Asmeninio archyvo nuotr.

Varkalių kaime (Plungės r.)esanti kavinė „Ranča“ nuolat patraukia praeivių ir pravažiuojančiųjų dėmesį.Kiekvieno akiai maloni gėlynų, tvenkinukų bei gamtos harmonija taip ir kviečia užsukti pasigrožėti išpuoselėta aplinka. Šiuo grožiu rūpinasi kavinės šeimininkė Audronė Puškorienė, kuriai tai vienas maloniausių užsiėmimų ir viena geriausių terapijų.

Pastatas kaip piktžaizdė

Audronė yra kilusi iš šio krašto, Babrungėnų kaimo, penkių vaikų šeimos. „Esu mergaitė iš kaimo, taigi, pripratusi prie ūkio darbų, prie žemelės. Niekuomet tokių darbų nebijojau“, – pasakojo darbšti sodybos šeimininkė. Beje, vertinti savo namus, juos puoselėti ir puošti yra gausios Audronės giminės tradicija.Juk anapilin iškeliavusių tėvelių namai šiandien taip pat gražiai sutvarkyti ir malonūs kiekvieno akiai. Tėviškėje gyventi liko brolis. Jis įkūrė elnyną, kaimo turizmo sodybą.

Mintis įsikurti Varkaliuose nebuvo spontaniška. Juozas ir Audronė Puškoriai ieškojo vietos, kur galėtų gyventi ir vystyti verslą, kuris padėtų šeimai išgyventi. Apleistos buvusios kolūkio valgyklos ir parduotuvės nebuvo svajonių pirkinys, o senas, aplūžęs, vietinių išplėštas ir pradėtas ardyti pastatas riogsojo kaip piktžaizdė. Vien pažvelgus į šią vietą apėmė nemalonūs jausmai:„Buvo taip nesmagu ir nejauku, kad ilgai tylėjome, mintyse dėl to net susigūžiau, –pirmąją pažintį su aplinka prisiminė Audronė. –Tačiau pradėjome kalbėtis, tartis, atidžiai tyrinėjome sienas – vis dėlto nupirkome.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien Audronei sunku atsakyti į klausimą, kas juos, sutuoktinius, patraukė. Gal ta pamiškė, sukurianti nuostabią relaksacinę erdvę, kuri vėlgi buvo apleista, apaugusi krūmynais.Vėliau paaiškėjo, kad pamiškė turi didžiulių minusų – visur telkšojo pelkynai, tęsėsi šlapios pievos, kuriose, sodybos šeimininkės žodžiais,pjaunant žolę purvai iki užpakalio tykšta. Vis dėlto šabakštynai ir apgriautas sovietinis pastatas neišgąsdino darbščios šeimos. Pamažėle pradėjus tvarkytis, vaizdas keitėsi, tačiau šeimynai teko tikrai daug nuveikti, kol ši vieta tapo traukos objektu.

Diktuoja gamta

Dabar šios vietos nepažinsi. Šiandien Audronei vyras Juozas jau mažai padeda, nebent kokius sunkesnius darbus padaro, tačiau aplinka ir gėlynais rūpinasi tik ji. Sodybos šeimininkei labai patinka dirbti su žeme, be to ji negalėtų, nes kol kas nežino geresnės terapijos.

„Kavinę atidarėme dėl to, kad mūsų profesijos su tuo susijusios. Aš – prekybininkė ir neetatinė namų bei giminės švenčių organizatorė, o vyras yra dirbęs restoranų versle, – atviravo Audronė. – Nutarėme užsiimti tuo, ką geriausiai išmanome. Manau, kad sėdžiu savo rogėse, nes man patinka tai, ką darau.“

Paklausta, iš kur semiasi idėjų tvarkyti sodybą, pašnekovė pripažino, kad idėjas pateikia pati aplinka:„Sąlygas padiktavo pati vietovė, gamta. Pavyzdžiui, reikėjo sukonstruoti drenažą, todėl teko iškasti tvenkinukų. Taip atsirado upeliukai, – dalijosi Audronė. – Tai šiek tiek padėjo išspręsti su drėgme susijusias problemas. Pagaliau atradome ir pliusų: kiekvieną vasarą– kokia ji bebūtų sausringa – mūsų pieva visuomet nuostabiai žalia. Nereikia net laistyti, nes pati gamta tuo pasirūpina. Taigi, patys nedarėme jokių įmantrybių, tiesiog įsipaišėme į gamtos peizažą.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Renkasi daugiamečius

Vis dėlto moteris, kurdama sodybos aplinką, vadovaujasi tam tikrais principais – kad augalas kuo ilgiau žydėtų, ji renkasi daugiamečius, taip pat vengia egzotinių augalų. Sodindama gėles, Audronė atsižvelgia į kiekvieno augalo žydėjimo laiką, todėl „Rančoje“ spalvų įvairovė džiugina nuolat:nuo pat pavasario iki rudens. Sodyboje nėra nė vieno „užgesusio“ kampelio – visi jie traukia akį.„Vienmečių pasisodinu, bet nedaug. Mano sodyboje vyrauja daugiametės gėlės, kurios baigusios žydėti užleidžia vietą kitoms. Tai tarsi nesibaigianti spalvų gama“, – aiškino pašnekovė. – O štai iš vienmečių augalų mėgstu komponuoti puokštes vazonuose, kiekvienais metais vis kitokias sudėlioju.“

Audronė turi ir mėgstamų augalų – jai labai gražu, kai sužydi flioksai, kurie savo žiedais džiugina iki pat šalnų. Sodybos šeimininkė myli ir pavasarines gėles: krokus, tulpes, narcizus, snieguoles. „Mėgstu pakarpyti medžių šakas, tiesiog pasukinėti žirkles. Nesu profesionalė, tačiau tai darau su malonumu. Man gražu, – pripažino ji. – Kai kurie augalai – įvairūs miskantai, žolynai – savo vietą sodyboje rado vien todėl, kad tinka pamiškėje.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Sulaukia pagyrimų

Daugelis apsilankiusiųjų giria aplinką, kartais paklausia, iš kur tokį sodininką rado, ir labai nustemba, kad visa tai – šeimininkės nuopelnas. „Iš tiesų gaunu daug malonių žodžių ir pagyrimų. Žmonės mėgsta čia ateiti, nusifotografuoti, pasivaikščioti, dažnai atvyksta vestuvininkai ar švenčiantys krikštynas“, – džiaugėsi „Rančos“ šeimininkė.

O štai dėl mažosios architektūros elementų ji tariasi su visa šeima, naudoja tai, ką randa vaikščiodami miške, vertina kelmų šaknis. Juk šeima nemėgsta įmantrybių, nori paprastumo ir natūralumo. Prieš atsakydama į klausimą, ko dar norėtųsi gyvenant tokioje gražioje vietoje, Audronė trumpam susimąstė: „Gal ramesnio gyvenimo ir poilsio, nes labai daug dirbame.“

Ji pasidžiaugė, kad vaikai (sūnus ir dukra) su šeimomis gyvena Plungėje. Jie paveldėjo darbštumą, todėl galėtų tęsti tėvų darbus.„Gal ateityje taip ir bus, o kol kas labai didžiuojuosi savo didžiule,jau apie 50 žmonių šeima. Gyvename gerai, taigi,neturiu kuo skųstis“, –pokalbį baigė „Rančos“ šeimininkė.