LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kokioje gyvenimo šviesoje labiausiai išryškėja žmogiškumas – mirtino pavojaus valandą ar iš pažiūros pilkoje kasdienybėje? Apie tai kalbamės su kunigu Robertu Grigu, Kauno arkikatedros bazilikos vikaru, antisovietiniu disidentu, pogrindinės Katalikų bažnyčios kronikos leidėju, prieš 30 metų kartu su kitais Lietuvos parlamento gynėjais davusiu kario savanorio priesaiką.
Minime jau trisdešimtąją Sausio 13-osios sukaktį, ir turbūt ne vienas 1991 m. sausio įvykių liudininkas gal kiek nustebo susivokęs, kad nuo tos nakties, kuri, atrodė, niekad nesibaigs, prabėgo jau 30 metų. Su kokiomis mintimis pasitinkate šią sukaktį, ar praeitin vis labiau tolstantys sausio laužai dar tebešviečia, dar tebešildo?
Tebešviečia ir tebešildo. Turbūt daugelio mūsų kartos neabejingų Lietuvos likimui žmonių gyvenimuose tai išliks vienu ryškiausių egzistencinių blyksnių. Išties sunkoka patikėti, kad praėjo jau 30 metų, nes viskas atrodo labai gyva ir stipru. Tačiau supranti, kad žmonės, gimę 1991 metais, dabar trisdešimtmečiai, jau tikriausiai turi savo šeimas, augina vaikus. Tenka pripažinti, kad laikas teka, ir net labai svarbius įvykius pamažu nuo mūsų tolina. Bet, manau, tų įvykių dalyviai, ypač buvę Vilniuje, Kaune, didesniuose miestuose, kur buvo ginami strategiškai svarbūs valstybės objektai, taip pat gyvai tuos įvykius prisimins, kol bus šiame pasaulyje. Išgyvens, pasakos savo vaikams, perteiks artimiesiems kaip ypatingą patirtį ypatingu laiku, kuris labai išryškino pačias vertingiausias ir lietuviškąsias, apskritai žmogiškąsias didelės mūsų tautos dalies savybes. Tikriausiai tos sausio gynimosi naktys didžiąja dalimi, kaip sako politologai ir istorikai, vėl pagimdė politinę lietuvių tautą. Visada – ir okupacijos priespaudoje – buvome tauta, bet tada tapome bendruomene, kuri, suvokdama save, ima pati, jau ne svetimųjų komanduojama, ne paklusdama kokiai nors išorinei prievartai, lemti savo likimą. Manau, kad tai neužmirštama.
Gal ir jums sunku atsikratyti įspūdžio, kad viskas labai pasikeitė: tada žmonės buvo tarsi kitokie, ir savo išore, ir vidumi? Netgi ir jų veidai prie parlamento, TV bokšto užfiksuotose nuotraukose atrodo tikresni, atviresni, dvasingesni.
Kiekviena karta turbūt turi savitų bruožų. Jaunystėje, kuomet įsijungiau į taikią rezistenciją, lietuvių pogrindžio veiklą, domėjausi partizanų pasipriešinimu, klausydavausi tėvų, senelių pasakojimų, prisiminimų. Pamenu matytas žuvusių mūsų vyrų nuotraukas. Apima nuostaba, kokie šviesūs, tyri, tarsi iš vidaus spinduliuojantys tų žmonių veidai. Ypač žinant, kad galbūt daugelio jų nuotraukos buvo paskutinės prieš žūtį. Manau, kad kai dori žmonės apsisprendžia dėl didelių vertybių, dėl savo išpažįstamų idealų paaukoti labai daug, netgi fizinę gyvybę, šeimos ryšius, mūsų žemiškąją laimę, kurios natūraliai kiekvienas žmogus ilgisi, atsiranda būtent toks – ar tiesos, ar aukos, ar labai išryškinto mūsų žmogiškumo – spindesys. Kažką panašaus matome ir 1991-ųjų sausio nuotraukose, kuriose užfiksuoti parlamento, televizijos bokšto gynėjai. Žmonės, iš tikrųjų suvokdami, kad gali žūti, nebepasimatyti su savo šeimomis, ėjo ten, kur juos šaukė patriotinė, tautinė pareiga. Atrandame kažką labai panašaus. Egzistencinės grėsmės, likiminiai pasirinkimai doruose žmonėse išryškina visa, kas geriausia, tą, kaip mes, krikščionys, sakytume, tikrąjį Dievo paveikslą ir panašumą žmoguje. Žmonės į tokius lemtingus išbandymus atsineša tai, kas jie buvo anksčiau, kuo gyveno, gal ne visada išreiškė, bet slapta svajojo, ilgėjosi. Esame laimingi, kad tuo metu turėjome – manau, didelė dalis visuomenės ir tebeturi – to tikrojo, giliojo žmogiškumo ir krikščioniškumo, kuris ima ir sužimba sunkių išbandymų akimirkomis. Kasdienybėje jis niekur nedingsta, bet rusena kaip žarijos po plėnimis. O kai tenka daryti labai rimtus pasirinkimus, įsižiebia labai ryškiai.
Tą lemtingą sausį kėlėte budėjusiųjų prie parlamento dvasią, aukojote šv. Mišias, klausėte išpažinčių, teikėte nuodėmių atleidimo sakramentą – o kaip jautėtės pats? Juk tvyrojo visiška nežinomybė, galėjo nutikti bet kas. Buvote 30-ies, tikrai per jaunas – kaip ir daugelis aplink jus – žvelgti mirčiai į akis?
Truputį šyptelėjau išgirdęs šį klausimą, nes jis priminė daugelį pusiau rimtų, pusiau linksmų Holivudo filmų, kai pavojaus akivaizdoje koks nors herojus šaukia: „Aš per jaunas mirti!“ Bet tikrovė, manau, yra tokia, kad kaip tik jaunystėje drąsiau pasitinkamos grėsmės – jeigu žmonės bando gyventi tikėjimo vertybėmis, iš tikrųjų myli savo Tėvynę, nori kažką dėl jos padaryti. O tokių žmonių, ačiū Dievui, mūsų tautoje buvo tada, tikiu, yra dabar ir bus ateityje. Vėlgi galėtume palyginti su tuo ir tragišku, ir herojišku mūsų partizanų pasipriešinimu: dauguma dalyvių ir žuvusiųjų buvo palyginti labai jauni žmonės. Turbūt čia yra ir jaunystės tragizmas, ir gražioji savybė: kaip pasakytų žmogaus prigimties tyrinėtojai, gal dar mažai gyvenimo patirties, labiau linkstama aukotis. Vėlesniame gyvenime tarsi įsipatoginama, žmogų suriša įvairūs šeiminiai ryšiai, rutininiai darbai, karjera. Galbūt tada sunkiau save iš to išrauti. Gal būtent dėl to jauni žmonės parodo tiek idealistinės drąsos.
Be abejo, ten buvę supratome, kad galime žūti, ypač kai jau atėjo žinios nuo televizijos bokšto, kad yra žuvusių, kad šaudoma tikromis kulkomis. Kai sovietinių tankų kolonos pajudėjo link parlamento, supratome, kad artinasi mirtina grėsmė, bet pasirinkimas jau buvo padarytas. Kaip ir kiekvienas, žinodamas, kas gali įvykti, bandžiau susisiekti su artimaisiais. Mano mama tuo metu dirbo Druskininkų ligoninės greitosios pagalbos tarnyboje, norėjau paskambinti, jos negąsdindamas atsisveikinimo žodį pasakyti, bet ryšiai tada prastai veikė, nepavyko susijungti. Paskui kažkas iš parlamentarų paprašė, ar nebūtų galima bažnyčiose pradėti skambinti varpais, kaip krikščioniškuose kraštuose priimta didelių nelaimių metu. Paskambinau kunigui Vaclovui Aliuliui, kuris buvo veiklus Sąjūdžio dalyvis, perdaviau tą prašymą, ir, atrodo, suskambo kai kurių Vilniaus bažnyčių varpai. O tada tiesiog laukėme, vieni kitus kaip mokėdami drąsindami, stiprindami.
Dar pagalvojau – na va, turbūt nepavyks išvengti savęs atidavimo dėl Lietuvos, nes čia buvo trečias kartas. Vieną kartą rimtai buvau surizikavęs netekti gyvybės dėl tautinių įsitikinimų, kai sovietinėje kariuomenėje viešai atsisakiau duoti priesaiką. Tada irgi nežinojau, ką jie su manimi padarys. Gąsdino urano kasyklomis. Paskui po 1987 m. protesto mitingo prieš Molotovo-Ribentropo paktą Vilniuje saugumiečiai naktį pagavo, įkišo į mašiną ir vežiojo visą naktį, demonstratyviai kastuvą įsimetę į bagažinę. Bet irgi likau gyvas, nes buvo liepta tik pagąsdinti. O kai atėjo trečias kartas, kai buvau atkurtos Lietuvos valstybės parlamente, prie kurio judėjo reguliari kariuomenė, pamaniau, kad jau įvyks, kas skirta. Kaip tikintis žmogus atidaviau mintyse save į Dievo rankas.
Viena iš labiausiai jaudinančių tos nakties patirčių – parlamento gynėjams jūsų suteiktas bendras nuodėmių išrišimas. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?
Tą padaryti pasiūlė šviesus Lietuvos patriotas, Aukščiausiosios Tarybos deputatas Algirdas Patackas. Buvome pažįstami dar iš lietuviškos savilaidinės spaudos veiklos. Jis gerai jautė įvykių pulsą, suprato, kas gali įvykti, sakė, kad gali būti daug aukų, ir paklausė, ar tikrai tokiais atvejais, kaip buvo girdėjęs, galima suteikti bendrą nuodėmių atleidimą. Aš prisiminiau tokią Bažnyčios praktiką ir su džiaugsmu tą padariau, suprasdamas, kad tikriausiai ir labiau praktikuojantiems krikščionims, ir formaliai nesantiems Bažnyčios nariais toks dvasinis palaikymas, sustiprinimas, noras stoti į akistatą su mirtimi moraliai stipresniems nei mus puolantys okupantai, daugeliui iš tikrųjų gali būti svarbus. Kai pamačiau, kaip žmonės tą nuodėmių atleidimą ir palaiminimą priėmė, supratau, kad iš tikrųjų neapsirikau.
„Tą tamsią naktį buvome labai gražūs ir šviesūs, išsiveržę iš kasdienio buities menkumo, pakilę virš savęs“ – su šiais jūsų žodžiais apie Sausio 13-ąją turbūt sutiktų daugelis. Bet klausimas, ar tam, kad galėtum pakilti virš savęs, reikia tokios sukrečiančios akistatos su sąžine ir Dievu, kaip tada, turbūt aktualus ir po 30 metų?
Čia galbūt yra viso žmogaus gyvenimo prasmės klausimas. Kaip jau kalbėjome, ypatingo susitelkimo akimirkos iš tikrųjų išryškina tai, kas mumyse žmogiškiausia. Tai svarbiausios vertybės, kuriomis galime remtis ir dėl kurių galime aukotis. Bet, manau, yra ir kasdienybės didvyriškumas, kai, tarkime, mažai uždirbantys tėvai iš paskutiniųjų stengiasi rūpintis savo vaikais, ar dabar sunkiomis sąlygomis dirbantys medikai, policininkai, ugniagesiai... Atrodytų, kad tai tarsi kasdienis jų darbas, bet jis tą kelių 1991-ųjų sausio savaičių pasiaukojimą ištęsia į daugelį mėnesių ar netgi metų. Kai matau, kaip šeimos neįgalius gimusius vaikus ar sunkius ligonius pagal išgales slaugo, jų nepalieka, galėčiau sakyti, kad čia irgi tas pats – išryškintas žmoniškumas, dvasingumas, kuris kartais tęsiasi labai ilgai. Apie tai jokie laikraščiai nerašo, televizijos nerodo ir už tai negiria, bet tai yra ne mažiau vertinga.
Atmenantys 1991-ųjų sausio dienas turbūt negali išvengti sunkaus klausimo, ar kartais nebuvo iššvaistyta didžioji Sausio 13-osios auka, ar už tokią Lietuvą, kokia ji yra šiandien, padėjo galvas mūsų žuvusieji? Ar turite atsakymą į šį klausimą?
Galutinio atsakymo, manau, niekas neturi. Be abejo, kai žmonės yra pasiryžę paaukoti labai daug – sveikatą ar net gyvybę – dėl siekiamo idealo, tai nori, kad jų tikslui tapus realybe jis būtų kuo gražesnis, tyresnis. Čia turbūt amžina priešprieša tarp svajonės ir tikrovės. Manau, kad panašų klausimą galėjo užduoti ir 1919–1920 m. Lietuvos savanoriai. Daug žuvo ar prarado sveikatą, ir po to, kai susikūrė jų išsvajota Lietuva, pamatė, kad joje buvo ir korupcijos, kurią Juozas Grušas gražiai aprašė savo romane „Karjeristai“, o Maironis išjuokė savo satyrose, ir socialinės neteisybės, kuri skatino dalies visuomenės sutrikimą sovietų okupacijos akivaizdoje, ir įvairių kitų ydų. Bet jei nebūtume atsilaikę Sausio 13-ąją, tai apskritai abejotina, ar būtų išlikusi nepriklausoma Lietuvos valstybė ir kokioje būklėje dabar būtų mūsų tauta. Prisimenu dar prieš Atgimimą parašytą taiklų Kęstučio Genio posmą iš eilėraščio apie tai, kaip žmonės slapta ateina į Kauno Karo muziejaus sodelį, kur iki sovietmečio buvo Nežinomo kareivio paminklas. „Negi nieks neprisimins, nepagalvos / – Žuvo jie, kovodami už mūsų laisvę. / Jei ne jų auka, nebūtų Lietuvos – / Netgi tos, kurią šiandieną ašaromis laistom…“
„Labai norėtųsi, kad mūsų žmonės pajėgtų išrinkti valdžią, kuri gintų tautos ir valstybės interesus, saugotų ir globotų svarbiausias vertybes – teisingumą, lietuvišką kultūrą, kalbą, sveiką ir darnią šeimą“, – prieš dešimtmetį esate išsitaręs žurnalistams. Ar šiandien galite pasakyti, kad toks jūsų noras jau yra išsipildęs?
Matome, kad toli gražu nėra išsipildęs. Kai kalbi su žmonėmis, atrodo, jog dauguma didžiuojasi savo valstybe, brangina lietuviškumą, bet kažkokiu būdu vis pasitaiko išrinkti valdžias, kurios arba labai keistai supranta tas vertybes, arba net yra joms abejingos. Netgi atvirai neigia, kaip dabar valdančiojoje koalicijoje esančios kai kurios partijos. Savo siūlymais ar projektais jos kelia grėsmę prigimtinei šeimai, siūlydamos įteisinti vienalytes partnerystes, dekriminalizuoti lengvuosius narkotikus ar kažkaip perkurti lietuvišką abėcėlę. Visi tie dalykai, manau, lietuviams patriotams kelia didelį nerimą. Nelengva suprasti, kodėl žmonės išrenka asmenis arba politines grupes, kurios taip keistai supranta Lietuvos valstybės kelią. Galbūt čia yra žmogiška silpnybė, kada apsiprantama su iškovota laisve, atsipalaiduojama, svarbesniu dalyku tampa asmeninės teisės ir laisvės ar patogumai, ir nebematoma esminių dalykų, kuriais remiasi valstybė ir tauta. Gal kartais reikia užlipti ant to paties grėblio ir gauti į kaktą, kad visuomenė atsipeikėtų, suprastų, kas yra vertybės, o kas – ne, ir rinktųsi gėrį.
