Daugelis stebisi išaugusia emigracija, tačiau retas pastebi ją lydintį reiškinį – prekybą žmonėmis. Džiaugdamiesi, kad sūnus ar dukra įsidarbino užsienyje,  neatmeskite ir tikimybės, jog jie pateko į naujosios vergovės spąstus.

Neskubėkite džiaugtis

Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, iš viso pasaulyje net 21 mln. žmonių yra tapę priverstinio darbo aukomis. Manote, kad jūsų giminaičio tarp šių aukų nėra? Neskubėkite daryti išvados.

Tikitės, kad jūsų dukra sėkmingai ištekėjo už užsieniečio? Matėte savo dukrą su gražia jaunosios suknele? Gal jai pasisekė, gal ištekėjo už tikrai mylimo ir patikimo žmogaus, bet Lietuvos „Caritas“ Pagalbos smurto aukoms skyriaus vadovė Kristina Mišinienė jums gali paminėti šimtus fiktyvių vedybų atvejų, kurie pasibaigdavo jaunosios vergove. Pasak jos, prekybos žmonėmis atvejų kasmet daugėja.

Nusikaltėliai persikvalifikuoja. Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto atstovo dr. Karolio Žibo teigimu, anksčiau narkotikais prekiavę nusikaltėliai vis dažniau renkasi prekybą žmonėmis, nes tai labiau apsimoka. Be to, už prekybą narkotikais griežčiau baudžiama nei už prekybą žmonėmis. „Prekyba žmonėmis labiau paplitusi tose šalyse, iš kurių daugiausia gyventojų emigruoja. Štai ir Jungtinės Karalystės pareigūnai nustatė, kad santykinai daugiausia į prekybos žmonėmis spąstus patenka Rumunijos, Bulgarijos, Lenkijos, Lietuvos ir kitų šalių piliečiai“, – aiškino K.Žibas.

Paveikia psichologiškai

Tokias bylas nagrinėjantys teisėjai jau nesistebi, kad kai kurios aukos neretai net nesuvokia, jog pateko į prekiautojų žmonėmis tinklus, o kai tai paaiškėja, jau būna sunku pasprukti nuo nusikaltėlių.

Pavyzdžiui, neretai jaunos merginos sutinka fiktyviai ištekėti ir tikisi taip uždirbti pinigų. Labai dažnai tuo susigundo socialinės rizikos šeimose kaime augusios merginos. Nusikaltėliai jas nesunkiai paveikia psichologiškai, aukos neretai nesijaučia išnaudojamos. Tarkime, tokiai merginai nuperkama jaunosios suknelė, surengiama jungtuvių puota, tariama šventė fotografuojama. Jaunoji atsipeikėja tik po kelių dienų, kai nusikaltėliai ją uždaro į rūsį ir labai aiškiai pasako, kad ji turi tik vieną pasirinkimą – išlaidas padengti iš prostitucijos.

Gal vis dar manote, kad tai konkrečiais įrodymais neparengti bauginimai? Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas prof. dr. Aurelijus Gutauskas turi jų daugybę.

„Šiuolaikinė vergovė tikrai egzistuoja. Gruodžio pabaigoje paskelbsiu prekybos žmonėmis devintosios bylos sprendimą. Ar įmanoma sustabdyti šios ligos plitimą? Deja, ne, tačiau galima bandyti ją kontroliuoti. Tokią išvadą darau remdamasis bendradarbiavimu su Europolo Hagoje bei Skotland Jardo Londone pareigūnais“, –  nesuteikė optimizmo A.Gutauskas.

Pasak teisėjo, prekyba žmonėmis Lietuvoje užsiimantys nusikaltėliai pasiskirstę veiklos zonomis. Vieni ieško aukų, kiti jas perveža, treti žino, kam jas parduoti.

Auga vaikų paklausa

Kur aukos verbuojamos? Didelė dalis surandama provincijoje – kaimuose, nedideliuose miesteliuose, kur yra daugiau vadinamųjų socialinės rizikos šeimų.

Kaip aukos atsirenkamos? Pasirodo, perkami ne atsitiktiniai žmonės. Pasak K.Mišinienės, pirmiausia patikrinama priverstiniam darbui perkamų aukų sveikata, netgi išbandomas jų atsparumas gyventi itin sunkiomis, sekinančiomis sąlygomis. Lietuvoje išbandomos ir prostitucijai perkamos jaunos merginos.

Prekiaujama ne tik suaugusiais žmonėmis, bet ir vaikais, kurių paklausa auga.

„Vis dažniau vaikai ir paaugliai paveikiami per internetą. Pavyzdžiui, bandoma susidraugauti naudojantis „Facebook“ tinklu ir taip vaikai įviliojami į nusikaltėlių spąstus“, – pasakojo A.Gutauskas.

Prokuroras paneigė mitą

Kauno apygardos prokuratūros vadovas Darius Valkavičius ragina žmones aktyviau pranešti, pavyzdžiui, apie įtarimus, kad sudaromos ar jau sudarytos fiktyvios santuokos.

„Turėdamas tokios informacijos prokuroras turi galimybę su ieškiniu eiti į teismą ir tokią santuoką anuliuoti. Noriu paneigti paplitusį mitą, kurį neretai platina net policijos pareigūnai, kad ikiteisminio tyrimo įstaigoms auka būtinai turi pateikti pareiškimą. Tai nebūtina. Užtektų, pavyzdžiui, kad bendruomenė praneštų pareigūnams apie įtarimą, jog žmogus buvo parduotas ar prievarta išvežtas“, – priminė D.Valkavičius.

Taigi auka gali net nekalbėti, tačiau jeigu nusikaltimas padarytas, pareigūnai, sužinoję apie tokią informaciją, turi reaguoti.