Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tiems, kurie fantazijos neatskiria nuo realybės, skiriamas gydymas

Kiekvieną kartą, kai žmogus, rodos, nei iš šio, nei iš to nužudo savo artimuosius ar ima šaudyti į minią, daugelis pagalvoja, jog tai padarė beprotis. Tuomet žmonės piktinasi – esą ligoniai negydomi, jie vaikšto laisvėje ginkluoti ir žudo kitus! Ar iš tikrųjų taip? Ar tokia reakcija teisinga? Ir ar tik ligoniai žudo, kaip mums atrodo, be jokios priežasties?

Styveno Kingo siaubo romano „Švytėjimas“ pagrindinis herojus Džekas Torensas įkūnija populiarų bepročio žudiko įvaizdį. Tai žmogus, kuris neatskiria fantazijų nuo realybės.

Knygoje pasakojama apie tai, kaip rašytojas Džekas Torensas kartu su šeima sutinka keletą mėnesių gyventi viešbutyje kalnuose, kuris žiemos laikotarpiu uždarytas ir netgi būna užpustomas. Viešbučio savininkas, priimdamas į darbą rašytoją, perspėja jį, kad ankstesnis prižiūrėtojas neištvėrė 5 mėnesių atsiskyrimo nuo pasaulio ir išprotėjęs nužudė žmoną, dvi savo dukras, o po to nusižudė ir pats. Džekas į tai nekreipia dėmesio ir lieka su šeima žiemoti viešbutyje, tikėdamas užbaigti romaną.

Netrukus paaiškėjo, kad jo sūnus Denis, panašiai kaip ir viešbučio virėjas Dikas, turi telepatijos dovaną, kurią jie pavadina švytėjimu. Jo metu jie abu gali matyti praeities ar ateities įvykius.

Galų gale, kuomet viešbutis užpustomas, Džeką „apsėda“ viešbučio vaiduokliai, kurie įtikina rašytoją nužudyti savo žmoną ir sūnų. Prasideda medžioklė.

Knygos skaitytojai, ypač tie, kurie tiki mistika, gali padaryti išvadą, jog Džekas tapo piktųjų jėgų auka. Galima ir kitokia įvykių interpretacija – Džekas nuo pat pradžių sirgo šizofrenija ir vienatvė ligą tik pagilino.

Išžudė Draučių kaimą

„Švytėjimas“ – tai beletristika. Tačiau tokių kaip Džekas yra ir realiame gyvenime. Po tokių žmonių padarytų nusikaltimų visuomenė ir žiniasklaida dažnai ima maišyti faktus ir fantaziją. Įvairiose šalyse darytos apklausos liudija, kad dauguma galvoja, jog sergantieji psichinėmis ligomis labiau linkę į prievartą ar žudymus. Ir taip galvojančių nuolat daugėja, visuomenė reikalauja griežčiau elgtis su psichiniais ligoniais.

Taip, iki šiol keletą masinių žmogžudysčių Lietuvoje atliko psichinėmis ligomis sergantys žmonės.

1998-ųjų vasario 15 dieną ūkininkas Leonardas Z. (58 m.) Širvintų rajone, Draučių kaime nušovė 8 žmones ir dar 2 sužeidė. Vienas iš jų po savaitės mirė ligoninėje. Gyvi liko tik du šio penkių sodybų kaimo gyventojai, tuo metu buvę namuose – Antanas (71 m.) ir žudiko motina Juzefa (82 m.). Pastaroji net nesuprato, kas įvyko – praėjus kelioms valandoms po žudynių ji vis dar aiškino, kad sūnus nuėjo pas kaimynus ir nieko baisaus nenutikę.

Skerdynės prasidėjo apie 16 valandą. Maždaug pusvalandį Leonardas ėjo iš vienos sodybos į kitą ir savo legaliai turėtais šautuvais šaudė į beginklius žmones. Pats žudikas tapo dešimtąja auka – iš miško grįžę vyrai pamatė, kas padaryta kaime ir žudiką uždaužė. Jis dar buvo nuvežtas į ligoninę, tačiau medikai buvo užsiėmę jo aukomis, tad žudikas mirė nespėjęs sulaukti medicininės pagalbos. Po šio klaikaus nusikaltimo buvo baiminamasi, kad šalyje prasidės linčo teismai – lenkas Vasario 16-osios išvakarėse išžudė visą lietuvių kaimą. Tuo metu Lietuvoje viešėjo 80-ųjų Nepriklausomybės metinių proga lietuvių pasveikinti atvykęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis. Tuometinio prezidento Algirdo Brazausko administracija net kreipėsi į žiniasklaidą, prašydama neviešinti informacijos apie šias skerdynes, kol iš Lietuvos neišvyks Lenkijos prezidentas.

Išžudė savo šeimas

Paskutinės žiaurios žudynės įvyko Kauno rajone, Gaižėnų kaimo vienkiemyje. Čia, kaip nustatė teismas, Egidijus A. (26 m.) šūviais į galvą, šonus ir kitas kūno vietas nužudė savo močiutę Genę (74 m.), tėvą Gintarą (49 m.), motiną Andželą (48 m.), dėdę Nerijų (37 m.) ir į abi kojas sužeidė senelį Gediminą (80 m.). Pastarasis buvo paliktas leisgyvis gulėti tarp lavonų. Pagalba atskubėjo tik po dviejų parų, kai įtariamojo sesuo, negalėdama prisiskambinti į namus, nuvažiavo ten pati, ir rado kraujo klanus. Į sodybą suvažiavę pareigūnai rinko įkalčius, kiti šukavo kaimo apylinkes, ieškodami įtariamojo.

Dar ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad įtariamasis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, jam buvo skirtas priverstinis gydymas – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje griežtojo stebėjimo sąlygomis. Visi bylos duomenys ir ekspertizių aktai patvirtino išvadą, kad Egidijus A. serga lėtiniu psichikos sutrikimu. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija pripažino esant įrodyta, kad Egidijus A., būdamas nepakaltinamas, padarė minėtas nusikalstamas veikas ir skyrė jam stacionarinį stebėjimą griežtojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Šiuo metu jis šioje ligoninėje ir gydomas. Tik nežinia, kokius planus jis vėl kuria, nes kreipėsi į teismą prašydamas, kad jo dokumentai būtų saugomi ne Kauno policijoje, o Rokiškio ligoninėje. Kauno apygardos teisėjų kolegija šį prašymą patenkino – pasas ir tapatybės kortelė perkelti iš Centro komisariato Migracijos skyriaus į Rokiškio psichiatrijos ligoninę. Kodėl nepakaltinamas vyras nori, kad dokumentai būtų arčiau, sunkai suvokiama. Galbūt, planuoja pabėgimą?

Panašiai atsitiko ir su pernai gegužę Karužiškių kaime (Marijampolio sen., Vilniaus r.) tėvus Teresą (72 m.) ir Edvardą (82 m.) Š. nužudžiusiu jų sūnumi Romualdu (35 m.). Generalinė prokuratūra pranešė, kad atlikus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, buvo konstatuota, jog Romualdas Š. nusikaltimo padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Dėl jam nustatyto psichikos sutrikimo vyras negalėjo būti apklausiamas teismo posėdyje. Ekspertai konstatavo, kad įtariamajam reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, jam rekomenduojamas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje griežto stebėjimo sąlygomis.

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad sodyboje gyvenusius garbaus amžiaus tėvus nužudė atvažiavęs jų aplankyti sūnus. Pensininkų lavonus rado atėjęs poros kaimynas – lauke, prie pat gyvenamojo namo durų, gulėjo neatpažįstamai sudarkytas Teresos kūnas, jos vyras Edvardas negyvas rastas namo viduje. Jo veido irgi nebuvo įmanoma atpažinti.

Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, nužudytų pensininkų sūnų aptiko užsibarikadavusį vonioje. Išlaužus duris, pusnuogis jaunas vyras elgėsi neadekvačiai: šoko, kažką angliškai dainavo, į pareigūnų klausimus neatsakinėjo, jų nurodymų neklausė. Kadangi gražiuoju su vyru susitarti nepavyko, buvo panaudotas elektroimpulsinis prietaisas „Taser“ ir uždėti antrankiai. Įtariamasis nenurimo ir surakintas bei paguldytas ant žolės – jis ir toliau dainavo. Susikalbėti nepavyko ir iškviestiems greitosios pagalbos medikams, tad vyras buvo nuvežtas į respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę Naujoje Vilnioje.

Nužudytų sutuoktinių kaimynai negalėjo patikėti, kad šių sūnus pakėlė ranką prieš tėvus. Vyras gyveno atskirai, tačiau gana dažnai lankė tėvus, jais rūpinosi. Anot kaimynų ir giminaičių, niekas nė neįtarė, jog jaunas vyras gali turėti psichikos problemų.

Tačiau iš tikrųjų buvo kiek kitaip. Paaiškėjo, kad tėvai žinojo apie sūnaus ligą. Metai iki žmogžudystės Romualdas lankėsi Vilniaus psichiatrijos klinikos ligoninėje, jam buvo skirtas gydymas.

Nužudė policininką

Rokiškio ligoninėje gydomas ir Artūras N. iš Telšių rajono Tryškių miestelio. Jo įvykdytas nusikaltimas irgi susilaukė labai didelio visuomenės dėmesio, nes jis nužudė policijos pareigūną.

Policijoje buvo gautas pranešimas, kad Tryškių miestelyje, Virvytės gatvėje esančiame name Artūras N. (26 m.) smurtauja prieš motiną. Buvo pranešta, kad jis jai grasina, žada padegti namą. Į įvykio vietą išvyko Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro vyriausiasis patrulis Liudas Š. su jauna, beveik trejus metus policijoje dirbančia porininke. Kai atvyko policija, jaunas vyras bandė sprukti. Vyriausiasis patrulis jį pavijo pievoje už namo. Pareigūnas bandė panaudoti elektrošoką, tačiau nespėjo. Besigrūmiant smurtautojas smogė pareigūnui peiliu tiesiai į kaklą. Kartu su pareigūnu į iškvietimą vykusi kolegė nenukentėjo. Ji iškvietė medikus ir laukė pastiprinimo. Po keliolikos minučių į įvykio vietą atvyko greitosios pagalbos medikai. Jie dar bandė gaivinti pareigūną, tačiau netrukus konstatavo šio mirtį.

Artūras N., šveitęs peilį į braškių lysvę, dėjo į kojas, tačiau iškvietus pastiprinimą jis netrukus buvo sulaikytas. Jam nustatytas 0,21 promilės girtumas. Vyras anksčiau jau buvo du kartus teistas už smulkius nusikaltimus, kurį laiką dirbo Norvegijoje, Vokietijoje. Aplinkiniai jį vadindavo Kuisiumi (žemaitiškai „kuisius“ – uodas), tvirtino, kad jis buvo nenuspėjamas bei svarstė, jog, galbūt, vyras sirgęs kokia nors psichine liga. Kaip sakė kaimynai, „buvo truputį keistokas“, vaikščiojo dainuodamas, mėgo kalbėtis su savimi, kartais sveikindavosi po kelis kartus per dieną. Jo tėvas irgi buvo padegęs draugo daržinę ir per gaisrą žuvo, todėl, kai sūnus pagrasino padegsiąs namus, išsigandusi motina išsikvietė pareigūnus. Be to, prieš tai jis peiliu buvo sužalojęs šunį.

Vyrukui buvo pareikšti įtarimai dėl tyčinio nužudymo, smurto artimoje aplinkoje ir pasipriešinimo pareigūnui, atliekančiam savo pareigas. Atlikus stacionarinę kompleksinę psichiatrinę psichologinę ekspertizę iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus gauta išvada, kad Artūras N. yra nepakaltinamas. Vaikino gebėjimui suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti esminį poveikį padarė lėtinis psichikos sutrikimas.

Dėl šio sutrikimo vyro elgesys yra vertinamas kaip neprognozuojamas, socialiai pavojingas, todėl jam būtinas gydymas.

Taisys įstatymus

Tokių istorijų – ne viena. Kaip sako psichologai, mums visiems būdinga atsiminti neįprastus prievartos aktus, todėl, jei juos atlieka psichiniai ligoniai, jie ilgam įsižėžia į mūsų atmintį.

Baisūs savo beprasmiškumu masiniai išžudymai, kaip taisyklė, reikalauja greito atsakymo, kodėl taip įvyko ir, kaip to išvengti ateityje. Norima, paprasto ir visiems suprantamo atsakymo, o toks ir yra – žudė psichinis ligonis. Įprasta, kad po tokių nusikaltimų visuomenė sujunda ir prašo griežtinti įstatymus.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 16 straipsniu nustatyta, kad be paciento sutikimo gydymas negali būti skiriamas, išskyrus atvejį, kai pacientas yra priverstinai hospitalizuotas dėl šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytų aplinkybių: „asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik, jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei.“

O įstatymo 23 straipsnyje reglamentuojama, kad pirminį asmens psichikos būklės patikrinimą ir įvertinimą gydytojas psichiatras gali atlikti pagrįstai įtardamas sunkią psichikos ligą pagal požymius, nurodytus įstatymo 27 straipsnyje, taip pat reglamentuojama, kad dėl asmens pirminio apžiūrėjimo gali kreiptis gydytojas, paciento atstovas, artimieji, policija.

Ministrų kabinetas dar pernai gruodžio viduryje jau palaimino išvadą, kurioje siūloma suvienodinti teisinį reglamentavimą ir leisti gydyti psichikos sutrikimu sergančius žmones be jų sutikimo.

Siūloma numatyti, kad sergantis psichikos sutrikimu žmogus priverstinai galėtų būti gydomas tais atvejais, jei yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti žalą ne tik savo ar aplinkinių sveikatai ir gyvybei, bet ir turtui.

Siekiama suvienodinti dviejų teisės aktų – Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo ir Civilinio kodekso – nuostatas, nes pastarajame nustatyta, kad psichikos sutrikimų turinčius žmones priverstinai hospitalizuoti galima tik su jų pačių sutikimu ar teismo leidimu. Pataisose yra numatyta prievolė posėdžiuose dėl priverstinio gydymo dalyvauti patiems ligoniams, daugiau teisių numatyta ir psichikos ligomis sergantiems nepilnamečiams.Tikimasi, jog šios pataisos bus priimtos rudens sesijoje.

Tačiau dalis visuomenininkų mano, jog įstatyme atsirasiantis turto kriterijus gali dar labiau padidinti priverstinai gydomų žmonių skaičių.

Birželį paskelbtoje Žmogaus teisių stebėjimo instituto parengtoje apžvalgoje rašoma, kad Lietuvoje vykstančiuose priverstinės hospitalizacijos procesuose žmonės iki šiol neturi teisės būti išklausytais teismuose, jiems apribotos galimybės skųsti sprendimus ar gauti teisinę pagalbą, šalyje neužtikrinamos priverstinio gydymo alternatyvos. Beje, neseniai „Akistatoje“ rašėme, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) paskelbė, kad Lietuva pažeidė žmogaus teises dėl nepagrįstai paskirto priverstinio gydymo psichiatrinėje ligoninėje.

Keturios Kražių aukos

O dabar pabandykime išsiaiškinti, ar tikrai psichiniai ligoniai yra didžiausi žudikai? Kaip rodo įvairūs tyrimai, daug daugiau pačių sunkiausių nusikaltimų įvykdo tie, kurių teismas nepripažįsta ligoniais. Psichiniai ligoniai įvykdo tik apie 5 procentus nužudymų. Likusieji 95 procentai tenka sveikiesiems.

Kražių skerdiku pramintas Rimantas Bekintis (59 m.) tapo 120 kaliniu, kremtančiu nuteistųjų kalėti iki gyvos galvos duoną. Šis vyras, kuris nebuvo pripažintas nei šizofreniku, nei kitokia diagnozę turinčiu nepakaltinamuoju, 2015-aisiais Kražių miestelyje (Kelmės r.) nužudė 4 žmones.

Trylika kartų už įvairius nusikaltimus, tame tarpe ir už žmogžudystę, teistas R. Bekintis, kilęs iš Anykščių krašto, pastarąjį dešimtmetį buvo įsikūręs Kelmės rajone – vyras gyveno su sugyventine, oficialiai nedirbo, girtavo, valkatavo, vagiliavo, tačiau pinigų pragyvenimui prasimanydavo grybaudamas bei uogaudamas ir šias gėrybes pardavinėdamas aplinkinių vietovių gyventojams, taip pat – rišdamas šluotas. Dėl to šį asocialaus gyvenimo būdo šalininką, girtuoklį, pažinojo ir dorai gyvenantys kraštiečiai, taip pat ir Kražių gyventojos, kurias 2015-ųjų lapkričio pradžioje R. Bekintis nužudė. Ir tik dėl to, kad gautų nors kiek pinigų savo liguistam troškuliui numalšinti – nusipirkti alkoholio.

Per tris dienas R. Bekintis nužudė keturias Kražių gyventojas (52–81 m.) – tik moteris, nes tik prieš jas buvo drąsus. Galvažudys prieš savo aukas darbavosi kumščiais, peiliu, plaktuku, kastuvu, kone visas jas nužudė užpuldamas iš nugaros. Trys jo aukos, kurias žudikas aplankė jų namuose, buvo vienišos, kankinamos sveikatos problemų, o viena (jauniausioji) – socialinė darbuotoja, atsitiktinai tapo R. Bekinčio auka, nes užklupo jį, ką tik nužudžiusį pensininkę, pas kurią geradarė kaip tik tuo metu ir atvyko. Socialinė darbuotoja buvo nužudyta kaip žudiką galinti išduoti liudininkė.

Sveiki ir nuovokūs

Kauno apygardos teismas (KAT) kalėti iki gyvos galvos nuteisė Karolį Neorą (26 m.). Iki nusikaltimo teisę studijavęs vaikinas apkaltintas net dviejų garbaus amžiaus moterų nužudymu 2015 metais, vos per 3 paras. Motyvas – siekis praturtėti. K. Neoras, intelektualus jaunuolis, savo kaltę kategoriškai neigė nuo pat pirmųjų dienų – neprisipažino ir teisme. Tačiau, kai teismas paskelbė, kad K. Neoras siunčiamas kalėti iki gyvos galvos, nuteistasis net neskundė šio nuosprendžio apeliacine tvarka ir nemėgino išsikovoti nors kiek švelnesnę bausmę.

Kitas panašus atvejis – net 3 artimų žmonių nužudymas Marijampolės krašte 2011–2014 metais. Visis trys žmogžudystės išaiškėjo tik 2015-ųjų sausį. Pirmosios instancijos teismas paskelbė įrodęs, kad minėtus 3 žmones – savo tėvą ir dvi artimas drauges – nužudė marijampolietis Tadas Viselga (40 m.). Irgi siekdamas turtinės naudos sau. Irgi psichiškai sveikas, gana nuovokus, tvarkingos išvaizdos ir, kaip atrodė, malonaus elgesio vyras. Jis kategoriškai neigė esąs kaltas dėl visų žmogžudysčių ir KAT nuosprendį apskundė, tačiau nieko nelaimėjo. Apeliacinis teismas paskelbė, kad savo tėvą ir dvi drauges psichotropinėmis medžiagomis nunuodijęs marijampolietis T. Viselga turi kalėti iki gyvos galvos.

Rekordininkai – pakaltinami

Nuteistųjų iki gyvos galvos nuodėmės labai nevienodos. Samdomas žudikas Valerijus Januškevičius kali už 13 nužudymų, tulpiniai Virginijus Baltušis dalyvavo nužudant 26, Audrius Andrušaitis – 24, Algimantas Vertelka – 14; gaidjurginiai Sigitas Gaidjurgis nužudė 16, Marius Marijošius –5 žmones. Visi jie pakaltinami, tačiau jų nuodėmės jau baigiamos užmiršti, nors padaryti labai žiaurūs nusikaltimai. Nors čia minėtų žudikų „sąskaitose“ – dešimtys nužudytų žmonių, tačiau jie net nepriskiriami serijinių žudikų kategorijai, nes žudė būdami gaujoje arba – už pinigus. O serijiniai žudikai į „medžioklę“ išeina vieni – tai atsiskyrėliai, nesilaikantys jokių žmogiškumo normų.

Psichologai tvirtina, jog maniakai žudo dėl pinigų, sekso, maisto ar tiesiog iš įdomumo, smalsumo. Dauguma jų – nepasitikintys savimi, turintys seksualinių problemų. Nusikalsti kartais paskatina perdėtas uždarumas ir net drovumas. Maniakai aukomis paprastai renkasi nepažįstamus žmones. Daugumos žudikų psichika yra pažeista, su ryškiais sadizmo požymiais, tačiau tai nereiškia, kad visi jie gali būti pripažinti nepakaltinamais.

Pasak psichologų, maniakai tiesiog mėgaujasi kiekvienu įvykdytu nusikaltimu, žudydami gali net patirti pasitenkinimą. Yra nustatyta, kad daugelis jų yra augę nepilnose šeimose arba valdiškose globos įstaigose, neapykantos ir smurto perpildytoje aplinkoje, yra žemo intelekto.

Kai kuriais atvejais panašus apibūdinimas tiktų ir nepakaltintais pripažintiems žudikams, tačiau pastarieji beveik visuomet žudo šeimos narius ar bent jau gerus pažįstamus.

 

Petras IVANAUSKAS

Rekomenduojami video