Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Akmenų ir kadagių simfonija ant Galsto ežero kranto

Vilniuje gyvenę Vytautas ir Onutė Mileriai neabejojo, kad nori turėti sodybą gražiame gamtos kampelyje. Kai atsirado galimybė atsiimti žemę, mielai priėmė Onutės tėvų pasiūlymą imti jų žemę. Jų įkurtą sodybą Miškinių kaime Lazdijų rajone prie Galsto ežero puošia akmenys ir kadagiai, kurių gausu šiose apylinkėse.

Triūsė su draugais

Onutė  su Vytautu mąstė: „Nei mes ten sėsim, nei akėsim, o prie ežero įsikurti norisi“. Tad ir pasirinko tą vietą. O kai žemė tapo jų nuosavybe, net nerimas apėmė – toks šabakštynas,  krūmynai, usnynas, per kiek laiko aptvarkys...

„Laimei, draugai pasisiūlė padėti. Buvo savaitgalių, kai atvažiuodavo 20 žmonių, draugai ir jų vaikai ar draugų draugai. Vieni usnis, krūmus kirto, kiti šakas vilko ir degino. Palengva judėjome į priekį – vienas nieko nepadarytum“, –  prisiminė V. Mileris.

Po talkų kai kurie bičiuliai tiesiog įprato prie Galsto leisti laisvalaikį.  „Aš pjaunu žolę, o jie ilsisi. Nusipirkau antrą žoliapjovę, daugiau įvairių įrankių, kad pradėtų įvairius darbus dirbti“, – pasakojo sodybos šeimininkas.

Jo specialybė – statybininkas inžinierius. Kaip pats sakė, statyti, kurti ir tvarkyti šią sodybą jam  buvo smagu, save realizavo. Lėšų gyventi turėjo, pardavė verslą Vilniuje ir sudėjo pinigus į sodybą. Vytautas čia ir gyvena, Onutė dirba Vilniuje, kiekvieną penktadienį atvažiuoja į sodybą, pirmadienį rytais skuba į sostinę.

Ant sauso ąžuolo - paukščių "daugiabutis", kuriame visus metus gyvena sparnuočiai. M. Ambrazo nuotr.

Akmenų kelias

Vytautas sakė, kad įsigijus sklypą galvoje pamažu kūrėsi ir būsimos sodybos vaizdas. Žinojo, kad sklypą puoš akmenys ir medžiai, krūmai – išvaizdžiausi natūralios gamtos akcentai. Kažkada su kemperiu Mileriai važinėjo po Saremos salas,  užbūrė akmenų ir kadagių nusėta pakrantė.

Tada ir pradėjo po truputį rinkti akmenis, vežti juos čia prie ežero. Akmenis Vytautas iškrovė taip, kad galėtų prie visų prieiti ir vis galvojo – kur kurie galėtų tikti, su kuo komponuotis.

Kai pradėjo dėlioti sklype, draugai  ir Onutė ne kartą stabdė.  Ir klasės draugo žmona architektė sakė: „Gana tų akmenų. Visą žalumą užgožia“. O Vytautas  atsakydavo: „Palaukit, po 5-8 metų vaizdas pasikeis“. Jo vizijoje tie akmenys jau slapstėsi po išaugusiais kadagiais ir pušelėmis, šildėsi greta gėlių.

Po kelerių metų ne vienas bičiulis paklausė: „Kur dingo tavo akmenys?“ Vytautas juokėsi, kad jie nedingo, tik tarsi sumažėjo paaugus medžiams ir krūmams. Žinojo, kad taip bus. Tada draugai ištarė: „Na ir gudrus tu“.

Mileriai neslėpė, kad konsultacijų kreipėsi į landšafto architektę. Išgirdę, kokie konsultacijų sodyboje įkainiai, nutarė pasiklausti savo jėgomis. Įstrigo tik patarimas  tvarkant aplinką iš karto nesodinti visų medžių,  o po kelis kas pora metų – atrodys natūraliau, jaukiau.

M. Ambrazo nuotr.

Kadagių magija

„Mane užburia akmuo, medis ir vanduo“, – ištarė Vytautas.

O Onutė pritarė, kad daug ką žavi šios pagrindinės natūralios gamtos stichijos.

Dabar Milerių sodybą puošia šimtai akmenų, daugiausia sudėtų grupėmis, auga daugiau nei 20 kadagių. Visi iš miško, tik keli – dekoratyviniai. Šeimininkas žinojo, kad parsinešti kadagį iš miško, kad prigytų – laimės dalykas. Todėl skirtingos spalvos juostelėmis pasižymėjo, kuri jo pusė žiūrėjo į šiaurę, kuri – į vakarus, ir atvilko sudėjęs ant maišo. Tada kuo panašiau sodino savo sklype. Tik vienas neprigijo.

Šeimininkai negali atsistebėti kadagiais –  pasodinti panašaus aukščio vieni auga sparčiai, išaugo iki 2 metrų, kiti tik skečiasi į plotį, o ir spalvų, atspalvių skirtingų. Tik neseniai sužinojo, kad kadagiai yra dvinamiai augalai – „vyriškiai“ stiebiasi aukštyn ir atviroje vietoje gali užaugti iki 10 metrų „ūgio“, o „moteriškės“ plečiasi į plotį...

Na, o svečius turbūt labiausiai nustebina medis-hibridas – prie pat ežero iš gluosnio kamieno išaugęs šermukšnis. Gluosnis buvo supuvęs, šeimininkas nupjovė, o iš likusio kelmo išaugo šermukšnis. Turbūt  paukščiai sėklytę užnešė...

M. Ambrazo nuotr.

Bebrai, barsukas ir kurmiai

Palei ežerą medžiai aprišti nuo bebrų – ne vieną medį jų aštrūs dantys „nukirto“. Prieš trejus metus Vytautas su žmona pasodino plačialapį ąžuolą, bebras nugraužė  jauną medelį. Onutė ragino iškasti, dar kas paežerėje susižeis. Vytautas norėjo palikti, parodys, kaip bebras darbuojasi. Pastovėjo kamienas metus ir išleido  šešias atžalas. Per metus šios išsistiebė daugiau negu po metrą – matyt, ąžuoliukas labai norėjo gyventi, o ir vieta, ir žemė tiko.

Pas artimiausius kaimynus bebras nugraužė pušį. Jis ją iškasė ir išmetė. Vytautas pažiūrėjo – pušies šaknys stiprios, tvirtos. Pasodino – prigijo ir ataugo spygliuotis.

Šiemet sodyboje apsigyveno barsukas. Mileriai kol kas jo nematė, tik urvą ir iškapstytas duobes. Dėl šių susirūpinę pakvietė medžiotoją pažiūrėti, kas gi jas kapsto. Šis rado pėdų, pasakė, kad barsukas – labai atsargus  ir švarus gyvūnas, prie urvo nepalieka maisto atliekų ar išmatų. Tuo Mileriai  jau įsitikino. Naujo žvėrelio kaimynystę pajuto ir kitaip – išnyko kurmiai.

Prie pat ežero iš gluosnio kamieno išaugo šermukšnis. M. Ambrazo nuotr.

Daugiabutis paukščiams

Ant sauso ąžuolo Mileriai įkūrė ir „daugiabutį“ paukštukams, įtvirtinę keliolika inkilų. Nuo ankstyvo  pavasario juose įsikuria varnėnai –  2-3 dienas atskridę pešasi, po to nurimsta. Rudenėjant, kai šie jau išskrenda žiemoti, porai dienų pasirodo kiti varnėnai, turbūt traukiantys iš šiauresnių vietų. Net žiemą inkilai tušti nestovi – apsilanko kelių rūšių paukšteliai, kurių šeimininkai nepažįsta.

Prieš 8 metus Vytautas įkėlė paežerėje 3 inkilus pelėdoms, kurių matė prie ežero. O apsigyveno juose dančiasnapiai, žąsinių būrio paukščiai. Šiemet 3 poros perėjo. Dančiasnapiai  taip pat dideli slapukai, jeigu mato, kad žmogus stebi, į inkilą jokiu būdu neskris, tik suks ratus aplinkui.

Šeimininkų draugai ir pastebėjo, kad inkiluose „antys gyvena“. Mileriai net negalėjo tuo patikėti. Kartą Vytautas pjovė žolę, girdi – bumt, kažkas išlėkė. Tikrai, panašus į antį. O kartą prisitaikė ir pro pirtelės langą matė – „įskrido kaip lėktuvas, prieš pat inkilą kiek sumažinęs greitį“. Aplink šių inkilų skyles labiau nutrinta – tai nuo to jų kojų plėvių.

Daug senovinių augalų

Sodyboje auga trijų veislių bijūnai ir diemedis, lelijos, Onutės močiutės labai vertintos gėlės, atvežtos iš tėvų namų. Pasodino ir rūtų, medetkų, auskarėlių, jurginų – taip pat senovinės gėlės.

„Stengiamės, kad būtų kuo daugiau senovinių augalų. Šie daug dėmesio ir priežiūros nereikalauja, o atrodo gražiai. Po žiemos diemedis dažnai apšąla, tas šakeles nugenim ir auga toliau. O bijūną ir lelijas kelis kartus teko persodinti toliau nuo paaugusių medelių,“, – pasakojo Onutė.

Mileriams patinka ir laukiniai augalai. Taip kelios laukinės gudobelės auga greta kultūrinės, vienų uogas nuskina paukštukai, o kultūrinės mėgsta šeimininkai. Kažkiek ir užsišaldo.

Dėl greta trobos augančių vyšnių ir trešnių derliaus Mileriai konkuruoja su varnėnais.

„Vienais metais nokinau, nokinau, kad atvažiavus Onutei uogos būtų jau juodos. Tik išvažiavau, per 3 valandas visos dingo“, - atsiduso šeimininkas.

Mileriai valymo įrenginius pasistatė pirmi prie Galsto ežero. Jie apželdinti gėlėmis ir vaistiniais augalais: šalavijais, melisomis, raudonėliais – šeimininkai mėgsta jų arbatas. Ir įsimintiną kvapą, kai Onutė priskynusi jų parneša į namus ir pakabina už balkio.

M. Ambrazo nuotr.

Duonkepis ir Oninės

Sodybos puošmena – pavėsinė su duonkepiu pečiumi. Jame Onutė kepa bulvines bandas.

Dzūkija garsėjo grybais, uogomis ir bulvinėmis bandomis ant kopūsto lapo. Jos – piršto storio, liže pašauni į pečių“, – pastebėjo moteris.

Vytautas prisiminė, kaip sunkiai rado meistrą, kad duonkepį pastatytų. Rado Marijampolėje, pažadėjo po metų atvažiuoti statyti, lig tol darbais užsiėmęs. Kitą meistrą pavyko rasti Lazdijuose – pastatė greičiau.

Per Onines paminėti sodybos šeimininkės vardines ir abiejų šeimininkų susipažinimo Palangoje dieną, suvažiuoja 20-30 žmonių. Mileriai juokauja, kad tada jų sodyboje – žuvienės ir pyragų dienos. Tradiciškai verda žuvienę, juk daug žvejų susirenka, o Onutės draugės tarsi varžosi, kuri įdomesnį pyragą iškeps.

Jau prieš penketą metų sumanė, kad tada maža vienoje vietoje laiką leisti: plaukė Baltąja ir Juodąja Ančia, Dusia, dairėsi po  artimus Lenkijos miestelius, viešėjo Petro Lukoševičiaus jotvingių sodyboje prie Punsko...

M. Ambrazo nuotr.

Poilsio minutės

Mileriai  pritarė, kad turint tokią sodybą depresija negresia – darbas veja darbą. Pavargęs Vytautas  paprastai prisėda prie vandens – bangelės bėga į krantą, tyluma, tik paukščių balsai, meldų, vandens šnaresys... O Onutė atsisėda į sūpynes, ištiesia kojas, pasiūbuoja 5-10 minučių į ežerą žiūrėdama ir kyla toliau darbuotis.

Išgirdę bičiulių žodžius: „Kaip jums gerai, tokią gražią vietą susikūrėte“, Mileriai dažnai atsako, kad svečiams turbūt geriau, nes šie džiaugiasi aplinka, o jie vis dirba.

Beje, sodyboje būta ir gaisro, todėl dabar prie sodybos pasitinka Šv. Florijono skulptūra, kad šis šventasis, kaip tikima, saugotų nuo ugnies.

 

Rekomenduojami video