, įvaikinimą, šeimos netekusių vaikų raidą, patirtas netektis ir kitus su vaiko globa susijusius dalykus. Užsiėmimai vyksta kartą per savaitę, trunka iki trijų valandų, organizuojami dalyviams patogiu laiku. Baigę mokymus asmenys vertinami ir parengiama išvada dėl asmens tinkamumo šiam darbui. Pasak J. Jasinskytės, mokymai yra galimybė įgyti naujos informacijos ir apsispręsti ar žmogus tikrai nori ir gali užsiimti šia veikla.

 

Birutė PETKEVIČIŪTĖ