ELTA nuotr.

Seimas sprendė, ar pritarti praėjusių metų Vyriausybės veiklos ataskaitai, kurią premjeras pristatė parlamentui gegužės 12 dieną. Pateikimo atgarsiai nuvilnijo ir žemdirbių informacijos sklaidos kanalais. Ne mažiau dėmesio nusipelno svarstymas Seimo komitetuose, kurie „ant kilimėlio“ kvietė savo kuruojamos srities ministrus ir apsisprendė – pritarti Vyriausybės ataskaitai ar ne. Viskas jau nuspręsta, netikėtumų nenumatoma. Vis dėlto tai, kas vyksta, kelia klausimų ir skatina mąstyti.

Tired bored young businessmanNebuvo ko svarstyti?

Seimo komitetuose Vyriausybės veiklos ataskaitos svarstymas vyko skirtingai. Antai Ekonomikos komitete jis užtruko ištisą valandą, ant nuotolinio „kilimėlio“ buvo iškviesti trijų ministerijų vairininkai. Aplinkos apsaugos ir daugelis kitų komitetų šiam klausimui skyrė apie pusvalandį.

O štai Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) posėdyje Vyriausybės veiklos aptarimas truko rekordiškai trumpai. Esą dabartinis žemės ūkio ministras Andrius Palionis, šioje kadencijoje jau trečiasis, už savo pirmtakų veiklą neatsako. Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys Algimantas Salamakinas, kuris šiame komitete yra labiausiai patyręs parlamentaras (Seime jau septintą kadenciją, nuo pat 1992-ųjų), pagyrė ministrą už tai, kad buvo sustabdytas ministerijos perkėlimas į Kauną ir kad atsisakyta „vaučerių“ idėjos.

Po kelių replikų svarstymo norėta nebetęsti, tačiau tada nutiko neįtikėtinas dalykas – žemdirbių savivaldos atstovas paprašė KRK išklausyti ministerijos ataskaitos.

„Reikėtų atsigręžti atgal, pažiūrėti, kokie buvo planai, kokie darbai padaryti. Šventą aktą paversti niekingai formaliu, manyčiau, neteisinga. Tai yra politinis Vyriausybės įsipareigojimas. Ne tik jūsų politinėms frakcijoms ar kažkam, bet ir žemdirbiams. Mes keletą metų stebėjome, ką daro Vyriausybė. Dirbome kaip nevyriausybinės organizacijos, teikėme pasiūlymus. Dalyvavome visame procese“, – parlamentarams priminė Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Algis Baravykas, ir tai buvo akibrokštas.

Kaip netrukus paaiškino A. Salamakinas, visi Seimo nariai moka skaityti; metinė ataskaita – tai ne Vyriausybės programa, kurioje numatomi būsimi darbai ir dėl kurios verta diskutuosi. „Po kelių mėnesių bus rinkimai, tad išgirsite tiek ataskaitų, kad galėsite analizuoti, kas padaryta, o kas – nepadaryta“, – pamoką žemdirbių savivaldos atstovui pateikė parlamentaras.

Konstitucijos eksperto įžvalgos

Paaiškinti, kuo svarbus Vyriausybės veiklos ataskaitos svarstymas Seimo komitetuose, paprašėme Konstitucijos eksperto, Mykolo Romerio universiteto profesoriaus dr. Vytauo SINKEVIČIAUS.

– Ar Vyriausybės atskaitos svarstymai Seimo komitetuose nėra tik formalumas?

– Pagal Konstituciją Lietuva priskirtina parlamentinės valstybės modeliui. Tai reiškia, kad Vyriausybė gali funkcionuoti tol, kol Seimas ja pasitiki. Viena iš Seimo funkcijų yra parlamentinė kontrolė. Ji prasideda nuo to laiko, kai Seimas Vyriausybei suteikia įgaliojimus veikti. Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas pritaria jos programai. Pritardamas programai Seimas kartu įsipareigoja stebėti, kaip Vyriausybė vykdo tą programą. Parlamentinės kontrolės formų yra daug. Viena iš šių formų yra metinės ataskaitos svarstymas.

Seimo komitetai privalo pagal savo sritį apsvarstyti Vyriausybės veiklos metinę ataskaitą. Labai svarbu Seimui teikti savo išvadas. Vyriausybės metinėje ataskaitoje turi būti aptariama ne tik tai, ką ji padarė per praėjusius metus, bet ir artimiausios veiklos prioritetai. Komitetui tenka ypatingas vaidmuo. Jis turi įvertinti, ar Vyriausybė vykdė tai, kas buvo numatyta Vyriausybės veiklos programoje, ar tinkamai dėliojo prioritetus, ar nereikia kokios nors pagalbos Vyriausybei. Ir labai svarbu įvertinti jos veiklą.

Štai čia susiduriame su klausimu, ar Seimo komitetai, kai svarsto Vyriausybės metinę ataskaitą, principingai ją vertina. Praktika rodo, kad kai Vyriausybė turi daugumą Seime, svarstymas tampa labai formalus. Vyriausybė giriama, kad viską darė labai gerai. Opozicija turi puikią galimybę atkreipti Vyriausybės dėmesį į tuos dalykus, kurie galėjo būti padaryti, bet nebuvo.

Jeigu ataskaitai svarstyti skiriamos penkios ar dešimt minučių, akivaizdu, kad tai yra svarstymo profanacija. Iš tokio svarstymo jokių rimtų išvadų komitetas Seimui pateikti negali. Komitetas turi matyti truputį plačiau – ar buvo įvykdytos reformos, kurios buvo planuotos, kodėl stringa viena ar kita sritis, kodėl nėra pažangos. Vertinimo matas nėra tik didėjantis atlyginimas, vaiko pinigai ir panašiai. Visuomenės raida yra daug sudėtingesnė.

Ypatingas vaidmuo tektų opozicijai, kuri turi labai kritiškai žiūrėti. Kritiškumas reikalingas ne tik dėl kritiškumo. Tai yra variklis, paskatinimas atlikti darbus, kuriuos Vyriausybė įsipareigojo atlikti.

Po to, kai komitetai apsvarsto ataskaitą ir pateikia savo išvadas, Seime surengiama diskusija. Kaip rodo praktika, Seimas gali priimti rezoliuciją ir ją priima. Kai Vyriausybė turi daugumos palaikymą, rezoliucija būna pagiriamojo pobūdžio. Vyriausybė nejaučia jokio pavojaus, ji nepriverčiama pasitempti. Formaliai darbas atliktas, ataskaita pateikta. Iš atsakingo valdymo principo, kuris įtvirtintas Konstitucijoje, kyla didesnis parlamento reiklumas Vyriausybei, negu jis yra dabar.

– Seimo komitetų nariai žino sritį, joje vykstančius procesus stebėjo visus metus. Todėl mano, kad be svarstymo procedūros gali apsispręsti, pritaria jie Vyriausybės veiklai ar ne. Palyginti su šiuo formalumu šiandienos aktualijos atrodo daug svarbesnės. Kodėl vis dėlto reikalingas aptarimas, nors „visi viską žino“?

– Komitetai yra formuojami tam, kad ištirtų problemas, kurios yra priskirtos jų veiklos sričiai, sugebėtų jas identifikuoti, pasiūlyti priemones, kaip jas reikėtų spręsti. Komitetas atkreipia vykdomosios valdžios dėmesį (Vyriausybės, ministerijų ir kitų tarnybų), kas nepadaryta, kas turi būti padaryta. Komiteto pagrindinė pareiga yra stebėti, kokia yra situacija, ko stokojama. Ir imtis labai konkrečių veiksmų, kad situacija būtų taisoma. Formalusis svarstymas neleidžia atskleisti visų problemų. Atvirai kalbant, neįvykdomos visos užduotys ir funkcijos, kurios komitetams yra numatytos.

Komitetų išvadose turi būti konstatuota, ar įvykdyta viskas, kas planuota. Kas neįvykdyta. Kodėl neįvykdyta. Atkreiptas dėmesį į naujas problemas.

– Tai yra paskutinė šios Vyriausybės ataskaita. Kadenciją baigia vykdomoji ir aukštoji valdžia. Ar galima teigti, kad dabar yra rašomas pažymys ne tik Vyriausybei, bet ir parlamentui?

– Tikriausiai taip. Lietuvos valstybės valdžios sąranga grindžiama valdžių padalijimo principu. Seimas leidžia įstatymus, be to, viena svarbiausių jo funkcijų – vykdomosios valdžios parlamentinė kontrolė: kaip įstatymai yra vykdomi, ar tinkamai vykdomi, o gal tik dalis jų vykdoma. Parlamento vaidmuo yra skatinti vykdomąją valdžią vykdyti tai, ką priėmė Seimas.

Tačiau matome, kad parlamento vaidmuo, ypač pastaraisiais metais, apskritai yra sumažėjęs. Dominuoja Vyriausybė, Ministras Pirmininkas, o parlamentas dažnai lieka tik pritarėju. Lyg tai visiškai kitokie akcentai. Be abejonės, atsakomybė už tai, kad neįvykdyta švietimo reforma, sveikatos apsaugos reforma, kitos esminės reformos, tenka pirmiausia parlamentui, kartu ir vykdomajai valdžiai, kurią parlamentas turi kontroliuoti ir kurią kontroliavo tikrai nepakankamai. Yra labai daug kontrolės įrankių, bet kai dauguma suformuoja Vyriausybę, ji pradeda nurodinėti daugumai, kaip veikti. Parlamentinė dauguma – na ką, ji nuolankiai pritaria tam, ką padarė Vyriausybė.

– Po praėjusių Seimo rinkimų valdančiosios daugumos lyderis Ramūnas Karbauskis kartojo, kad jie yra pasirengę perkelti valdžios galios centrą iš Vyriausybės į Seimą. Tačiau taip neįvyko, tai tapo ypač akivaizdu atslinkus koronaviruso infekcijai… Kas tai lemia?

– Parlamento veikla priklauso nuo įvairių aplinkybių. Pirma, kokius žmones mes išrenkame – ar jie pakankamai kvalifikuoti, ar yra ryžtingi, ar turi kompetencijos, intelekto, noro, energijos ir panašiai. Šis Seimas nepasižymėjo visais šiais dalykais. Seime galima išbūti ketverius metus ir nieko neveikti, bet sakyti – štai kiek daug mes pasiekėme, nes padidėjo pensijos, išaugo atlyginimai. Kokia yra visuomenės būsena, kokia teisėsaugos būklė, kokia švietimo būklė ir pan., tai galima nutylėti. Be abejonės, atsakomybė tenka parlamentui. Tačiau jeigu mes atsigręžtume atgal –
žmonės, rinkdami tautos atstovus į parlamentą, tai turi daryti labai atsakingai. Negalima rinkti pagal tai, kas daugiau pažadės.

Mes minime Steigiamojo Seimo šimtmetį. Lygiai taip pat prieš šimtą metų greitai paaiškėjo, kad tie, kurie pateko į Seimą, lipo ant bačkos ir, kaip rašė Aleksandras Dambrauskas, žadėjo aukso kalnus, neturėdami galimybių to padaryti. Žmonės netgi svarstė: gal Seimo narius reikia skųsti teismui už tai, kad nevykdo savo pažadų.

Dabar irgi prasidėjo konkurencija, kas daugiau pažadės: Vyriausybė pasiūlys padidinti vaiko pinigus ar prezidentas, ar kokia frakcija dar daugiau pasiūlys. Prasidėjo varžybos, rinkiminė kampanija. Noriu pasakyti, kad žmonės, kurie renka savo atstovus, turi vertinti ne tik žodžius, ne tik išvaizdą, ne tik pažadus. Jie turi vertinti realius žmonių darbus – kaip jie anksčiau dirbo, ką sugeba ir ko nesugebės padaryti. Negalima pasiduoti žodžių magijai, propagandai, tauškalams. Tada turėsime kitokį parlamentą. Galėsime sakyti, kad tai yra mūsų tautos atstovybė.

Paskutinė ataskaita

Paskutinėje Vyriausybės metinės veiklos ataskaitoje darbai aprašyti daugiau nei 220 puslapių. (Įdomu, kiek žmonių tai perskaitė?) Peržvelkime, kiek juose vietos žemdirbių aktualijoms. Žemės ūkis minimas ne vienoje vietoje, ganėtinai dažnai kalbant apie prioritetine paskelbtą aplinkosaugą, klimato kaitos srities įsipareigojimus.

Tausaus ir konkurencingo žemės bei maisto ūkio stiprinimui aprašyti paskirti trys ataskaitos puslapiai. Nurodytos trapios teigiamos tendencijos: bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės augimo, kaimo gyventojų pajamų augimo (jos vis tiek tesiekė 78,2 proc. miesto gyventojų ir 68,8 proc. didžiųjų miestų gyventojų pajamų). Žemės ūkio kooperatyvų plėtros, melioracijos ir kitose probleminėse srityje – akcentuojamos pastangomis.

Be to, ataskaitoje randame patikinimą, kad iki 2020 metų trečiojo ketvirčio pabaigos ketinama užbaigti žemės grąžinimo procesą paskutiniuose Lietuvos miestuose – Vilniuje ir Trakuose.

Nenutylėtas ir Žemės ūkio ministerijos perkėlimas į Kauną: kad ministerijos funkcijas šiame mieste pernai atliko 24 darbuotojai, kad planuojama kurti atskirus skyrius Kaunui. Nutylėta, kiek lėšų ir energijos iššvaistyta šiam projektui ir kiek prarasta stiprių ministerijos specialistų. Šio projekto beprasmiškumas šiandien akivaizdus ir patiems jo iniciatoriams.

Irma DUBOVIČIENĖ