Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

„Kartais aš suabejoju, ar patys aukščiausieji Vyriausybėje ir kitur žino, kas čia vyksta. Nes šioje byloje vis paaiškėja, kas yra kas. Joje atsispindi valstybės tragizmas“, – tokiais žodžiais savo kovą teismuose už „Miško brolių“ rūmus apibūdina Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra.

Sausio 13-ąją Albinas Kentra į šventinę Seimo salę žengė atsiimti jam skirtos Laisvės premijos. Sakydamas kalbą iš tribūnos jis, kaip jam įprasta, kuklinosi, nenorėjo prisiimti garbės, o ir premiją dedikavo savo seserims, broliams, šeimai, Šilalei, Vilniui, Vilniaus universitetui, Žemaitijai, na, ir visai Lietuvai. „Noriu, kad ji taip ir subyrėtų visur“, – sakė jis. Deja, šventinių renginių fone buvo nutylėta, kad politikų pagiriamaisiais žodžiais apipiltas A.Kentra jau metų metus mina teismų slenksčius, bandydamas išsaugoti valstybės rankomis atimamus „Miško brolių“ rūmus.

A.Kentra – partizanas, rezistentas, Sovietų Sąjungos gulagų sistemos kalinys, Lietuvos istorijos metraštininkas, „Miško brolių“ draugijos įkūrėjas, Vilniaus universiteto saugotojas. Bet svarbiausia – tikrų tikriausias lietuvis, patriotas, savo krašto mylėtojas – tikras įkvėpimo šaltinis kiekvienam iš mūsų, ypač tų, kurie vaikosi globalistinių laisvės teorijų ir madų.
Įkvėpimas ir A.Kentros kova dėl patalpų Vilniuje, Totorių g. 9/Labdarių g. 10, kuriose partizanas iki šiol mato atsidarančius „Miško brolių“ rūmus, kaip atvirą visuomenei istorinės atminties centrą su vaizdo ir dokumentų archyvu, biblioteka. Ne vienu apdovanojimu yra įvertintas A.Kentra, o 2008 m. Seimo parlamentinė komisija Kalbos premiją jam skyrė būtent už šio pastato atkūrimą iš griuvėsių.

Šias patalpas be elektros, vandentiekio ar šildymo sistemų „Miško brolių“ draugijai dar 1992 m. perdavė Gedimino Vagnoriaus vadovaujama vyriausybė. Nuo to laiko A.Kentra su bendraminčiais sugebėjo pakeisti 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurti 44,36 proc. naujo bendrojo ploto. Tačiau 2012 m. Andriaus Kubiliaus vyriausybė patalpas perdavė Turto bankui, o šis 2017 m. draugijos pareikalavo išsikelti. Visą šį laiką nesibaigia teismai.

Vos susitikus su A.Kentra, jis nė nesulaukęs klausimo ima pasakoti apie tai, kaip dar prieš Nepriklausomybę su Vytautu Milvydu įsteigė Lietuvos laisvės kovų – „Miško brolių“ – draugiją. Tuomet sužinojo, kad iš šio pastato 1919 m. ginti tėvynės išėjo 100 savanorių. Jiems rūpėjo, kad tų laikų savanoriai būtų pagerbti ne tik Rasų kapinėse, bet ir sostinės centre:

„Šį objektą vadino sąvartynu. Nes čia tebuvo griuvėsiai. Man rūpėjo papuošti ne ten, kur jau papuošta, o ten, kur nieko nėra. Aukšti valstybės pareigūnai jau keliolika metų tvirtina, esą šis objektas buvo atiduotas panaudai. Gerai, kad tuomet viską fiksavome. Nuotraukose aiškiai matyti, kad čia nebuvo nei kanalizacijos, nei grindų, nei lubų. Buvo tik griuvėsiai, kurių naudoti nebūtų įmanoma.

Žinoma, ir griuvėsių niekas nebūtų atidavęs, tačiau Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas pažadėjo paremti 15 tūkst. dolerių auka. Tai buvo pirmasis indėlis. 1992-1998 m. vertėmės patys, iš tos mums patikėtos sumos rengėme talkas, prisijungė šviesioji visuomenė, netgi kariuomenė siųsdavo kareivius. Visi padėjo šiuose atstatymo darbuose. Tai buvo bendras darbas, už kurį niekas neėmė atlyginimo.

Maždaug 2001-2002 m. būtume baigę, bet prasidėjo istorija, tarsi koks romanas. Vieną dieną man einant Gedimino pr. priėjęs Vyriausybės atstovas Vilniaus apskričiai pasikvietė pavaišinti kava. Tuo metu premjeru buvo Algirdas Brazauskas. Taip tas atstovas mane vaišino birželį, liepą, rugpjūtį, rugsėjį, spalį ir lapkritį. Kai aš paskutinį kartą pas jį buvau, vis galvojau, kodėl tai vyksta. Gal jis matė, kad aš filmuoju tarp kulkų visuomet rizikuodamas gyvybe, tad jis, kaip valstybės atstovas, gal nori man padėkoti. Begeriant kavą, jis paklausė manęs apie pastatą. Aš kaip tik turėjau 1992 m. tuomečio premjero Gedimino Vagnoriaus pasirašytą potvarkį, kuriame buvo nustatyta neatlygintinai perduoti pastatą „Miško brolių“ draugijai; lėšas skiria Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, prireikus – Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Šį dokumentą parodžiau savo vaišintojui. Jis pažvelgė ir atsišvietė. Tuomet buvo pradėta įrodinėti, jog savivaldybė netinkamai priėmė sprendimą, perduodama griuvėsius nuosavybės teise. Ir prasidėjo…“

– Kai jau darbai buvo į pabaigą, prasidėjo kova?

– Taip. Kol buvo griuvėsiai, niekam nereikėjo. Buvo įvairių daugiau incidentų. Buvo kartas, kai man dar dirbant Vilniaus universitete kažkas vis man skambindavo. Neturėjau laiko, tad susitikti galėjau tik po mėnesio. Nesakysiu pavardžių, bet nuėjau į susitikimą. Langai buvo į Katedros varpinės pusę. Man atėjus jau virė kava. Aš nebuvau linkęs klausinėti, kodėl esu kviečiamas. Sėdime vienas priešais kitą ir jis sako: „Žvirblį geriau turėti kišenėje. Mes tau pastatysime kitoje vietoje. Kiek tau reikia butų: vieno, dviejų?“ Mes žiūrėjom vienas į kitą nenuleisdami akių, o aš atsakiau: „Žinote, iš tų pastatų 1919 m. išėjo 100 savanorių ginti Tėvynės.“ Sakyčiau, tai buvo sąžiningas verslininkas. Nes daugiau jis man nebeskambino.

– Visa tai yra dėl šios geros vietos sostinės centre?

– Taip. Matot, tuo metu imtis šių griuvėsių atrodė kaip idiotizmas. Bet aš suvokiau to istorinę svarbą. Dailininkas Antanas Kmieliauskas buvo įsipareigojęs čia sukurti interjerą. Antrame aukšte suplanuota skaitykla, tik dar neįrengta. Ten turėjo atsirasti freskos, kaip ir Vilniaus universitete. Ant visų sienų turėjo būti atvaizduotos 1918-1919 m. kovos. Gaila, kad A.Chmieliauskas, galima sakyti, žuvo. Tačiau man atrodo, jeigu ne tas bandymas trukdyti darbus, jis dar būtų gyvas ir šiandien.

Turto bankas norėjo, kad išsikraustytume jau prieš kelerius metus. Buvo teismo procesas, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar mes esame šio objekto sukūrėjai. 2011 m. neskundžiama nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad „Miško brolių“ draugija pakeitė 63,5 proc. laikančiųjų konstrukcijų ir padidino toje vietoje buvusį pastatą 44,36 proc. nauju plotu. Mūsų ieškinys buvo visiškai patenkintas, pagrindžiant naujo daikto sukūrimo faktu. Nebuvo pažeisti jokie statybos reglamentai.

– Kai jums buvo skirta Laisvės premija, bent šia proga sulaukėte kokios pagalbos siūlymo iš valdžios atstovų?

– Ne. Tiesa, aš po to renginio beveik nemiegojau. Esu įpratęs kalbas sakyti nežiūrėdamas į popierių. Iš vakaro prieš įteikimą man paskambino ir pasakė, kad aš kalbėsiu ne vienas, tad svarbu, jog mano kalboje nesikartotų informacija apie mano biografiją, kuri bus kitų kalbose. Tuomet greitai kalbą išbraukėm. Nepajutom, kaip atėjo ir vidunaktis, tad ryte išėjau nešinas išbraukytais lapais ir nepasirepetavęs. Tribūnoje pradėjęs kalbėti pasimečiau tarp pribraukytų lapų ir man dingo iškalba. Tai man buvo viena didžiausių traumų, tikras fiasko.

Ne viską spėjau pasakyti. Norėjau pabrėžti, kad nuodėmė yra išparduoti žemę, dėl kurios žuvo tiek žmonių per šimtmečius.

Nors kai ką pasakiau. Kad ir mikčiodamas.

– Kaip šiandien pats jaučiatės, kai jums, partizanui, ne kartą rizikavusiam gyvybe dėl savo šalies, reikia bylinėtis su valstybe?

– Kartais aš suabejoju, ar patys aukščiausieji Vyriausybėje ir kitur žino, kas čia vyksta ir ką daro tarnybos. Nes šioje byloje vis paaiškėja, kas yra kas. Joje atsispindi valstybės tragizmas. Kalbi, aiškini, bet tavęs neklauso.

Tie žmonės, kurie čia viską daro, nepriklauso nuo rinkimų. Valdžia pasikeičia, o jie lieka. Tai ir yra didžiausias tragizmas. Nesakau apie visus, sutinku kartais ir labai sąžiningų valdininkų. Žmonių yra įvairių ir kartais vienas nesąžiningas, užimdamas tam tikrą postą, gali privirti košės. O kaltė tampa neva visų.

„Miško brolių“ rūmai – tai tik vieno pastato istorija. Kiek tokių pastatų yra per visą Lietuvą? Ne visi gali pasipriešinti, kovoti. Todėl Lietuva išsivaikšto – žmonės jaučia neteisybę.

 

Justina GAFUROVA