Žinomas aktorius, režisierius Valerijus Jevsejevas kartu su žmona, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos fortepijono mokytoja Vilija Geležiūte, jau daugiau nei dešimt metų turi sodybą Šovenių kaime (Anykščių r.). Visą šimtmetį menanti trobelė, stūksanti gamtos apsuptyje, jiedviem teikia poilsį ir atgaivą, o karantino metu ji tapo ir saugiu prieglobsčiu. Vis dėlto menininkų pora dar nesvarsto apie galimybę visam laikui apsigyventi kaime: „Toli nuo teatro, nuo filharmonijos? Ne, dar ne laikas“, – sutartinai tvirtina Valerijus ir Vilija.

Gamtos „kino teatras“

Kiekvieną kartą, vos tik atvykę į sodybą šiltuoju sezonu, sodybos šeimininkai plačiai atveria trobos langus ir ant palangės pastato radijo imtuvą įjungdami programą „LRT klasika“. „Taip visą dieną, be sustojimo iki 22 valandos, mūsų kieme groja klasika“, – sako Valerijus, tik šiek tiek pritildydamas garsą, nes būtent dabar transliuojamas žmonos mokinių koncertas.

Kėdės prie lauke pastatyto stalo pasuktos į laukų horizontą. „Prisėdame abu su Vilija prie staliuko, čia pat šuo patogiai ant žolės įsikuria, fone skamba klasika ir gėrimės natūralia gamta su atviru „kino teatru“. Net ir pusę keturių nėra sunku keltis, nes šitam „kino teatre“ yra visko: kiškiai moko savo vaikučius, lapė prabėga, stirnos prašuoliuoja“, – kaimo atradimus dėsto aktorius.

Pasak sodybos šeimininkų, buvimas čia ir dabar, gamtos apsuptyje, jos stebėjimas suteikia atgaivą. „Gyvename beveik vienkiemyje. Tik vieną kitą žmogų matome ar sutinkame. Tiesa, atgaivą patiriame, kai leidžiame ją sau patirti, nes jei koks darbelis laukia, tai net ir žvejyba, žiūrėk, nervina. Vis dėlto čia, kaime, tas savotiškas „emocinis gydymas“ veikia nepastebimai“, – atvirauja V.Jevsejevas, mėgstantis rytais išsiruošti į žvejybą.

Bijūnai, liepa ir žemuogės

Jau dešimtmetį atokvėpiu gamtos prieglobstyje Anykščių rajone besimėgaujantys aktorius Valerijus su žmona Vilija prisimena, kad beieškodami poilsiui tinkamos sodybos buvo išvažinėję bemaž visą Lietuvą. „Kai užsukome čia pirmą kartą, buvo maždaug vidurvasaris, šiek tiek po Joninių. Didžiulė liepa visa kvepia ir net dūzgia nuo bičių, o prie pat įėjimo į trobą – žemuogės raudonuoja!“ – pirmąjį įspūdį tebesaugo V.Jevsejevas. Sutuoktiniams ši vieta pasirodė ne tik žavi, bet ir patogi dėl susisiekimo – tarsi pusiaukelė tarp Vilniaus ir Panevėžio.

O buvęs šeimininkas, parduodamas gryčiutę, pirkėjų tąsyk paklausė tik vieno – „ar mano mamos bijūnų neišnaikinsit?“. „Mes ne tik kad neišnaikinome – mes jų dar daugiau pasodinome. Įsigijome ir naujų augalų, bet tai, ką radome, stengiamės išsaugoti“, – pasakojo ponia Vilija, rodydama jų sodyboje puoselėjamą augmeniją.

Valerijus ir Vilija iki šiol prisimena senojo sodybos šeimininko žodžius, kuriuos šis ištarė baigus tvarkyti pirkimo dokumentus. „Dabar mano šviesaus atminimo motina gali būti rami“. Žodžiu, kad nepardavė bet kam. Tuo pasakymu pagerbė mus“, – jautrią akimirką mena aktorius.

Šiandien jis su žmona džiaugiasi sodyba ir gražia kaimynyste. „Labai puikią kaimynę turim – Genutę Skurulskienę. Visada padės, patars, pasidalins. Čia, aplink mūsų sodybą, yra jos laukai. Dvi karves moteris laiko. Kai tik atvykstam, visada iš jos perkam pieno“, – pasakojo V.Jevsejevas.

Pašnekovų teigimu, grybų ieškoti jiems nė nereikia: „Kai įsigijom sodybą, augo tik vienas didysis beržas, bet šalia jo naujų beržiukų pasodinom. Tiesiog iš po namo traukėm berželius ir sodinom. Dabar lepšiukai pūpso grupelėmis, gražu pažiūrėt.“

Jau dešimtmetį sodyboje atgaivą randantis aktorius prisimena, kaip pirmąkart išvydus jį pakerėjo nuo bičių dūzgianti liepa, prie slenksčio raudonuojančios žemuogės ir ankstesnių šeimininkų puoselėti bijūnai...

Trobelė su kultūra

Įsigiję maždaug 1914 metais statytą trobą ir įėję į vidų, Valerijus ir Vilija čia rado daugybę knygų, madų žurnalų komplektų, kelionių vadovus po Vilnių ir Paryžių. „Pajutome, kad tai trobelė su savo kultūra. Tai mus gerokai nustebino. Kai kuriuos čia buvusius, gerus leidinius pasilikome, padėjome į šių namų biblioteką. Dabar mūsų troboje taip pat yra didžiulis kiekis literatūros, bet šiek tiek kitokios: tai grožinė, teatro, muzikinė literatūra, videoteka. Visa tai užima pusę trobos“, – šypsojosi pašnekovas.

Pasak naujųjų šeimininkų, įsigyta dviejų galų troba buvo sutrešusi, stogas dengtas čerpėmis, prakiuręs. Senas kaminas į vidų sukrito jiems bebūnant ir besitvarkant viduje... „Niekada nežinai, kur atrasi, o kur prarasi, bet tikrai nejučia daug gauname iš natūralios gamtos. Štai vieną vakarą išeinu į priemenę ir mąstau – gi neužkėliau aš čia tų žiogelių, iš kur jų šitiek grojančių?“ – gamtos stebuklais žavisi pašnekovas.

Prieglobstis per karantiną

Aktorius ir mokytoja čia, savo sodyboje, nuotoliniu būdu sėkmingai darbavosi karantino metu. „Tas laikotarpis leido pamatyti, kad meniniai dalykai turi tą patį bendrą vardiklį. Būtent tada pastebėjau, kaip gerai ir kaip įdomiai dirba žmona. Žiūrėjau ir mokiausi, nors ji praktiškai aiškino aspektus, kurie tiktų ir mano mokiniams. Menų principai iš esmės yra tie patys“, – kalbėjo pašnekovas.

Pasak aktoriaus, per karantiną reikėjo kitaip kalbėti apie teatrą, rasti naujų priemonių, surinkti ir sudėlioti nemažai visai kitokios vaizdinės medžiagos, kuri tiktų dirbant nuotoliniu būdu. „Vaikai netikėtai atrado sau radijo teatrą. Vilniečiai atrado radijo serialą „Šiaurės miestelis“. Ir man pačiam, gerokai paieškojus naujos medžiagos, buvo daug atradimų“, – pasakojo aktorius ir režisierius.

Pašnekovo teigimu, karantino laikotarpis dar kartą parodė, kad kai nelieka kontakto, faktiškai prarandama pusė žmogiškumo. „Žmogus – socialinė būtybė, o teatro menas iš tiesų gyvas tik tada, kai yra tiesioginis vyksmas. Teatras – tai bendravimas ne tik su savo partneriais, bet ir su visa sale. Yra net aparatūra, kuri grafiškai išmatuoja energijos kaitą tarp scenos ir žiūrovų. Kine šito nėra“, – pasakojo aktorius.

„Minko“ emocinę sistemą

V.Jevsejevo pavardę matome pačių įvairiausių teatro spektaklių kūrybinių komandų sąrašuose, taip pat – televizijos ekrane. Daugelis Valerijų įsiminė kaip Zylės tėvą Daną iš Lietuvos televizijos serialo „Nemylimi“ ar kaip Vaclovą iš „Naisių vasaros“.

Klaipėdos rajone, Gargžduose, gimęs ir 30 metų Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre aktoriumi dirbęs ir vėliau savo noru iš ten išėjęs, Valerijus įsitikino, kad „kai durys užsidaro, atsidaro langas“. „Išėjau į neutralius vandenis, tiksliau – į niekur, tačiau nemanau, kad antraip būčiau tiek filmavęsis ar kad mane būtų pakvietę režisieriai Jonas Vaitkus, Jana Ross, o Klaipėdoje – Valentinas Masalskis. Pamenu, kai paskambino Masalskis ir pakvietė vaidinti spektaklyje, pokalbio metu pabrėžė, kad jam pasidarė įdomus jau vien tas faktas, kad žmogus, trisdešimt metų atidavęs vieno teatro scenai, savo noru iš ten išeina“, – atviravo aktorius.

V.Jevsejevas ne tik pats vaidina ir režisuoja spektaklius – aktorinio meno paslaptimis jis dalijasi ir su moksleiviais. „Svarbu, ar baigę mokyklą eidami gatve ir pamatę savo mokytoją, jie nepereina į kitą gatvės pusę“, – šypsodamasis aktorius atskleidė svarbiausią darbo su vaikais paslaptį. Pajausti, įsijausti vaikus jis mokė dar dirbdamas Panevėžyje. Ir jau dešimtmetį teatro pamokas veda Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijoje vienuoliktokams ir dvyliktokams. „Vaikus mokau niekada nepasimesti, improvizuoti, rasti atsakymą. Aktoriumi būti neišmokysi. Davęs vadovėlį, neišmokysi žmogaus vaidinti, bet „išminkyti“ savo emocinę sistemą, visą reikalingą amplitudę, kažkiek galima“, – įsitikinęs aktorius.

Pašnekovo pasiteiravus, kokie vaidmenys jam pačiam buvo įsimintiniausi, Valerijus pabrėžė, kad visada smagiau dirbti su jaunaisiais spektaklių kūrėjais. „Galiu išskirti „Menų spaustuvėje“ pradedantiesiems skirtą „Atvirą erdvę“. Būtent ten jaunas vaikinukas – Julius Paškevičius – parašė pjesę „Ribos“. Savo kursioką pakvietė režisuoti, o mane vaidinti nuovados psichiatrą. Pjesė „Ribos“ buvo vaidinama bene devynerius metus. Mes, visi dalyviai, taip ir nesupratome, kur yra šio spektaklio sėkmė“, – atviravo aktorius.

V.Jevsejevui įsiminė ir jo paties režisuotas spektaklis „Visada tavo. Ana Frank“. „Veikla, profesija, kuri teikia malonumą, yra tokia terapija! Man pavyko suburti tokią komandą, kokios norėjau. Devynerius, o gal dešimt metų buvo rodomas tas spektaklis“, – mintimis į sėkmingus darbo metus Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre nuklydo pašnekovas.

Dirbdamas savo mylimą darbą jis visada turėjo ir duonos. „Neteko ieškoti kitų pragyvenimo šaltinių. Renginiai, režisūra, skaitymai, filmai... Net sunkiausiais metais, o tokius atsimenu 90-uosius, „taksauti“ man neteko, – šypsojosi vyras ir tęsė: – Dabar yra šiek tiek spektaklių Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, „Menų spaustuvėje“. Pastaruoju metu taip pat tenka vaidinti Klaipėdos jaunimo teatre pas režisierių profesorių Valentiną Masalskį, be to, dar pasifilmuojam“, – vardijo aktorius.

Trys sūnūs – trys keliai

Aktorius V.Jevsejevas atviras: jei žmona pažiūri spektaklio premjerą, kurioje jis vaidina, pirmiausia iš jos išgirsta kritiką: „Kas gerai, ir taip aišku – kam sakyt. Bet idealo nebūna, visada yra ką dar pataisyti.“

Teatro aktualijas Valerijus dažnai aptaria su vyriausiuoju iš trijų sūnų – Andriumi. „Andrius pradėjo sukiotis teatre, kai tik galėjo – kai ėmė šliaužioti. Į sceną išėjo būdamas penkerių. Baigė vaidinti dvyliktoje klasėje. Bakalauro darbą parašė apie čekų teatrą. Dabar jis yra vienas ryškiausių Lietuvoje teatro kritikų. Susitikę neišvengiamai kalbamės apie teatrą“, – šypsojosi tėvas.

O štai kitų dviejų sūnų teatras nepaviliojo. Sūnus Paulius – semiotikos dėstytojas Vilniaus universitete, o jaunėlis Tomas, Anglijoje baigęs Rytų Azijos studijas, gyvena Vietname.

Paralelės

Įkopęs į 7-ąją dešimtį aktorius šypsosi, kad dabartinį jo darbo etapą jau galima įvardyti kaip karjeros pabaigą. „Karjerą pradėjau su poeto vaidmeniu. Statant spektaklį „Grasos namai“, man atiteko veikėjo Antano Strazdo – kunigo ir poeto – vaidmuo. Dabar rodome spektaklį „Gyvenimas mano – degimas“, nes šiemet minimi poeto Pauliaus Širvio jubiliejiniai metai – jo gimimo 100-metis. Šiame spektaklyje sukūriau Širvio, kaip kario, vaidmenį. Strazdas ir Širvys yra kažkuo panašūs“, – paraleles įžvelgė V.Jevsejevas.

Pasak aktoriaus, artimiausia vaidinant jam yra lietuviška medžiaga, o mieliausias žanras – „pro-gyvenimas“, kur yra visko: čia pat absurdas, čia pat ašaros, juokas...