Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vietoj kalėjimo kameros – ligoninės palata

Nors po žiaurių nužudymų skelbiama, kad įtariamųjų laukia laisvės atėmimas iki 15–20 metų ar net ir iki gyvos galvos, tačiau kartais ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad žudikai nepakaltinami, tuomet vietoj kalinimo įstaigų jie ilgai dienas leidžia medikų priežiūroje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Psichikos ligomis sergantys žmonės kasmet padaro vidutiniškai po 200 nusikaltimų. Tiesa, ne visi tokie ligoniai yra tik žudikai ar prievartautojai – ypač sunkius nusikaltimus padaro mažiau nei pusė jų, tik šie yra plačiausiai aptarinėjami, kelia siaubą, juos ilgai prisimename.

Gerbti tėvus įpareigoja krikščioniškų ir daugelio kitų religijų pagrindiniai įsakai, vis dėlto tėvažudžių netrūksta visais laikais. Tiek senovėje, tiek dabar tėvai dažniausiai nugalabijami girtavimo metu arba gviešiantis jų turto. Tik seniau tokie galvažudžiai buvo negailestingai baudžiami: 1588 metais išleistame III Lietuvos statute tėvažudžius buvo liepiama sudraskyti įkaitintomis replėmis, po to, užsiuvus gyvulio odoje, paskandinti. Ir šiais laikais Baudžiamajame kodekse (BK) numatyta, kad tas, kas nužudė savo artimą giminaitį ar šeimos narį, baudžiamas griežtesne bausme nei tas, kas nužudė svetimą žmogų. Už kito žmogaus nužudymą (BK 129 str. 1d.) numatytas laisvės atėmimas nuo 7 iki 15 metų, o giminaičių žudikai (129 str. 3d.) gali sulaukti laisvės atėmimo nuo 8 iki 20 metų ar net iki gyvos galvos.

Yra ir dar viena kategorija nusikaltėlių, kurie peilio ar kitokio ginklo griebiasi kankinami psichikos ligos. Tokių nusikaltimų būta ir šiemet, ir pernai. Neseniai paaiškėjo, kad liga aptemdė jaunų vyrų Egidijaus Anupraičio (27 m.) iš Kauno rajono ir vilniečio Romualdo Špilevskio (34 m.), nužudžiusių savo tėvus ir gimines, protą, tad jie vietoj kalėjimo bus gydomi psichiatrijos ligoninėje. Šiaip „Akistata“ neskelbia nepakaltinamais pripažintų nusikaltėlių pavardžių, tačiau šiais atvejais abi kaltinamųjų pavardės visiems gerai žinomos, nes ne kartą minėtos įvairiuose spaudos leidiniuose, televizijos laidose, mat šie nusikaltimai neeiliniai – jie sukrėtė visą šalį.

Net penkios aukos

Štai E. Anupraitis kovo 25-ąją Kauno rajono Gaižėnų kaimo vienkiemyje šūviais į galvą, šonus ir kitas kūno vietas nužudė savo močiutę Genę (74 m.), tėvą Gintarą (49 m.), motiną Andželą (48 m.), dėdę Nerijų (37 m.) ir į abi kojas sužeidė senelį Gediminą (80 m.). Pastarasis buvo paliktas leisgyvis gulėti tarp lavonų. Pagalba atskubėjo tik po dviejų parų, kai įtariamojo sesuo, negalėdama prisiskambinti į namus, nuvažiavo ten ir rado kraujo klanus. Į sodybą suvažiavę pareigūnai rinko įkalčius, kiti šukavo kaimo apylinkes, ieškodami įtariamojo.

Senolis buvo išvežtas į ligoninę. Jo kojų traumas po tragedijos pavyko išgydyti, tačiau paūmėjo kitos, lėtinės, ligos. Manoma, jog patirtas stresas aptemdė senoliui protą – iki pat mirties jis nesuvokė, kas atsitiko, pareigūnai negalėjo apklausti svarbaus liudininko. Iš pradžių pensininkas buvo gydomas Kauno klinikose, o vėliau perkeltas į Vilkijos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę. Čia, taip ir nepapasakojęs, ką matė savo namuose lemtingąjį kovo mėnesio savaitgalio vakarą, po dviejų mėnesių, liepos 3-ąją, senolis mirė.

Šaulys bus gydomas

Šaulys buvo sulaikytas jau kitą dieną, kai buvo rasti lavonai, Marijampolėje. Policijos pareigūnai jį sulaikė netoli stoties, gavę gyventojos pranešimą apie įtartiną asmenį. Spėjama, kad įtariamasis, galbūt, ketino sprukti į užsienį. Jis su savimi turėjo kelioninį lagaminą, kuriame pareigūnai rado ginklą „Iž Makarov“ bei dvi dėtuves su šoviniais, o taip pat pinigų.

Dar po dienos E. Anupraitis buvo atvestas į Kauno apylinkės teismą. Jis pripažino žudynių metu buvęs namie, žinąs, kas įvyko, bet sakė daugiau nieko nepamenantis. Teismas leido jį suimti trims mėnesiams.

Būnant Kauno tardymo izoliatoriuje su E. Anupraičiu bendravo ne tik prokurorai. Pareigūnams kilo įtarimų dėl vaikino psichinės sveikatos būsenos ir jie paprašė atlikti ambulatorinę psichiatrinę ekspertizę. Kelis kartus su juo pasikalbėję psichiatrai nusprendė, kad ambulatorinės ekspertizės neužteks, todėl vaikinas buvo išvežtas į Uteną, kur jį stebėjo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos teismo ekspertinio skyriaus specialistai. Jie nustatė, kad E. Anupraitis sunkiai serga psichikos liga ir ir negali atsakyti už savo veiksmus. Tad jis atsidūrė Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – šeimą išžudęs vyras bus gydomas.

Žlugusios viltys

Nors jaunas vyras pripažintas nepakaltinamu, tyrėjai vis tiek bandė išsiaiškinti nusikaltimo motyvus. Psichiatrų nuomone, nuoskaudos, matyt, kaupėsi nuo vaikystės, kol galų gale „katilas“ persipildė ir sprogo. Sprogo 21 šūviu. Kas buvo tuo paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę, ko gero, nepaaiškės.

Iki šios nelaimės Kauno rajono gyventojas policijai nebuvo žinomas. Kačerginės pagrindinės mokyklos pedagogai jį prisimena kaip vieną geriausių šios mokyklos mokinių. Mokytojai nepastebėjo, kad vaikinas būtų buvęs skriaudžiamas, tačiau būta kalbų, kad bendraamžiai iš jo yra tyčiojęsi tiek mokykloje, tiek Liverpulio universitete (Didžiojoji Britanija), kuriame jis mokėsi. Tačiau apklausus giminaičius, kaimynus, buvusius mokslo draugus, nebuvo surinkta jokių įrodymų, kad vaikinas būtų skriaudžiamas.

Lietuvoje vaikinas nesėkmingai ieškojo tinkamo darbo, kol galų gale buvo priverstas įsidarbinti kaip ir tėvas – apsaugininku. Iš Ginklų fondo kovinį, jau naudotą pistoletą ir šaudmenų E. Anupraitis pirko tik prieš šaudynes. Perkant ginklą dėl jo psichikos būklės nekilo abejonių nei artimiesiems, nei darbdaviui, nei leidimą ginklui išdavusiai institucijai.

Beje, pats E. Anupraitis mano, kad jis gali suvokti bylos esmę. Kai Kauno apylinkės teisme jam buvo pratęstas suėmimo terminas, teisėjas Audrius Meilutis pasiteiravo Egidijaus apie sveikatos būklę: ar jis neturįs nusiskundimų, ar nėra to, ko jis negalėtų suprasti. Teisėjas išgirdo atsakymą, kad – „viskas gerai“.

Nesuprato, ką daro

Panašiai atsitiko ir su šiemet gegužę Karužiškių kaime (Marijampolio sen., Vilniaus r.) tėvus Teresą (72 m.) ir Edvardą (82 m.) Špilevskius nužudžiusiu jų sūnumi Romualdu (35 m.). Generalinė prokuratūra pranešė, kad atlikus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, buvo konstatuota, jog R. Špilevskis nusikaltimo padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Dėl jam nustatyto psichikos sutrikimo, vyras negali būti apklausiamas teismo posėdyje. Ekspertai konstatavo, kad įtariamajam reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, jam rekomenduojamas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje griežto stebėjimo sąlygomis.

Ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras Liutauras Rudzevičius perdavė bylą į teismą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo R. Špilevskiui.

Ikiteisminį tyrimą dėl dviejų žmonių nužudymo atliko Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad sodyboje gyvenusius garbaus amžiaus Špilevskius žiauriai nužudė sūnus, atvykęs jų aplankyti.

Sudarkyti kūnai

Žiauriai sudarkytus pensininkų kūnus rado atėjęs poros kaimynas. T. ir E. Špilevskių sodyboje vyko remontas – buvo atnaujinamas namo fasadas, ruoštąsi keisti stogą, tad kaimynas talkindavo šiuose darbuose. Įėjęs į kiemą vyras pašiurpo – lauke, prie pat gyvenamojo namo durų gulėjo neatpažįstamai sudarkytas Teresos kūnas. Jos vyras Edvardas negyvas rastas namo viduje. Jo veido irgi nebuvo įmanoma atpažinti.

Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, nužudytų pensininkų sūnų aptiko užsibarikadavusį vonioje. Išlaužus duris, pusnuogis jaunas vyras elgėsi neadekvačiai: šoko, kažką angliškai dainavo, į pareigūnų klausimus neatsakinėjo, jų nurodymų neklausė. Kadangi gražiuoju su vyru susitarti nepavyko, buvo panaudotas elektroimpulsinis prietaisas „Taser“ ir uždėti antrankiai. Įtariamasis nenurimo ir surakintas bei paguldytas ant žolės – jis ir toliau dainavo. Susikalbėti nepavyko ir iškviestiems greitosios pagalbos medikams, tad vyras buvo nuvežtas į respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę Naujoje Vilnioje. Jo saugoti buvo palikti policijos pareigūnai.

Atsižvelgus į įtariamojo psichikos būklę, teismo posėdis, kurio metu vyrui buvo skirtas suėmimas, buvo surengtas psichiatrijos ligoninėje, kur vyras buvo laikomas.

Garsus matematikas

Ilgą laiką E. Špilevskis buvo ir šio konkurso organizacinio komiteto pirmininkas. Jo žmona T. Špilevska – buvusi pedagogė.

Buvę profesoriaus bendradarbiai socialiniuose tinkluose rašė, jog nužudytasis buvo ne tik labai geras savo srities profesionalas, bet ir nekonfliktiškas, ramus, santūrus žmogus.

Marti – garsi aktorė

Teresa ir Eduardas užaugino tris vaikus – dukrą ir du sūnus. Dukra ir vyresnysis sūnus Miroslavas gyvena užsienyje. Pastarasis Lenkijoje baigė informatikos mokslus ir liko ten gyventi. Vyras vedė Lietuvos lenkę – aktorę Joaną Moro (33 m.), kuri Lenkijoje sulaukė didelio populiarumo. J. Moro mokėsi Vilniaus Adomo Mickevičiaus mokykloje, lankė šokių bei dramos būrelius Vilniaus lenkų kultūros namuose, mėgo dainuoti, išmoko groti fortepijonu ir akordeonu. 2003 metais mergina išvyko į Varšuvą studijuoti aktorystės meno Aleksandro Zelverovičiaus vardo valstybinėje Varšuvos teatro akademijoje.

Jokių įtarimų nebūta

Jaunėlis taip pat yra baigęs prestižinį universitetą Lenkijoje.

Kol dirbo, sutuoktiniai T. ir E. Špilevskiai gyveno Vilniaus centre esančiame bute, tačiau sulaukę pensinio amžiaus ir nutarę nebedirbti, jie išsikėlė gyventi į atokią sodybą Karužiškėse. Bute liko gyventi jaunėlis sūnus. Policija pranešė, jog anksčiau vyras dirbo architektu, tačiau paskutiniu metu buvo bedarbis.

Nužudytų sutuoktinių kaimynai negalėjo patikėti, kad šių sūnus pakėlė ranką prieš tėvus. Vyras gyveno atskirai, tačiau gana dažnai lankė tėvus, jais rūpinosi. Anot kaimynų ir giminaičių, niekas nė neįtarė, jog jaunas vyras gali turėti psichikos problemų. Tačiau iš tikrųjų buvo kiek kitaip. Paaiškėjo, kad tėvai žinojo apie sūnaus ligą. Metai iki žmogžudystės Romualdas lankėsi Vilniaus psichiatrijos klinikos ligoninėje, jam buvo skirtas gydymas.

Būtina iškart gydyti

Įtariamųjų artimieji paprastai pastebi savo giminaičių ligos paūmėjimą, bet į tai nekreipia dėmesio, kol patys netampa aukomis. Neretai sunkius nusikaltimus įvykdę psichikos ligoniai aiškina, esą žudyti jiems liepę kažkokie paslaptingi balsai, iš kosmoso siunčiami nurodymai ar net pats Dievas.

Būtent Aukščiausiojo valios vykdymu teisinosi vilnietis Andžejus I.,  kirviu užkapojęs savo motiną Juliją I. ir jos dukrą Stanislavą P. Artimieji žinojo, kad ne kartą psichiatrinėse ligoninėse gydytam Andžejui nuolat vaidenosi, jog pats Dievas pasirinko jį savo valios vykdytoju, tačiau ši valia kažkodėl visuomet būdavo tik smurtinio pobūdžio. Vieną vakarą vyriškis griebė kirvį ir užkapojo savo giminaites. Abi tą pačią naktį mirė ligoninėje.

Dvi aukos krito ir nuo nepakaltinamu vėliau pripažinto vilniečio pensininko Romualdo L. šūvių. Sunkia liga sirgęs garbaus amžiaus vyriškis buvo sumanęs gyvenimą baigti savižudybe, todėl, kai sužinojo, jog jo kaimynas Henrikas V.  turi nelegalų ginklą, pabandė jį nupirkti. Pistoletą vyrai apžiūrinėjo Henriko bute. Tuo momentu, kai ginklas buvo Romualdo rankose, nuaidėjo šūvis, o kulka pakirto Henriką...

Kol pensininkas svarstė, kaip elgtis toliau, eidama iš mokyklos užsuko Henriko podukra Nadežda. Mergaitė Romualdą gerai pažinojo ir tikrai nebūtų tylėjusi, jog rado jį prie nušauto patėvio, todėl vyras iš arti peršov Nadeždai galvą.

Tokių pavyzdžių šimtai. Nors pagal dabar veikiantį Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymą nustatyta, kad be paciento sutikimo gydymas negali būti skiriamas, tačiau šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kad žmogus gali būti hospitalizuojamas ir prievarta, jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei.

Įstatymas numato, kad pacientas gali būti priverstinai hospitalizuotas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras be teismo leidimo. Jeigu per dvi paras teismas leidimo neduoda, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas turi būti nutraukti. Žmonės turėtų žinoti ir, esant reikalui, kreiptis į medikus ar policiją, kad taip būtų užbėgama nelaimei už akių.

Spręs medikai

Kiek laiko psichiatrijos ligoninėje praleis pasiųsti į ją gydytis savo artimuosius nužudę ligoniai, priklausys nuo ligos gydymo sėkmės. Kaip tvirtina psichiatrai, tokie ligoniai išleidžiami tik pasveikę – dažniausiai tai užtrunka ne vienerius metus. Vieni pagiję išeina maždaug po 3 metų, kiti – po 7-8, o būna, kad tokie ligoniai ligoninėse praleidžia ir visą likusį savo gyvenimą.

Ligoniai turi viltį kada nors sugrįžti į laisvę. Ir šios viltys gana realios, nes net kelis žmones nužudęs psichikos ligonis teoriškai gali būti pervestas į švelnesnio režimo gydymo įstaigą, ar net būti išleistas gydytis ambulatoriškai jau po pusmečio. Mat kiekvieną stacionare gydomą ligonį kas pusmetį apžiūri ir jo būklę įvertina ligoninės psichiatrų komisija. Apžiūros išvados apie nusikaltimą padariusio ligonio sveikatą pateikiamos nutartį priverstinai gydyti paskelbusiam teismui. Įvertinęs šias išvadas, teismas nusprendžia, ką daryti toliau.

Tik faktai

Vilniuje, Kalvarijų gatvėje esančiame bute gyvenusi Simona V. (29 m.), pati paskambino pareigūnams ir pranešė, jog rado savo motinos (47 m.) kūną. Tyrėjams mergina teigė, kad jos motina girtavo, o kai ji rado lavoną, šis jau buvo atšalęs, tad mergina nusprendė, kad motina sušąlo. Tačiau kūną apžiūrėję pareigūnai net neabejojo, kad moteris buvo pasmaugta. Vietoje apžiūrint lavoną ant kaklo matėsi smaugimo žymės. Vėliau ekspertai tai patvirtino.

Simonos elgesys kriminalistams iš karto sukėlė įtarimų, tad jie ją sulaikė ir uždarė į areštinę. Tyrėjai, pradėję bendrauti su mergina, irgi pastebėjo, kad ji į viską reaguoja kiek keistokai, neadekvačiai ir skyrė jai psichiatrinę ekspertizę. Teismo ekspertai nustatė, kad žudydama mergina nesuvokė savo veiksmų.

***

Šiaulietis Vytautas P. (tuo metu 24 m.) tėvo name nužudė savo tėvą – Šiaulių Akušerijos ir ginekologijos klinikos Ginekologijos skyriaus vedėją Povilą P. (59 m.). Pastarasis supyko sužinojęs, kad sūnus jį apgaudinėja – paima pinigus neva studijoms Londone, bet mokslus senokai metęs, niekur neišvažiuoja, trinasi Šiauliuose nuomojamame bute.

Londone jaunuolis nebesimokė susirgęs sunkia psichikos liga. Užėjus proto užtemimui, Vytautas kliedėdavo, panikuodavo bei fanatiškai melsdavosi. Kartą jis draugus internetu perspėjo, kad puola kosmoso ateiviai anunakiai, nuo kurių reikia gintis... kremtant riešutus.

Konflikto dėl mokslų su tėvu metu Vytautas gimdytoją nudūrė peiliu. Po to žudikas supjaustė tėvo lavoną ir nuvežęs išmėtė Šiaulių rajono miškuose. Išplovęs namą jis išvyko į kalnus, kol „praeis anunakių antpuolis“, bet visgi grįžo į Lietuvą ir pasidavė policijai. Teismo medicinos psichiatrai nustatė, kad Vytautas P. nepakaltinamas, ir turi būti gydomas.

***

Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis gydomas ir pernai sausio 2-osios naktį į šulinį du savo vaikučius įmetęs Aurelijus B. – 2 metukų berniukas ir kelių mėnesių mergaitė žuvo. Ekspertai nustatė, kad abu vaikai mirė per kelias minutes, vos tik buvo įmesti į šulinį, „dėl bendro kūno atvėsimo ir mechaninio uždusimo, patekus vandeniui į kvėpavimo takus“. Jokių smurtinių sužalojimų, kuriuos vaikai būtų patyrę prieš įmetant juos į šulinį, nenustatyta. Ant jų kūnelių rasti tik sužalojimai, susiję su traumomis, patirtomis krentant į šulinį.

Už grotų atsidūręs Aurelijus B. jau pirmosiomis dienomis elgėsi keistai – nuogas lakstė po kamerą, graužė jos sienas, kišo maistą sau į užpakalį. Iš pradžių netgi įtarta, kad vaikžudys apsimeta, todėl jam buvo skirta psichiatrijos ekspertizė.

Utenos ekspertinio skyriaus Teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertai nustatė, kad nusikaltimo padarymo metu Aurelijus B. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Remiantis šiomis išvadomis, vaikžudžiui buvo skirtas priverstinis gydymas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje griežto stebėjimo sąlygomis.

 

Petras IVANAUSKAS

 

Rekomenduojami video