„Prieš daugiau nei 200 metų pas ūkininkus Senuosiuose Lažuose prisidaugino tiek vaikų, jog jiems užaugus nebebuvo kur dėtis, todėl tuometinis caras nusprendė dar nuo Vytauto laikų buvusį mišką, kuris tais laikais buvo laikytas draustiniu, padalinti jaunajai Senųjų Lažų kartai.

Caro matininkas kiekvienam atmatavo po dvylika hektarų, kuriais jie galėjo naudotis kaip išmanydami.

Ilgainiui buvęs miškas ėmė nykti, pradėjo dygti sodybos, kurtis šeimos, o galiausiai miško teritorija virto kaimu, kuris buvo pavadintas Naujaisiais Lažais“, – pokalbį pasakojimu apie Naujųjų Lažų kaimo gimimo istoriją pradeda šio kaimo bendruomenės pirmininkas Žilvinas Užkuraitis.

Egidijus Sereika su žmona Kristina ir atžalomis Judita bei Ernestu gyvena Naujuosiuose Bakainiuose.

Tiesiai Klaipėdos link

Bendruomenės pirmininkas pabrėžia, jog dabartinis kaimo pavadinimas Naujieji Lažai – ne vienintelis.

Pasirodo, šio krašto vyresnio amžiaus gyventojai Naujuosius Lažus prisimena ir dažnai vadina... Klaipėda.

„Dar Antano Smetonos laikais, kai buvo ekonominė krizė, kaimiečiai sugalvojo verslą. Namuose nelegaliai pradėjo virti „naminukę“, kurią su į vežimus pakinkytais arklių veždavo į Klaipėdą parduoti vokiečiams.

Kadangi per Naujuosius Lažus vedantis kelias eina tiesiai Klaipėdos link, todėl ilgainiui Naujųjų Lažų kaimas ir buvo pramintas Klaipėda“, – dar viena įdomia istorija apie Naujųjų Lažų kaimą dalijasi Žilvinas.

Sandėrį įgyvendino

Pats Žilvinas su žmona Zita ir vaikais iš Kėdainių miesto į Najuosius Lažus atsikraustė 1993 metais.

„Tuometiniame „Kėdainių garso“ laikraštyje dėjome ne vieną skelbimą, kad norime mieste esantį butą keisti į kaimo sodybą.

Daugelis sužinoję tokį mūsų norą tuo metu tik pasukiodavo pirštą prie smilkinio, nes tada visi elgėsi priešingai ir kėlėsi iš kaimų į miestą. Mūsų klausdavo, kodėl mes darome atvirkščiai.

Bėgo laikas, nusivylimas vis augo, nes jokių tinkamų pasiūlymų gauti nepavyko, o pirkti sugriuvusios, apleistos ir daugelį metų neprižiūrėtos sodybos nenorėjome.

Bet kartą tarsi perkūnas iš giedro dangaus pasirodė toks senukas ir pasiteiravo, ar vis dar norime butą keisti į sodybą. Mes nė nemirktelėję atsakėme „taip“ ir, apžiūrėję siūlomą variantą, kas dieną meldėmės, kad tik tas vyrukas nepakeistų savo nuomonės ir nepersigalvotų dėl susitarimo.

Galiausiai sandėrį įgyvendinti pavyko sėkmingai, savo pasirinkimu esame patenkinti iki šiol ir tikrai nenorėtume niekur kitur kraustytis“, – apie sodybos įsigijimą Naujuosiuose Lažuose kalba Žilvinas.

Rita Karnišauskienė ir jos globotiniai Deimantė bei Irmantas šiuo metu gyvena Puodžiuose.

Nėra susvetimėję

„Naujųjų Lažų kaimo gyventojai draugiški. Kai tik atsikėlėme, nesijautėme, jog esame naujakuriai, dauguma atėjo aplankyti, norėjo artimiau susipažinti, pamatyti ir sužinoti apie mus.

Svečių savo namuose tais laikais sulaukdavome ne tik su palinkėjimais, bet ir su vaišėmis. Ir dabar žmonės nėra susvetimėję.

Atsiranda tokių, kurie dalijasi džiaugsmo, laimės ar nelaimės akimirkomis, stipriai vienas kitą palaiko ir viskuo, kuo gali, padeda“, – gražių žodžių apie kaimo gyventojus negaili Žilvino žmona Zita.

Pasirinko augalinį maistą

Miestą iškeisti į kaimą Užkuraičių šeimą paskatino vegetarizmas, sako Žilvinas.

„Vegetarinė mityba mūsų gyvenime atsirado tada, kai gyvendami mieste susilaukėme dviejų vaikų. Gimus jiems, turėjome nemažų sveikatos problemų. Atžalos dažnai sirgdavo, tad pradėjome stipriai domėtis, skaityti knygas ir kaip tyčia tuo metu susipažinome su žmonėmis, kurie jau dvejus metus propagavo vegetarizmą.

Virgis su Jolanta, kurie buvo tokie optimistai, natūraliai begyvenantys, kaime kone visą laiką leidžiantys ir viskuo besidžiaugiantys žmonės, tapo mums tarsi pavyzdžiu, įkvėpusiu naujam gyvenimo būdui.

Ilgainiui augalinis maistas padėjo išvengti visų mus supusių problemų ir tapo mūsų šeimai tinkamiausiu ir pačiu mylimiausiu.

Sudėtingiausias dalykas tais laikais buvo daržovių kainos, kurios stipriai kandžiojosi, tai štai kodėl kilo idėja keltis į kaimą“, – sako Žilvinas.

Naujųjų Lažų bendruomenės pirmininkas Žilvinas Užkuraitis ir jo žmona Zita jau daugiau nei dvidešimt metų propaguoja vegetarizmą.

Skaito paskaitas, rengia kursus

Sveikos gyvensenos ir ajurvedinės mitybos specialistas Žilvinas jau daugiau kaip 18 metų studijuoja ajurvedą, domisi sveiku gyvenimo būdu, maistinėmis ir profilaktinėmis gydomosiomis prieskonių savybėmis yra Lietuvos sveikuolių sąjungos lektorius, skaitantis paskaitas bei rengiantis kursus, šventiniams renginiams pagal užsakymus ruošiantis įvairius vegetarinius patiekalus.

Nyko ir išnyko

„Kai tik atsikraustėme į kaimą, gyvenimas čia virte virė. Žmonių skaičius siekė „milijoną“, laukuose ganydavosi gausūs būriai karvių, tvartuose kaimo gyventojai augindavo kiaules, kiemuose lakstydavo pulkai paukščių.

Ilgainiui šis gražus ir produktyvus gyvenimas nyko ir galiausiai visai išnyko. Šiuo metu kaime turime tik kiek daugiau nei dvidešimt sodybų, iš kurių ne visos gyvenamos, ką jau kalbėti apie bandas gyvulių ar būrius paukščių“, – tikina Žilvinas.

Nebuvo lemta

Prasidėjus kaimo bendruomenių kūrimosi vajui Naujiesiems Lažams nesinorėjo atsilikti, teigia Žilvinas.

„Šiuo metu dėl vis mažėjančio žmonių skaičiaus Naujųjų Lažų bendruomenę sudaro ne tik mūsų kaimo, bet ir Naujųjų Bakainių bei Puodžių kaimų gyventojai.

Nors tikrai tikėjomės, jog įkurta bendruomenė padės pritraukti daug daugiau žmonių, kuriems kils noras keltis ir apsigyventi negyvenamose kaimo sodybose ir Naujieji Lažai bent šiek tiek atsigaus, tačiau mūsų norui nebuvo lemta išsipildyti“, – guodžiasi Žilvinas.

Juozas-Zigmas Šaulys-Bukauskas šiuo metu gyvena su dukra Zita ir Žilvinu.

Dažnai aplanko

Užkuraičių šeimos atžaloms, anot Žilvino, taip pat teko emigruoti iš kaimo.

„Besiblaškydami po pasaulį visi trys sūnūs, lyg susitarę, susirado žmonas, kaip ir jie propaguojančias vegetarizmą, vegetares, su kuriomis sukūrė šeimas ir mums su Zita padovanojo tris anūkus.

Šiuo metu visi apsistoję ir gyvena Lietuvoje, tad dažnai mus aplanko, o kai atvažiuoja, net apsakyti sunku, koks malonumas apima pajutus tokį šeimos pagausėjimą“, – pasidžiaugia Žilvinas.

Gyvena ne vieni

Užkuraičių šeimos vaikai kaimą paliko jau seniai, tačiau šiuo metu Žilvinas ir Zita gyvena ne vieni.

Jau metai laiko kaip pas juos apsistojęs 85 metų Zitos tėvas Juozas-Zigmas Šaulys-Bukauskas, kuris visą gyvenimą ir praleido šiose apylinkėse, vos trys kilometrai nuo Naujųjų Lažų, už Miegėnų buvusiame, o dabar jau kuris laikas išnykusiame Vypalų kaime.

Pažintis – neįprasta

Žilvino pažintis su J. Z. Šauliu-Bukausku – neįprasta, nes prasidėjo kur kas anksčiau nei Žilvino ir Zitos pažintis.

„Į pirmą klasę ėjau Kėdainių pirmoje vidurinėje, o gyvenau dabartinėje Rasos gatvėje, tad kelias nuo namų iki mokyklos buvo netrumpas.

Kartą eidamas namo sugalvojau tą kelią sutrumpinti. Ties dabartinės „Giraitės“ turgelio aikštele tuo metu buvo didžiulė klampynė. Netoli jos dirbo statybininkai, kurie kai kuriose pelkės vietose buvo patiesę lentų pereiti.

Eidamas tomis lentomis, bandžiau šokti nuo vienos ant kitos ir net nepajutau, kaip atsidūriau toje klampynėje.

Iki pat kelių įsmigęs į pelkę nepajėgiau pajudėti nei pirmyn, nei atgal. Tada išsigandęs pradėjau rėkti.

Vienas iš ten dirbusių statybininkų padėjo man išsikapanoti iš purvyno.

Nors ir be batų, visą murziną paleido mane lėkti namo. Išgąstis buvo neapsakomas, net tądien gautą dvejetą užmiršau. Tačiau grįžau, nusiraminau, viskas lyg ir baigėsi.

Tačiau po 24 metų, kai susipažinome su Zita ir jos tėvu, jis netyčia prasitarė, kad tas mažo berniuko gelbėtojas klampynėje ir buvo jis“, – atsitiktinę pažinties su uošviu istoriją prisimena Žilvinas.

Svajonė išsipildė

Tuo tarpu pažintį su Zita Žilvinas irgi prisimena su šypsena. Jiedu susipažino Kėdainių proftechninėje mokykloje.

„Pirmūnų lentoje pastebėjau visus mano kriterijus atitinkančią merginos nuotrauką, bet tuo metu nuostabaus grožio mokinukė tik ir liko mano svajose.

Baigęs profesinę mokyklą, pradėjau dirbti chemijos gamykloje, iš kurios gavau poilsinį kelialapį į Turkmėniją.

Lipant į lėktuvą mane ir vėl pakerėjo nuostabaus grožio mergina. Dar akyliau ją nužiūrėjęs, supratau, jog čia ta pati proftechninės mokyklos pirmūnų lentoje buvusi mokinukė.

Tik šioje kelionėje mano svajonė išsipildė, nes pavyko susipažinti su Zita.

Po truputį mūsų draugystė išsirutuliojo į meilę, o vėliu – didžiulį norą pradėti kurti bendrą gyvenimą“, – pasidžiaugia Žilvinas.

Išsikasė šulinį

Džiugu Žilvinui ir dėl to, kad mažais žingsneliais ir Naujųjų Lažų bendruomenei pavyksta judėti į priekį.

„Sukūrę bendruomenę turime daugiau privalumų ir galimybių. Įgyvendindami projektą Naujųjų Lažų bendruomenei priklausančiame sode išsikasėme šulinį, gauto finansavimo dėka turėjome ir kitokių įdomių veiklų. Liūdina tik tas, jog aktyvių ir norinčių susiburti žmonių kaime labai trūksta“, – tikina bendruomenės pirmininkas.

Skaičius mažėja

Per patį pakilimą Naujųjų Lažų bendruomenėje buvo 35 nariai, tačiau, pasak Žilvino, metams bėgant, jų skaičius, kaip ir visų kaimo gyventojų, ženkliai sumažėjo.

Puiki vieta susiburti

Naujųjų Lažų bendruomenei priklausantis sodas, anot Žilvino, buvo gautas iš žemės ūkio bendrovės dar gerokai anksčiau nei kaimas susibūrė.

Tačiau vėliau 65 arus užimantis sodas su šimtametėmis obelimis tapo puikia vieta kaimo gyventojams susiburti.

„Iš pradžių šį sodą buvo norėta tiesiog imti ir panaikinti, paversti laukais. Sužinojęs apie tokią nežygdarbišką mintį kreipiausi į apskrities administraciją su prašymu išsaugoti sodą. Vadovybė taip lengvai sutikti nenorėjo ir tikino, kad galimybių palikti sodą tokį, koks jis yra – nedaug.

Tada vienui vienas nuėjau į tą sodą ir galvodamas bei iš vidaus tarsi jausdamas, jog čia tikrai gyvena kokia laumė ar deivė, kuri sergėja šimtametes sodo obelis, ėmiau kalbėtis ir prašyti išgelbėti daugelio žmonių pergyventą ir taip mylimą vietą.

Pasirodo, mano išsikalbėjimas ir prašymai nenuėjo veltui. Kitą dieną sulaukiau skambučio iš apskrities administracijos. Mūsų prašymas nenaikinti sodo buvo patvirtintas“, – džiugia žinia dalijasi Žilvinas.

Padengia pelenais

Naujųjų Lažų bendruomenei priklausantis sodas – išskirtinis, nes jame nėra erkių, pasidžiaugia bendruomenės pirmininkas.

„Anksčiau erkių būdavo, tačiau ėmėmės priemonių ir kiekvieną pavasarį nupurškiame sode esančią pievą pelenais, dėl kurių erkės arba žūna, arba tampa nebevaisingos“, – puikiu patarimu, kurį gali išbandyti kiekvienas, dalijasi Žilvinas.

Individuali veikla

„Nors gilių tradicijų kaime neturime, tačiau pasitaikius progai nevengiame susirinkti ir maloniai pabendrauti.

Bet dabar mūsų kaime stipriai viskas apnykę, todėl daugiau džiaugiamės individualia veikla. Tvarkomės ir puoselėjame aplinką savo namų kieme, kas, mano nuomone, labiausiai vietos gyventojus ir džiugina.

Anksčiau aktyvūs kaimo gyventojai dažnai prisijungdavo prie Šlapaberžėje organizuojamų renginių ar vykdavo į Akademiją.

Vienas įsimintiniausių renginių ten buvo Derliaus šventė. Jos metu ne tik ragavome kitų kaimo bendruomenių atsineštinių gardėsių, bet vaišinome ir savo kaimo pamėgtais patiekalais“, – mano Žilvinas.

Daugiausia – darbo pjaustymui

Apie vieną iš jų, tai – burokėlių lapų kotletukus, šį kartą sutiko papasakoti Žilvino žmona Zita.

„Dabar kaip tik tas metas, kada šeimininkės retina burokėlius, atlikusių jų lapų kartais nėra kur dėti, tad šis receptas puikiai tiks.

Burokėlių lapų kotletukus galima gaminti tiek iš ankstyvų, tiek ir iš išaugusių burokų lapų ar jų lapkočių.

Svarbiausia – pasiryžti pjaustyti ir smulkinti, nes tam, galima sakyti, ir reikia skirti daugiausia darbo“, – sako Zita.

„Tai – mano išraiška virtuvėje“

Šį receptą šeimininkė sugalvojo pati, kaip ir daugelį kitų šeimos pamėgtų vegetariškų patiekalų receptūrų.

„Gyvenant gamtoje ir turint aplink šitiek visokio augalinio gėrio, neretai kyla labai daug idėjų.

Daug analizuoju, eksperimentuoju. Tai – mano išraiška virtuvėje. Smagu kurti, maišyti, atrasti kažką naujo, dar neragauto ir kartu savo stebuklais vaišinti kitus, dalytis patirtimi, turimais sugebėjimais ar semtis patirties iš kito, o kai taip darau, ir gyvenimas tampa samgesnis, nušvinta ryškesnėmis spalvomis“, – prisipažįsta Zita.

Neprastas pagalbininkas

Žilvinas taip pat nevengia suktis virtuvėje, tad pagalbininkas Zitai jis – tikrai neprastas.

„Kai gamina jis, aš daugiau dėmesio tuo metu skiriu patiekalų estetiškumui.

Bendromis jėgomis galiausiai sukuriame mums patinkantį patiekalą“, – tikina Zita.

Traukė kaimas

Daugelį metų Naujuosiuose Lažuose augusi, vėliau į Kauną išvykusi, o dabar Puodžiuose jau dvidešimt trejus metus gyvenanti Rita Karnišauskienė tikina šio jai širdžiai artimo ir mielo kampelio nekeistų į jokį kitą.

„Naujųjų Lažų bendruomenei priklausančiame sode kadaise gyveno mano seneliai Juozas ir Zuzana Augai. Jie turėjo tris vaikus: Liudą, Bronių ir Martyną. Martynas Auga buvo mano tėtis.

Aš pati gimiau Kaune, tačiau pas senelius Naujuosiuose Lažuose praleidau net keturiolika metų, tada išvažiavau į Kauną.

Ten mokiausi, baigiau vidurinę ir nuo 16 metų pradėjau dirbti. Nors Kaune pragyvenau dvidešimt metų, tačiau visą laiką mane traukė kaimas, gamta, nuostabus oras, ramybė, o ypatingai šis mano širdžiai artimas, brangus ir mielas kraštas, kuriame aš užaugau, kuriame ilgą laiką gyvenau ir kuriame dabar leidžiu savo dienas“, – sako Rita.

Visi tapo savo

Iš pradžių, kaip teigia Rita, sodybos ji ieškojo Naujuosiuose Lažuose.

„Nors tuo metu parduodamų sodybų šiame kaime nebuvo, tačiau visai ne toli jų, Puodžiuose, susiradome tinkamą būstą ir atsikraustėme.

Ir nė kiek nesigailiu.

Mieste gyvenau šitiek metų, bet kaimynų nepažinojau, o atvykus čia užteko vos kelių dienų ir visi tapo savi, visi kaimo žmonės draugiški: nei pykstamės, nei blogu žodžiu vienas kitą minime“, – tikina Rita.

Nebuvo kliūtis

Dažnas svečias Naujuosiuose Lažuose – Egidijus Sereika. Su žmona ir dviem vaikais šiuo metu vyras gyvena Naujuosiuose Bakainiuose. Tai – jo gimtinė.

Žmona Kristina pas Egidijų atitekėjo iš Miegėnų. Vos dešimties kilometrų atkarpa nebuvo kliūtis jų meilei.

Savo pažintį dar ir dabar puikiai menantys sutuoktiniai vienbalsiai tikina, kad juodu supažindino bendri draugai.

„Po 18 bendro su Kristina gyvenimo metų kartu užsiauginau nuostabią žmoną, kuri padovanojo man du nuostabius vaikus“, – pasidžiaugia Egidijus.

Svarbiausia – šeima ir sveikata

Tvarkingą ir darnią šeimą turintis Egidijus, kaip ir daugelis kitų kaimo žmonių, mano, jog gyventi kaime – geriau.

„Tegul duoda man kas ir milijoną, iš kaimo manęs niekas neišvarys. Turiu miestuose giminių, nuvažiuojame aplankyti jų ir tarp tų keturių sienų net porą valandėlių sunku išbūti.

Važiuoti dirbti į užsienį taip pat nekyla jokio noro. Man darbo užtenka ir Lietuvoje, randu jo ir mūsų krašte.

Asmeniškai man svarbiausia – ne pinigai, o šeima ir sveikata, ko už jokius pinigus nenusipirksi. O išvažiuoti toli toli, palikti mylimą šeimą ir nematyti kaip auga vaikai – ne mano būdui“, – akcentuoja Egidijus.

Geriausia ten, kur šeima

Egidijus dirba Akademijoje, bandymų skyriuje. Prieš tai teko padirbėti pas ūkininką, Šlapaberžės ūkio bendrovėje.

Kristina šiuo metu namų šeimininkė. Ji rūpinasi vaikais, namų ruošos darbais, šiltuoju metų laiku kapstosi darže, žiemą Kristina mėgsta megzti, nerti.

Pasiteiravus, kuris kaimas Kristinai artimesnis: ar gimtieji Miegėnai, ar vyro gimtinė Naujieji Bakainiai, moteris patikina, jog geriausia ten, kur jos mylima šeima.

Burokėlių lapų kotletams reikės:

• saujos raudonųjų burokėlių lapų su stiebais;
• ½ stiklinės aukščiausios rūšies miltų;
• ½ arbatinio šaukštelio „Garam masalos“ arba kario prieskonių;
• ½ arbatinio šaukštelio druskos
• ghi sviesto ar aliejaus (kepimui)

Gaminimas: švariai nuplautus raudonuosius burokėlių lapus su stiebais smulkiai supjaustykite ir sugrūskite grūstuve, kol išsiskirs sultys.

Į mišinį suberkite miltus, „Garam masalą“ arba kario prieskonius, tešlą pagardinkite druska.

Viską gerai suminkykite. Gautą mišinį atskieskite vandeniu iki tol, kol tešla taps tirštos grietinės konsistencijos. Suformuotus kotletukus kepkite įkaitintoje keptuvėje su šlakeliu ghi sviesto ar aliejaus, kol gražiai apskrus.

Burokėlių lapų kotletukus patiekite su agurkų, pomidorų salotomis ar jogurtu, grietine. Skanaus!

Džestina BORODINAITĖ