Policijos duomenimis, pernai Lietuvoje net 2700 vaikų patyrė smurtą. Ir tai tik tie vaikai, dėl kurių kančios žinios pasiekė policijos įstaigas, nes buvo akivaizdžios fizinio smurto žymės. O kiek kartų dar reikia didinti šį skaičių, kad taptų aišku, kiek apskritai vaikų, be fizinio (ar ir seksualinio) smurto, patyrė dar ir psichologinį – pažeminimus, patyčias, kurios kasdienybėje daugybę metų yra neatsiejama gyvenimo dalis? Bet, yra vilties, ledai pamažu judinami...

Promilės ir smurtas

Smurto prieš vaikus Lietuvoje išties yra labai daug. Tuo galima įsitikinti pavarčius šalies policijos įvykių suvestines. Jose – kasdien po kelis smurto prieš vaikus atvejus. Daugiausia – savo šeimoje. Smurtauja ir mamos, ir tėčiai – nenusileidžia ir patėviai, broliai, seserys, net močiutės ir seneliai. Iškart peršasi dvi išvados: arba tampyti, stumdyti, kratyti ir daužyti vaikus yra vis dar suvokiama kaip būtinybė ar tradicija, arba baudėjai yra tokie palūžę nuo įvairių kasdienybės rūpesčių, kad visai „nelaiko nervai“.

Tiesa, dažniausiai su smurtu koja kojon žengia ir alkoholis, nuskandinęs žmonių sveiką nuovoką. Policijos suvestinės rodo, kad dviem iš trijų atvejų, kai savo artimoje aplinkoje vaikai patyrė kitų šeimos narių smurtą, smurtautojai buvo girti.

Štai neseniai skandalingai visų penkių savo mažamečių vaikų laikinai neteko Kantminių kaimo (Šiaulių r.) gyventojai, žinoma alkoholio vergų pora. Girti jie – ir mama (37 m.), ir tėvas (36 m.) – „auklėdavo“ vaikus smurtu. Dėl to pasiskundė patys mažamečiai (7 m. ir 10 m.). Kol vyksta ikiteisminis tyrimas, specialistai pasirūpino, kad kasdienių girtuoklysčių nematytų ir kitos šios šeimos atžalos – 3, 6 ir 9 metų. Pati šeima socialinių darbuotojų stebima jau 7 metus.

Liūdniausia, kad alkoholis Lietuvoje yra aptemdęs net ir visai jaunų mamų (17–22 m.) protą – jos nevengia girtauti net ir ką tik pagimdžiusios kūdikį ar augindamos metų dar neturinčią atžalėlę. Tokie faktai neseniai buvo užfiksuoti Alytaus, Ignalinos, Vilniaus rajonuose.

Ir kumštis, ir kirvis

Kadangi smurtas liejasi ten, kur ir alkoholis, todėl policininkai, siekdami užkirsti kelią galimam smurtui, skuba į tokias šeimas, vos tik gauna žinią apie girtus nepilnamečių tėvus. O nuvykę kartais išgirsta tokių girtų asmenų paaiškinimų, kad šie tampa „išminties perliukais“. Taip neseniai „patobulėjo“ Lazdijų policijos patruliai, kai iš girtos moters išgirdo, kodėl ji juos kvietė išvežti iš namų du jos paauglius sūnus – ogi šie be jokio rimto užsiėmimo vėlų vakarą namie triukšmauja ir trukdo jai... gerti! Moteris išties buvo girta – jai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,14 promilės alkoholio), artėjantis prie sunkaus laipsnio ribos. Girtai mamai atrodė, kad tą vakarą jos sūnūs geriau laiką leistų... ligoninėje. Abu berniukai operatyviai buvo patikėti blaiviam jų dėdei.

Šis pavyzdys patvirtina, kad yra nemažai tėvų, turinčių prižiūrėti nepilnamečius savo vaikus, tačiau mieliau leidžiančių laiką prie butelio ir vaikus laikančių tik eiliniais trukdžiais. O tokius neretai ir kyla girta ranka neva tildyti, auklėti.

Bet smurtauja prieš vaikus ir blaivūs šeimos nariai. Policijos faktai byloja: Švenčionių rajone tėvas (48 m.) vakare namie diržu mušė 12 metų dukrą; Kauno rajone savo paauglį sūnų tampydama žemino ir ranka smūgiavo jam per veidą jo motina (34 m.); Šilalėje 10 metų berniuką stipriai apdaužė jo sesuo (18 m.)...

Kai taip kasdien namie „auklėjami“ vaikai, jiems užaugus, smurtas šeimoje dažniausiai ne tik kartojamas, bet ir „sunkinamas“ – prieš mažamečius dar užtenka kumščio, o prieš suaugusius vaikus jau pakeliamas ir koks nors sunkus daiktas ar peilis, net kirvis. Štai Anykščių policininkai dar tebetiria smurto atvejį, kai, sodybos kieme kilus konfliktui, tėvas (63 m.) savo sūnui (35 m.) per galvą smogė kastuvu. Sužalojo taip, kad sūnui teko gydytis ligoninėje. Kaip sakoma, didesni vaikai – didesni ir sunkesni „žaislai“.

„Mato reforma“

Toks vaikų „auklėjimas“ iki šiol vis buvo perduodamas iš kartos į kartą. Tačiau šių metų sausį, kai Kėdainiuose savo mamos ir jos sugyventinio buvo mirtinai sumuštas mažylis Matas (4 m.)., svetimam skausmui neabejingų žmonių dėka visai Lietuvai buvo aktyviai siunčiama žinia gedėti Mato kartu – uždegti žvakeles miestų ir gyvenviečių centruose ir taip tyliai skelbti kovą su vaikų skriaudikais. Žinią išgirdo tūkstančiai ir ėjo į aikštes su žvakėmis rankose. O tomis žvakių liepsnelėmis tarsi teigta: „Gana! Kantrybė baigėsi, nes vaikai Lietuvoje nesaugūs net namie, net ir patys mažiausieji. Todėl smurtas ir perduodamas iš kartos į kartą kaip estafetėje!“

Tuomet iškart sureagavo ir aukščiausiosios šalies galvos. Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, beje, penkių mažamečių vaikų tėvas, kėdainiškio Mato nužudymą pavadino lūžiu, po kurio daugiau negali būti tokių tragedijų. Arba turi bent jau itin mažėti. Ministras teigia įsitikinęs, kad tuomet tiek politikų, tiek visuomenės suvokta, jog būtinos permainos.

„Pasiekėme istorinį sutarimą, kad vaikų mušti nevalia“, – teigė L. Kukuraitis.

Po to vasario 14-ąją Seimas įstatymu vieningai uždraudė visų formų smurtą prieš vaikus ir fizinių bausmių taikymą. Be to, ministras L. Kukuraitis prakalbo apie būtinas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kurias jis vaizdingai pavadino „Mato reforma“.

Tos pataisos iki šiol dar nepatvirtintos Seime, tačiau eiliniam žmogui turėtų būti aišku tik viena – bet koks smurtas prieš vaikus yra negalimas, jis tramdomas ir baudžiamas įstatymais.

Reikia nemažai laiko

Ne vienam Lietuvoje visi įstatymai, įvairūs jų papildymai ir pataisos kelia tik pašaipą. Tokie skeptikai tvirtina, kad niekada nebūsią kitaip – vaikai ir toliau būsią auklėjami smurtu, nes diržas, vadinamas beržine koše, išauklėjo ne vieną žmonių kartą.

Bet skeptikams galbūt verta išgirsti Švedijos Upsalos universiteto profesoriaus Stefano Jansono minčių. Šis gydytojas pediatras neseniai lankėsi Lietuvoje ir kalbėjo konferencijoje iš Seimo tribūnos. Profesorius teigė, kad dar prieš bene 40 metų švedai elgėsi panašiai kaip ir lietuviai: „Beveik visi tėvai Švedijoje, kaip tada skelbė tyrimai, mažiausiai kartą per metus pliaukštelėdavo savo vaikams – tarsi atlikdavo pareigą, o kiti net ir gana dažnai pliaukštelėdavo. Bet šiuo metu jau vos 5 procentai tėvų pliaukšteli vaikams. Jeigu paklaustumėte jaunų Švedijos tėvų apie pliaukštelėjimą vaikams, jie į jus pažvelgtų tarsi į kokius bepročius. Jie dabar jau mano, kad mušti vaiką – tiesiog pasibjaurėtina“.

Profesoriaus S. Jansono teigimu, 1979 metais Švedija priėmė specialų vaikų auklėjimo įstatymą, kuriuo buvo uždraustos fizinės bausmės ir bet koks vaikus žeminantis elgesys. Pasak mokslininko, prieš tai Švedija pirmoji pasaulyje uždraudė bet kokias bausmes mokyklose. Tokiais draudimais siekta pakeisti požiūrį į fizines bausmes, netoleruoti smurto. Kol pamažu, įvairių priemonių dėka, pradėjo keistis tas požiūris ir mažėti smurto prieš vaikus, anot S. Jansono, labai daug laiko reikėjo. Taigi yra vilties, kad ir Lietuvoje po 30–40 metų suaugusieji šiurps išgirdę, jog anksčiau vaikai buvo „auklėjami“ smurtu. O nei per naktį, nei per mėnesį ar metus esminių pokyčių visuomenėje juk negali įvykti.

Minėtoje konferencijoje panašiomis mintimis dalijosi ir Norvegijos vaikų, jaunimo ir šeimos reikalų direktorato atstovas Mortenas Stefansenas. Jis teigė, kad net ir vaiko purtymas yra žiaurus smurtas prieš jį. „Purtymas vaikui gali baigtis pažeistomis smegenimis ar net gali vaiką ištikti paralyžius“, – sakė norvegas.

Na, į šią problemą jau ne vienus metus Lietuvoje vis atkreipia dėmesį ir plačiajai visuomenei vis skelbia ir Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas profesorius Rimantas Kėvalas.

Piliečiai atsimerkia

Kova su vaikų skriaudikais Lietuvoje vis aktyvesnė. Tai, kaip minėta, rodo ir policijos įvykių suvestinės. Anot policininkų, toji gausa pranešimų apie smurtą prieš vaikus iš tiesų nereiškia, jog tokio smurto pastaruoju metu padaugėjo – tai reiškia, kad padaugėjo neabejingų, smurtui nepakančių, pilietiškų žmonių. Jie, kaimynystėje (ar gatvėje) pastebėję girtus mažamečių tėvus ar įtarę smurtą, išgirdę vaikų riksmą, kaipmat informuoja policiją ar socialinius darbuotojus.

Dažniau skundžiasi ir patys smurtą patiriantys vaikai – jie nuolat raginami pasipasakoti pedagogams ar šiaip patikimiems žmonėms.

Kaip teigia ministras L. Kukuraitis, taip didėja visuomenės sąmoningumas, o tokioje visuomenėje ir šviesesnių pokyčių tikėtis verta.

Irena ZUBRICKIENĖ