LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Dabar, kai pagrindinėmis vertybėmis įvardijamas skaidrumas, stebėjimas ir vienas kito skundimas, dalis visuomenės jaučiasi prarandanti teisę į privatumą. Net viešai šaržuojama, kad greitai visi privalėsime gyventi lyg nudistų pliaže, o visi pinigai priklausys viską, iki apgriaužto skatiko, apskaitančiai valdžiai, kuri pati nutars, kiek čia mums palikus.
Korupcijos ir skaidrumo reikalus stebinčios organizacijos „Transparency International“ Lietuvos padalinio programų vadovė Ingrida Kalinauskienė mano, kad išlaikyti pusiausvyrą tarp augančių skaidrumo reikalavimų, stebėsenos ir sekimo bei žmogaus privatumo ir laisvių yra įmanoma.
Pažangą antikorupcijos srityje pasiekti taip pat galima – tą rodo nuolat atliekami visuomenės tyrimai.
Korupcijos tendencijos
Kas yra korupcijos suvokimo indeksas (KSI) ir kokia jo prasmė? Kodėl jis nekinta ar kinta labai mažai? Kokios politinės partijos bebūtų valdžioje, KSI daugmaž vienodas. Kodėl taip yra?
Korupcijos suvokimo indeksas (KSI) – verslo atstovų ir kitų ekspertų požiūrio, ar saugu investuoti šalyje, atspindys. Šis tyrimas svarbus, nes jis leidžia pasilyginti su kitomis valstybėmis. Siūlyčiau 60 balų ir 35 vietą pasaulyje vertinti kaip ženklą, jog turime imtis ryžtingesnių veiksmų siekiant pažaboti korupciją – skirti daugiau dėmesio politinių partijų narių, giminių ir bičiulių protegavimo, politikos skaidrinimo klausimams. Taip pat KSI rezultatus vertinčiau kaip priminimą, jog ir kitos šalys nestovi vietoje ir imasi priemonių, siekdamos pažangos skaidrumo ir antikorupcijos srityse.
Siekiant geriau apčiuopti pokyčius ir antikorupcinę pažangą, reikėtų žiūrėti ir į kitus tyrimus. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos korupcijos žemėlapio duomenis matome, kad su kyšininkavimu iš esmės esame susitvarkę – jo lygis žemiausias per penkiolika metų.
Dažnai sakoma, kad jau pasikeitė kartos, pirmu smuiku Lietuvoje groja nebe sovietinio mentaliteto žmonės, tačiau situacija vis tiek panaši. Juk suversti visko gūdžiam sovietmečio palikimui jau negalima?
Nesutikčiau su tuo, kad niekas nesikeičia. Palyginus su kitomis Vakarų valstybėmis, dar turime kur pasitempti, bet pažanga – akivaizdi. Per pastaruosius 15 metų kyšininkavimo lygis sumažėjo beveik triskart, o kaip visuomenė pradėjome kelti daug sudėtingesnius klausimus.
Padėtis gerėja
O kuriose srityse tendencijos geresnės, kuriose prastesnės? Kokios jos yra, pavyzdžiui, sveikatos srityje? Lipdukai ant poliklinikos, ligoninės kabinetų durų apie geriausią dovaną gydytojui – paciento šypseną – tai žinoma smagu, bet kiek tame tiesos? Ir elektroninė sveikatos sistema veikia prastai, nors pinigų tam skirta labai daug. Nacionaliniame kraujo centre vėl skandalas su plazma ir šaldytuvų nuoma už pirkimo kainą ir pan. Negi tiesa, kad medicina bene labiausiai korumpuota sritis?
Situacija gerėja – kyšininkavimas Lietuvoje krito iki rekordinių žemumų. Remiantis 2019 m. Lietuvos korupcijos žemėlapio duomenimis, tik kas dešimtas lietuvis davė kyšį per pastaruosius metus. Pusė gyventojų mano, kad gydymo įstaigos yra labiausiai korumpuotos institucijos Lietuvoje, trečdalis – kad teismai, o beveik kas ketvirtas – kad savivaldybės. Verslininkų nuomonė panaši, jie korumpuočiausiomis institucijomis laiko teismus ir gydymo įstaigas.
Manau, kad per pastaruosius dešimt metų pradėjome garsiau kalbėti apie problemas, ypač sveikatos apsaugos sektoriuje. Šiame kontekste vertinčiau ir Jūsų minimus lipdukus, skatinančius pacientus atsidėkoti gydytojams šypsena ir nuoširdžiu „ačiū“. Paskleisti tam tikrą poziciją reikalauja nemažai laiko ir pastangų. Tai matome ir iš mūsų bendravimo su verslo bendruomene, atliekant skaidrumo vertinimus – pavyzdžiui, dar prieš penkerius metus įmonės mums grasindavo teismais, o dabar aktyviai siekia būti pavyzdžiu skaidrumo srityje.
Teisėjų skandalo padariniai
Ar visus sukrėtę teisėjų areštai išsprendė teismų problemas? Kaip, beje, yra su STT, kurią daugybė verslininkų atvirai vadina „užsakymų stalu“, jei reikia ką nors išversti iš posto arba sudoroti konkurentus? Kaip galima įveikti korupciją, jei nelabai pasitikima su ja kovojančia institucija? Šalia to dar juokinamas pasaulis su visokių „antikorupcinių piliulių“ dalyba.
Suprantu, kad keliate ypač aktualų klausimą – kaip matuoti teisėsaugos institucijų darbą. Džiaugiuosi, jog kolegos iš STT tai aiškiai supranta ir siekia matuoti antikorupcinę pažangą arba jos nebuvimą. Tikiuosi, jog dar didesnę paskatą matuoti savo veiksmų sėkmę suteiks ir naujasis Korupcijos prevencijos įstatymas. Manau, jis taip pat padės dar aiškiau skleisti žinią, jog kova su korupcija, visų pirma, yra įstaigų vadovų rankose.
Kalbant apie Jūsų minimas teismų problemas, labai norėčiau, kad galėtume matyti daugiau duomenų apie tai, kaip teismų bendruomenei sekasi siekti didesnio skaidrumo ir atskaitingumo savo veikloje bei suvaldyti su korupcija susijusias rizikas.
Kaip žmonės supranta politinę korupciją ir lobizmą? Prikurta visokių teorinių schemų, politikai neretai demonstratyviai deklaruoja kiekvieną susitikimą, ir tai jau įgauna net karikatūrines formas, o „prekyba poveikiu“ galima pavadinti iš esmės bet kurį pokalbį ar Seimo nario pasidomėjimą bet kokia žmonėms aktualia problema. Tik naudos iš to nesimato daug. Kodėl?
Manau, jau sutariame, jog geras politikas – skaidrus ir aktyvus politikas. Džiaugiuosi, kad mūsų parlamentarai ir vietos politikai vis dažniau tai supranta. Pavyzdžiui, per praeitą kadenciją Seimo nariai paskelbė beveik 4 tūkstančius savo susitikimų su interesų grupių atstovais ir registruotais lobistais. Šiuos vertinimus atliekame tam, kad kuo daugiau gyventojų žinotų, kaip gali įsitraukti į sprendimus, o politikai atsižvelgtų į kuo daugiau skirtingų nuomonių. Viliuosi, jog nuo šių metų sausio įsigaliojęs naujos redakcijos Lobistinės veiklos įstatymas taip pat įneš dar daugiau skaidrumo į šią sritį.
Ar po auksinių šaukštų ir pirštinių pasistūmėta su skaidrumu kariuomenėje? Tai juk ypač sunkiai kontroliuojama sritis – daug slaptumo, pinigų ir pagundų.
Pagal naujausio Gynybos skaidrumo indekso duomenis, Lietuva vertinama kaip vidutinės rizikos valstybė. Viena iš sričių, kur pastebima daugiausiai rizikų – viešieji įsigijimai. Tad labai svarbu, kad didindami gynybai skiriamas lėšas užtikrintume didesnį pirkimų skaidrumą ir stebėseną. Džiaugiuosi, kad kariuomenės atstovai yra pasiruošę konstruktyviai įsitraukti, bendrauti ir vis geriau supranta apie galimas rizikas ir jų pasekmes šioje srityje.
Skaidrumo ir privatumo taisyklės
Kaip Lietuvoje, tokioje nedidelėje šalyje, kovojant su nepotizmu išlaikyti balansą neperžengiant proto ribų, nepanyrant į paranoją dėl to, kad kažkas kažką pažįsta, giminiuojasi, draugauja, bendrauja ir t. t.?
Visi bendraujame su giminėmis ir bičiuliais, tai normalu. Vis tik svarbu atskirti privačius interesus nuo viešų įsipareigojimų. Mūsų ateinančio dešimtmečio iššūkiai kaip tik ir susiję su nepotizmu – politinių partijų narių, giminių ir bičiulių protegavimu. Labai norėčiau, kad galimiems interesų konfliktams ir jų suvaldymui, siekiant priimti pagrįstus sprendimus, skirtume dar daugiau dėmesio.
Kaip padaryti, kad visiško skaidrumo siekis netaptų tuo, ką aprašė Dž.Orvelas savo antiutopijoje „1984-ieji“? Sovietai juk irgi svajojo apsieiti be jokių grynųjų.
Tikriausiai sutiksite, jog be privatumo nebūtų ir pokalbio apie skaidrumą. Su sparčia technologijų pažanga svarbu išlaikyti balansą, kuris reikalingas tinkamam valstybės veikimui. Pavyzdžiui, tiek viešojo sektoriaus, tiek privačių korporacijų apie mus turimų duomenų kiekis tik auga. Labai svarbu, kad panašiu tempu ir mes, kaip piliečiai, savo šalies šeimininkai, žinotume ir apie valstybės priimamus sprendimus, ir apie mums visiems svarbius duomenis. Būtent dėl to labai svarbu kuo greičiau atverti Registrų centro turimus duomenis apie įmonių savininkus ir akcininkus.
Pamodeliuokime teorinę, bet labai realistinę situaciją. Moteris dirba kokioje nors valdžios deleguotas funkcijas atliekančios agentūros vadove. Atsitinka taip, kad Amūro strėle jai širdin pataiko įmonės, kuri prieš tai laimėjo tos agentūros skelbtą pirkimo konkursą, vadovas. Vėliau jis dovanoja jai sužadėtuvių žiedą su daug rubinų. Ji, savo ruožtu, nuosavais pinigais abiem perka kelionę į Havajus. Kaip čia brėžti ribą tarp korupcijos, nepotizmo ir tiesiog kupidoniškų aistrų?
Negali uždrausti bendrauti ar įsimylėti, visi mes esame žmonės. Vis tik svarbu nepamiršti, kad vadovai visada turi aiškiai suprasti, kuo jų privatus gyvenimas skiriasi nuo užimamų viešų pareigų, ir laiku deklaruoti galimus interesus, o prireikus – nusišalinti nuo priimamų sprendimų. Jei viskas šioje istorijoje chronologiškai taip ir vyko, aišku, kad vadovei kažkuriuo metu reikėtų deklaruoti turimą santykį, nes klausimas yra ne tik apie viešojo pirkimo laimėjimą, bet ir apie tinkamą įmonės prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimą.
