LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Besitęsiantis bendruomenių pristatymo projektas į Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centrą Arnetų name šį kartą pakvietė Kėdainių rajono šiaurės rytuose 2004 metais įsikūrusią Truskavos miestelio bendruomenę, kurioje netrūksta auksarankių, nagingų žmonių.
Renka arbatžoles
Kūrėja, žolininkė Milda Tamulevičienė renginyje pristatė universalius rankų darbo medžiaginius krepšelius, pripildytus arbatžolių.
„Esu gimusi ir augusi kaime, kur laukuose ir miškuose augo labai daug įvairių augalų ir jau nuo mažens mane su jais supažindino. Truskavos bendruomenė gyvena labai gražių, didžiulių, šimtamečių liepų apsuptyje, kurios kiekvienais metais apsipila žiedais. Liepžiedžius renku jau daug metų.
Tą darau kiekvieną vasarą. Džiovinu ir paruošiu juos vartojimui. Tai – ir vaistas, ir naudinga organizmui arbata. Taip pat ruošiu ir kitokių žiedų ar žolių arbatas ar jų mišinius, kuriuos sudaro ne tik gydomosios arbatžolės“, – teigia Milda.
Stengiasi nesmulkinti
Ruošdama žoleles vartojimui Milda stengiasi jų nesmulkinti.
„Man labai patinka, kai į puodelį ar ąsotėlį patenka didelė žydinti arbatžolė, kuri ne tik nepraranda aromato, bet ir priduoda estetiškumo“, – sako truskaviškė.
Netoli Truskavos esančiame Pagirių kaime gimusi ir augusi Milda dar mokyklos laikais su tėvais persikėlė į Truskavą.
„Gyvenamąją vietą teko keisti dėl mokyklos, kurią lankiau Truskavoje. Po mokslų baigimo taip ir neišsikrausčiau iš šio miestelio.
Man atrodo, kad Truskava ir jos bendruomenė – pati geriausia ir pati aktyviausia. Mano manymu, už viską turėtume padėkoti Leonorai Silevičienei, kuri subūrė mūsų bendruomenę ir iki šiol ji, nors jau ir nebėra bendruomenės pirmininkė, tačiau esti energinga, labai žvali ir visada patraukianti tiek jauno, tiek ir vyresnio žmogaus dėmesį.
Kartais atrodo, jog esame niekuo neypatingi, tačiau, Leonoros raginimų prisijungti ir pasirodyti dėka, tenka stebėtis net pačia savimi“, – tikina Milda.
Artima sielai
Nuo pat vaikystės į meno pasaulį panirusi Ernesta Liužinienė iki pat šių dienų su ja nesiskiria. Kūryba Ernestai – puikus laisvalaikio praleidimo būdas, teikiantis didžiulį malonumą ir leidžiantis atsipalaiduoti.
„Kurti pradėjau nuo vaikystės, o kūrybinį talentą turbūt paveldėjau iš savo senelių, nes mano tėveliai nebuvo meniški.
Nuo pat vaikystės labai mėgau tapyti, todėl būdama trečiokė pradėjau lankyti Kėdainių dailės mokyklą ir būtent dėl šios priežasties su tėveliais atsikėlėme gyventi į Kėdainių miestą.
Vėliau sekė studijos Kaune, bet didmiestis manęs nesuviliojo. Su vyru grįžome į savo gimtinę, Kėdainius, apsistojome Truskavoje.
Kadangi tuo metu auginome du mažamečius vaikus, darbo rasti pačiai nepavyko, todėl panirau į kūrybą, kuri man suteikė galimybę atsipalaiduoti, pailsėti nuo visų aplinkinių rūpesčių, leido ramiai pabūti su savimi ir su savo mintimis ir padėjo suprasti, kad kūryba man ir mano sielai – labai artima.
Pirmieji mano kūriniai buvo skirti draugams. Tai – vestuvinių žiedų lėkštutės. Vėliau sekė kvietimai, įvairios šventinės dekoracijos ir ilgainiui tai tapo tarsi mano darbu“, – apie naujus atradimus pasakoja Ernesta.
Dirba su jaunimu
E. Liužinienė kilusi nuo Kalnaberžės. Gyventi į Truskavą ją atsivežė vyras, su kuriuo Ernesta susipažino Kėdainiuose.
„Truskavoje labai draugiški ir šilti gyventojai. Atvykusi į nežinomą kraštą buvau tikrai itin maloniai priimta tiek į miestelio, tiek ir į bendruomenės gyvenimą. Šiuo metu šiek tiek toliau nuo Truskavos esančiame Ramygalos kultūros centre jau ketverius metus einu jaunimo darbuotojos pareigas.
Šalia mano pagrindinio darbo puikiai dera ir kūryba. Labai smagu turima patirtimi dalintis ir su jaunąja karta, ją šio to išmokyti ar tiesiog leisti išbandyti tai, ko galbūt jie nė nėra mėginę daryti“, – sako Ernesta.
Svarbiausia – virtinių raitymas
Edukatorė, Truskavos bendruomenės narė Elena Kiurienė papasakojo, kaip reikia ruošti „razavus“, kitaip sakant, pilno grūdo virtinius ir užsiminė, kad tokie virtiniai Truskavoje gaminami jau nuo neatmenamų laikų.
„Visų pirma girnomis yra malami grūdai, vėliau vieno malimo pilno grūdo miltai persijojami, kad stambesnės atliekos iškristų, tada iš jų minkoma tešla.
Įdarą virtiniams gaminame iš bulvių košės. Kad būtų skaniau, dedame mėtų. Na, o svarbiausia yra virtinių raitymas ir darbas su didžiuliu atsidavimu ir meile“, – pabrėžia Elena.
Laikė vargdienių maistu
Anot Elenos, anksčiau šis patiekalas buvo laikomas vargdienių maistu.
„Razavus“ virtinius buvo įprasta valgyti tiems, kurie vargingai gyveno, bet svarbu paminėti, jog ilgą laiką buvo laikoma paslaptimi, kad šiuo receptu naudojosi ir turtingesni žmonės, aristokratai.
Tą jie darydavo vien dėl to, kad šis patiekalas buvo pripažintas organizmo šluota. Juk daugelis žinome, kad viso grūdo miltai padeda išvalyti žmogaus žarnyną“, – pasakoja Elena.
Kulinarinio paveldo patiekalas
Iš kartos į kartą perduodamą „razavų“ virtinių receptą, anot Elenos, truskaviečiai perėmė iš Truskavoje kadaise gyvenusios Vincentos Petrulaitienės.
„Tokį virtinių receptą šeimininkės naudojo jau 20 amžiaus pradžioje. Tęsiame ir mes šią gražią tradiciją ir džiaugiamės, kad „razavi“ virtiniai yra tapę mūsų bendruomenės kulinarinio paveldo patiekalu“, – teigia Elena.
Priminė vaikystę
Renginio dalyviai turėjo progą ne tik pasiklausyti „razavų“ virtinių istorijos ar išgirsti apie jų gaminimo technologiją, bet ir padegustuoti šio gardaus patiekalo. Buvo tokių, kurie „razavų“ virtinių dar nė karto nebuvo ragavę, o kitiems, jų jau ragavusiems, truskaviečių tradicinis patiekalas priminė vaikystę.
Renginyje koncertavo aktyvus Truskavos bendruomenės narys, Truskavos kultūros centro meno vadovas Kęstutis Valionis drauge su Truskavos kultūros centro moterų vokaliniu ansambliu „Verdenė“.
Aktyvistų netrūksta
Dabartinė Truskavos bendruomenės pirmininkė Ieva Šipelienė pasidžiaugė, jog Truskavoje tiek daug nagingų, kūrybingų, darbščių ir aktyvių žmonių gyvena.
„Esu labai patenkinta Truskavos miestelio žmonėmis. Aktyviai veikianti Truskavos bendruomenė stebina ne tik mus pačius, bet ir aplinkinius kaimus ir kaimelius.
Tikiuosi, kad ir ateityje liksime kupini entuziazmo, aktyvumo ir energijos, kuri skatins mus ir toliau gyvuoti, bandyti kažką naujo kurti ar gerinti jau turimus dalykus“, – bendruomenės aktyvumu pasidžiaugia Ieva.
Gyventi gera
Buvusi Truskavos bendruomenės pirmininkė, bendruomenės steigėja, vietos medikė Leonora Silevičienė pabrėžė, kad Truskavoje gyventi gera.
„Atrodo, esame tokie nedideli, bet dirbdami, kurdami, šokdami, dainuodami ir judėdami į priekį sugebame pasiekti užsibrėžtų tikslų ir džiaugtis turimais rezultatais“, – tikina Leonora.
Būrys augo
Aktyvi Truskavos bendruomenės narė Rimantė Šilkaitienė pristatė bendruomenės veiklą ir papasakojo apie tai, kaip gyvena, kuo kvėpuoja ir dėl ko dar gyvens Truskava.
„Džiaugiamės įdomia miestelio istorija, įvairialype bendruomenės centro veikla, kuri garsina mūsų kraštą. Truskavos bendruomenės centras įsikūrė 2004 metais. Į steigiamąjį susirinkimą tada atėjo 17 narių.
Laikui bėgant, tas būrys augo ir šiandien centras turi apie 50 asmenų, iš jų bent 15 sudaro bendruomenės centro branduolį, kuris aktyviai dalyvauja bendruomenės veiklose ir jos gyvenime.
Pirmąja bendruomenės centro būstine tapo dabartinio Truskavos krašto muziejaus „Seklyčios“ patalpos ir nuo tada net trylika metų bendruomenės centrui vadovavo Leonora. 2014 metais ją pakeitė Ieva“, – pasakoja Rimantė.
Renkasi į užimtumo centrą
Anot Rimantės, nuo pat bendruomenės susikūrimo buvo stengiamasi nepamiršti savo krašto tradicijų bei vertybių.
„Pirmiausia tai – įvairūs renginiai, kuriais siekėme suburti žmones. Buvo rengiamos Advento vakaronės, miestelio gatvių šventės ar rengiami įdomūs susitikimai su garsiais žmonėmis.
Kiek vėliau įsitraukėme į projektinę veiklą. Bendruomenės gyvavimo laikotarpiu buvo parengtas ne vienas Truskavai reikšmingas projektas, kuriuos rėmė ir Žemės ūkio, ir Kultūros paveldo, ir Kūno kultūros bei sporto departamentai.
Vienas reikšmingiausių projektų – „Paslaugų ir jaunimo centro kūrimas“, kurį įgyvendinome dar 2014 metais. Tuomet pagal Lietuvos kaimų plėtros programą, taip pat prisidedant ir Kėdainių rajono savivaldybei bei remiant „Vermenos“, „Truskavos“ bendrovėms, buvo renovuotos senosios buvusio kolūkio pirties bei baseino patalpos ir įkurtas paslaugų bei jaunimo užimtumo centras.
Dabar čia jaukios erdvės įvairiems bendruomenės poreikiams: sporto ir pokylių salės, patalpa kirpyklai, virtuvė, pirtis“, – sako Rimantė.
Įkūrė muziejų
Kai bendruomenė persikėlė į naujas patalpas, senajame pastate buvo įkurtas buities ir kultūros muziejus.
„Jį 2005 metais pradėjo kurti L. Silevičienė ir K. Valionis. Aktyvistai rinko visokius senovinius rakandus: indus, rankdarbius ir kitokius kūrinius, kurie dera kraštotyros muziejui.
Taip čia buvo įrengta patalpa bendruomenės užsiėmimams, čia pat miestelio moterys rinkdavosi gegužinėms pamaldoms, čia gimė ir mintis išsivirti „razavų“ virtinių, kuriais jau ne vienerius metus vaišiname Kėdainių krašto žmones“, – akcentuoja Rimantė.
Išplėtė veiklą
Iš Kėdainių rajono savivaldybės kultūros projektų lėšų 2018 metais gavus piniginę paramą Truskavos bendruomenės projektui „Užeinu aplankyti Tėviškės“ atsirado galimybė pagyvinti ir išplėsti muziejaus veiklą.
„Taip buvo sukurtos Truskavos, Anciškio bažnyčių, parapijų, Truskavos krašto mokyklų istorijos ekspozicijos, taip pat seniūnijoje vykusios ir tebevykstančiai švietėjiškos kultūrinės veiklos ekspozicija.
Kad ši vieta neprarastų savo traukos, rengėme dar vieną projektą „Praeities atmintis: laiškas dabarčiai ir ateičiai“.
Tai pernai pradėtas kurti projektas ir dabar jau baigiamas įgyvendinti. Be visų kitų svarbių darbų, rezultatas – stendai, kuriuose fragmentiškai surašėme kiek įmanoma daugiau informacijos apie Truskavos krašto istoriją.
Be kitų darbų, šią vasarą „Seklyčios“ kiemelyje pastatyta pavėsinė, scena, čia planuojama toliau kurti vasaros edukacijų ir poilsio erdvę. Norime, kad šiltuoju metų laiku būtų galima organizuoti kur kas daugiau susitikimų, renginių, švenčių ar edukacinių užsiėmimų“, – pabrėžia Rimantė.
Semiasi krašto istorijos
Rimantė pasidžiaugė nuveiktais darbais, veiklos rezultatais, tačiau taip pat ne mažiau ją džiugina ir miestelio žmonės, apie kuriuos galima pasakyti daug gerų žodžių.
„Nesibaigiantys kaimiški darbai neužgesina jų noro puoselėti savo namus, gražinti sodybas, užsiimti mėgstama veikla.
Taip gimsta rankdarbiai, kulinariniai skanėstai, o tada smagu susieiti ir pasidalinti patirtimi, pabendrauti bei drauge pasilinksminti. O tam tikrai turime įvairių progų ir švenčių. Džiaugiamės, kad Truskavoje jau per 35 metus dirba Kultūros centro meno vadovas Kęstutis Valionis.
Kartu su jo darbo pradžia užgimė ir aktyvi, įvairiapusė Truskavos kultūrinio gyvenimo istorija. Kai kurie jos fragmentai yra užfiksuoti nufilmuotoje juostoje, kurią turime ir saugome savo muziejuje. Daug bendruomenės narių, jaunimo savo laiku dalyvavo gausiuose saviveiklos kolektyvuose.
Taip pat didžiuojamės ir jau Anapilin išėjusiais kraštotyrininkais: Sicilija Meškiene, Pranu Miknevičiumi, Ignu Kinderiu, Onute Gvergždiene, kunigu Stanislovu Krištanaičiu.
Iš jų darbų semiamės savo krašto istorijos, tik jų darbų pagrindu galime atsekti, kas ir kaip vyko“, – tikina Rimantė.
Truskava arba Užžartai
Pasakodama Truskavos krašto istoriją Rimantė kalbą pradėjo nuo vietos pavadinimo išaiškinimo.
„Truskava pernai minėjo 225 metų jubiliejų, tačiau tai tik miestelio pavadinimo suteikimo sukaktis. Mat iki 1794 metų ta vietovė buvo vadinama Užžartais. Kaip teigia šaltiniai, minima jau XVI amžiaus pirmoje pusėje.
Tai buvo gyvenama vietovė už didelės Žarčių pelkės, išsidriekusios nuo Ramygalos iki Truskavos. Kadangi Truskavos kraštas tais laikais priklausė Ramygalos parapijai ir buvo jos pakraštys, tai ir pavadinimas žvelgiant iš Ramygalos kilo iš „už Žarčių“.
O kai 1794 metais Truskovskiai pastatydino bažnyčią, nieko nelaukę išreiškė savo valią tą vietą pavadinti Truskava“, – pasakoja Rimantė.
Projektas vykęs
Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovė Regina Lukminienė mano, kad projektas, kurio metu bendruomenės turi galimybę save pristatyti visuomenei – vykęs ir mūsų kraštui reikalingas.
„Džiaugiamės, kad po tokių gana sudėtingų situacijų truskaviškiai sutiko ir šiandien atvyko pas mus.
Kada paskelbėme, jog šita bendruomenė pristatys savo veiklą, rankdarbius, amatus, Kėdainių krašto žmonės labai džiaugėsi ir net dėkojo, kad renginys ir vėl yra tęsiamas, nes kėdainiečiams iš tikrųjų labai įdomu sužinoti apie krašto bendruomenių veiklą.
Būtent tai ir parodo, kad jau ne vienerius metus įgyvendinamas bendruomenių pristatymo projektas yra pavykęs ir reikalingas“, – mano R. Lukminienė.
Džestina BORODINAITĖ
